Gediminas Zemlickas

Veržlių permainų metas

Šiuo metu pasaulyje yra 150 mln. aktyvių Interneto vartotojų – toks skaičius pateiktas “Ce’Bit 99” parodoje. Prognozuojama, kad per 4-5 metus tas skaičius turėtų padidėti 20-40 proc.

Europos Sąjungos šalyse jau 12,5 mln. žmonių Internetu gali naudotis namuose. Manoma, kad 2003 m. kas trečia dabartinių ES šalių šeima naudosis Internetu savo namuose. Vadinasi, tų valstybių vyriausybės turi gerai suvokti, kaip visuomenėje sparčiai kinta procesai ir su jais susiję reikalavimai. Antai Švedijos vyriausybė laikosi tokios politikos: jeigu organizacijos ar privatūs darbdaviai savo darbuotojų namuose įrengia personalinius kompiuterius, tai gali tikėtis labai didelių mokesčių lengvatų. Panašios politikos žada laikytis Olandija, Beneliukso valstybės. Apie informacinės visuomenės lygį šalyje, matyt, galima spręsti iš to, kiek tie procesai paliečia kiekvieną visuomenės narį, kaip intensyviai žmonės gali naudotis informatikos teikiamais privalumais.

R. Gudauskas parodoje “Ce’Bit 99” išskyrė vieną gana aiškią tendenciją – labai spartų elektroninės komercijos vystymąsi. Beje, Europa šioje srityje jau gerokai (bent 2 metais) atsilieka nuo JAV. Kaip nebūtų keista, labiausiai atsiliekanti ES valstybė šiuo metu, anot kalbėtojo, yra Vokietija. Vokiečiai tikisi, kad būtent šių metų Hanoverio paroda ir jų šalyje paspartins elektroninės komercijos ir kitus procesus.

Kalbėdamas ir apie Lietuvoje neišvengiamai vyksiančius pakitimus, R. Gudauskas atkreipė dėmesį į 3 esminius dalykus, nuo kurių labai priklauso informacinės visuomenės kūrimo sparta. Tai valstybės informacinė infrastruktūra, valstybės informacijos politika ir informacinė kompetencija. Beje, ta kompetencija priklauso nuo žmonių, kurie sugeba naudotis informacija, kaip strateginiu valstybės ištekliumi. Kalbant apie technologinių procesų intensyvinimą, naujų žmogaus galimybių atskleidimą valstybės vaidmuo labai reikšmingas. Prisiminęs buvusios Ryšių ir informatikos ministerijos veiklą, kalbėtojas pabrėžė ir jos nevienareikšmį vertinimą. Kai kurie ministerijos darbai buvo gal net per ankstyvi ir per gerai atlikti – visuomenė jų nesuprato, nes ir sąlygos dar nebuvo pribrendusios. Kiekvienam vaisiui - savo metas. Todėl ir triukšmingai pradėtoji programa “Lietuva 2000” neįgavo tokio pagreičio ir pripažinimo, kokio iš tikrųjų nusipelnė. Jeigu projektą būtų pavykę įgyvendinti, jis būtų tapęs labai brandžiu žingsniu kuriant informacinę visuomenę Lietuvoje. Mūsų šalis gal net pretenduotų tapti šios srities regiono lydere.

Naujomis sąlygomis R. Gudauskas taip pat įžvelgia tam tikras atsiveriančias galimybes, pvz., mėginant susieti informatiką su informacijos turiniu, o šį – su valdymo reikmėmis. Informacija tampa svarbus veiksnys valstybėje priimant strateginius sprendimus. Bet tai tik gera galimybė, kuria būtina pasinaudoti, antraip patirtume dar vieną praradimą. Apie informacinės visuomenės kūrimo strategiją šalyje viceministras labai skeptiškos nuomonės, kadangi neturime net savo valstybės raidos strategijos. Turime Vyriausybės veiklos programą iki 2000 metų, kurią galima įgyvendinti daugiau ar mažiau sėkmingai. Tačiau R. Gudauskas tvirtina pasigendąs tolesnių ateities perspektyvų ir orientyrų, nes neturime net strateginių institucijų, kurios rūpintųsi valstybės raida. Tik iš dalies tą veiklą papildo, anot kalbėtojo, Lietuvos mokslų akademijos ar prie jos besiglaudžiančio Ekonominio-technologinio forumo veikla, dar viena kita visuomeninė iniciatyva. Bet tų institucijų ar organizacijų veikla – tai juk dar ne valstybės politika.

Kalbėdamas apie valstybę, kaip efektyviai veikiančią organizaciją, R. Gudauskas išskyrė 3 bruožus. Pirmas – tai aiškaus tikslo, šiuo atveju valstybės strategijos, turėjimas. Antras – orientacija į informaciją, kitaip tariant, informacinės visuomenės kūrimą, naujų galimybių atskleidimą. Trečias – lankstumas, sugebėjimas greitai orientuotis permainose, mokantis iš savo ir kitų klaidų, sėkmingų tendencijų išskyrimas, netgi “peršokant” kai kuriuos kitose šalyse vykstančius procesus.

Kokį įspūdį apie informacinės visuomenės kūrimo žingsnius Lietuvoje galėjo susidaryti parodos “Ce’Bit 99” Hanoveryje lankytojai? Mūsų šaliai atstovavo “Infobalt” asociacija, o konkreti galimybių išraiška - tik vienos firmos “Penki kontinentai” ekspozicijoje. Aišku, to pernelyg maža. Tad nors lietuviškas stendas ir nebuvo prastesnis už kitų panašaus išsivystymo valstybių, tarp bendrų parodos eksponatų - tai tik lašelytis jūroje.

Šiokio tokio optimizmo gali suteikti žinojimas, kad juo didesni valstybės technologiniai pajėgumai, tuo didesnių iškyla ir problemų. Specialistai įspėja, jog kompiuterizuotose sistemose amžių lūžyje pradės reikštis nepageidautini efektai, kurių padarinius atskiroms šalims ir net pasaulio mastu sunku net numatyti. Daugiausia nerimo jaučiama valstybėse, kuriose labiausiai išsivysčiusi informacinė visuomenė ir informacinės sistemos labiausiai integruotos į visos valstybės gyvenimo procesus. Tų šalių sąnaudos tai “tūkstantmečio klaidai” koreguoti ir ištaisyti, matyt, bus didžiausios.

Lietuva, į kompiuterizacijos kelią stojusi gerokai vėliau, galėjo įsigyti kiek naujesnių sistemų, pagaliau ir tų pačių sistemų turi nepalyginamai mažiau, tad gal ir praradimai bus gerokai mažesni. Tačiau būdami pasaulinio “kaimo” dalimi, globalizacijos pasekmių neišvengsime. Kitose šalyse esama organizacijų, kurios bando gresiančią krizę valdyti, bet vyraujanti nuomonė nėra džiuginanti – pasaulis tokias krizes įveikti dar nėra pasirengęs. Viena tokia organizacija, kuri mėgina vienyti tarptautines pastangas – tai Jungtinių Tautų 120 valstybių atstovų, nacionalinių koordinatorių forumas. Paminėtina ir Pasaulio banko iniciatyva finansuoti įvairių valstybių rengiamus nacionalinius projektus minėtai krizei įveikti. Egzistuoja ir įvairios regioninės iniciatyvos. Viena iš jų – Kopenhagoje pasirašytasis Šiaurės ir Baltijos valstybių ketinimų dokumentas, kuriame numatyta, kaip kylančias krizes įveikti regiono jėgomis, keičiantis patyrimu ir nedarant darbų, kurie jau atlikti kitose šalyse. Tarp kitų potencialių sričių, galinčių iššaukti regiono krizę, minėtina energetika. Būtent Lietuvos pozicija energetikos politikoje ir veikloje labai domina Europos valstybes. Ko gero, tai irgi informacinės visuomenės kūrimo viena iš sričių ir toli gražu ne paskutinė.