|
Vėjo jėgainės - ar rengsime jas Lietuvoje? |
Vytautas Kundrotas
Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) iniciatyva rengiama Nacionalinė saulės programa apima ne vien saulės, bet ir kitus atsinaujinančios energijos išteklius. Kiekvienam jų aptarti sąjunga nutarė paskirti po vieną kitą valandą. Diskusijoje apie vėjo energetiką, kuri vyko LMS salėje balandžio 14 d., dalyvavo Nacionalinės saulės programos vadovas habil. dr. S. Janušonis, dr. J. Ulbikas (abu MSI), prof. habil. dr. V. Katinas, prof. habil.dr. J. Burneikis (abu LEI), prof. habil. dr. P. Balčiūnas (KTU), doc. dr. I. Šateikis (LŽŪU), doc. dr. V. Tričys (ŠU), Ūkio ministerijos, akcinių bendrovių Saulės energija, Jėgainė, Lietuvos energija atstovai.
Nacionalinės saulės programos vadovas habil. dr. S. Janušonis, supažindindamas diskusijos dalyvius su programa, pažymėjo jos strateginę svarbą. UNESCO, vykdydama Pasaulinę saulės programą, kurioje šiuo metu dalyvauja 114 pasaulio valstybių, remia nacionalines programas, taip pat ir mūsų šalyje.
Bene labiausiai planetoje paplitęs elementas silicis yra puikiai pritaikomas. Saulės elementai gaminami iš silicio, naudojamo ir kituose naujuose technologijų produktuose kompiuterių monitoriams, procesoriams, optiniams tinklams gaminti. Taigi pažangios technologijos siejamos su lengvai pasiekiamais ištekliais. Vėjo energija pasaulio energetikos sistemoje nėra naujas dalykas, jos naudojimo galimybių negalima pamiršti.
Prof. habil. dr. V. Katinas pranešime sakė, kad reikia apibrėžti visus vėjo tyrimus, numatyti mokslinių tyrimų, informacinių, gamybinių klausimų svarbumo lygius, kad sudėtinga gauti finansavimą, tinkamų vietų jėgainėms statyti ne visur esama, kad vėjo energetikoje svarbiausi yra smulkūs energijos vartotojai.
Diskusijų dalyviai kalbėjo, kad prioritetines vėjo energetikos kryptis turėtų nustatyti tie, kurie suinteresuoti vėjo energetikos augimu. Mokslas ir gamyba turi būti susiję. Jei mokslas dirba sau, o gamyba sau, tai turėsime mažai naudos. Buvo išsakyta mintis, kad reikėtų sudaryti vėjo tyrimų žemėlapį, nustatyti vėjo parametrus 50 ir 10 m aukštyje. Dr. J. Ulbikas sakė, kad būtų tikslinga regionuose įrengti informacinius centrus.
Vienas diskusijos tikslų stiprinti mokslo ir gamybos ryšius. Buvo aptarta ir tai, kokio dydžio turėtų būti vėjo jėgainė. Tai priklauso nuo paskirties - nedidelei sodybai reikėtų, sakysim, 10 kW, didesnei 50 kW, tačiau optimaliai veikia 500 kW ir didesnės jėgainės. Nedidelių demonstracinių jėgainių yra LŽŪU bandomojoje stotyje, veikiančių jėgainių parametrus universiteto mokslininkai apskaičiuoja kompiuteriais. Vokiečiai rekomenduotų jūroje statyti 5 MW galingumo jėgainę. Jos 1 W įrengimo kaina 1 doleris, o visos jėgainės įrengimas kainuotų 5 mln. dolerių.
Išsakyta mintis, kad jėgainių gaminti nebūtina patogiau nustatyti firmas, iš kurių galėtume jas pirkti. Kai kurie dalyviai teigė, kad nesudėtinga būtų ir gaminti. Galimi du atvejai turėtume gaminti arba geriau negu užsienyje, arba pigiau.
Diskusijos dalyvių bendra nuomone, vėjo energetikos ateitis Lietuvoje nėra užtikrinta. Vartotojas beveik visuomet būtų priklausomas nuo vėjo. Tiesa, pajūryje būna didesnių vėjų, tačiau kitose vietose jis ne tiek stiprus ir dažnas. Gerai, jei kai kurie sezoniniai darbai ir vėjo buvimo tikimybė sutampa: malkas ūkininkas pjauna rudenį, kai vėjai didžiausi. Tačiau energijos reikia visuomet.
Jau mokykloje esame supažindinti su energijos tvermės dėsniu, skelbiančiu, kad energija, atlikusi darbą, prarandama. Todėl atsinaujinančios energijos samprata mums kiek neįprasta. Tačiau tai yra reali tikrovė - saulės, vėjo, vandens energija nuolat atsinaujina. Problema ta, kad ją naudoti, paversti į elektros energiją sunkiau, negu tą, kuri neatsinaujina.