Mūsų pašnekovas – Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Algirdas GAIŽUTIS. Meno istorikas, filosofas samprotauja apie elito ir masinę kultūrą, sportą ir net technologijas.

Apie elito kultūrą

Man atrodo, kad metodologiniu požiūriu kiekvienos tautos kultūra yra vientisa. Tai tam tikra vaizdų, simbolių, ženklų, žyminčių vertybes, visuma arba sistema. Tačiau kiekviena tokia visuma arba sistema, būdama gana rišli, vis dėlto turi ir tam tikras posistemes. Jeigu kalbėsime apie dabartinę lietuvių kultūrą, tai vis drąsiau užsimenama apie vadinamąją elito, arba elitų, kultūrą.

Daugiskaita tariamas žodis “elitai” skamba kiek neįprastai. Tačiau pirmiau gal paaiškintumėte, kokia prasme vartojate pačią sąvoką “elitas”, kai kalbate apie kultūrą?

Kažkada elitui būdavo priskiriamas tam tikras visuomenės narių sluoksnis - aristokratija. Istorijai judant mūsų dienų link filosofai, sociologai, kultūrologai pradėjo kalbėti apie tai, jog elitas - tai nėra ypatinga socialinė žmonių grupė, “kasta”, lygiai kaip nėra ir grynai profesinė grupė, kai žmonės priskiriami vadinamosioms kūrybinėms, aukštosioms profesijoms. Elitas – tai tam tikras gyvas žmonių, kuriuos pavadinčiau dvasios aristokratais, inteligentiškumu pasižyminčiais individais, sambūris. Gilindamiesi į vieno ryškiausių kultūros elitiškumo teoretikų ispano J. Ortegos y Gasseto samprotavimus, aptiktume ir tokią mintį: kai tik išnyksta dvasinės aristokratijos židiniai, tai visuomenė pradeda merdėti. Visuomenė tol gyvastinga ir gyvybinga, kol ji savyje turi to dvasinio aristokratizmo, aistringos ir “gyvos” kultūros, t. y. tokios, kurią žmogus paverčia savo asmeniniu turtu, savo paties priederme ir kurią jaučia visa savo esybe, spontaniškai linksta prie jos ir ją gina.

Kai kalbame apie elito žmogų, mintyje galime turėti inteligentą arba asmenį, pasižymintį nepakartojama inteligencija. Tai dvasios aristokratas. Kita vertus, nėra taip jau paprasta šią sąvoką tiksliai apibrėžti, nors mes suprantame, kad šie žmonės kelia sau daug griežtesnius ir didesnius reikalavimus ir todėl jie daugiau nuveikia, pasiekia ar kūrybiškiau pasireiškia gyvenime.

Ar panorėjus galima tapti elito žmogumi, dvasios aristokratu?

Aš manau, kad elito žmogumi vien panorėjus tapti niekaip neįmanoma, kaip neįmanoma Miunchauzenui pakelti save už plaukų. Juk elito (giliąja šio žodžio prasme) žmogus yra to dvasios sambūrio narys, kuris vengtų sau ir kitiems prisipažinti esąs tokio sambūrio atstovas. Tikrasis, o ne menamas žmogaus inteligentiškumas pasireiškia ne kaip kokių nors ypatingų savybių ar talentų visuma, o kaip jo nepakartojama individualybė ir tik per santykį “aš ir kitas”, “aš ir visuomenė”, “aš ir tauta”. Praktiškai tai žmogus, kuris realizuoja save kūrybiškai ne tik asmeninės laimės vardan, bet vardan kitų žmonių gerovės, tobulesnės gyvenimo sąrangos.

Ko gero, dvasios aristokratizmo, taigi ir elitiškumo sąvoka apimtų ir kuklumą bei didžiulę atsakomybę visų pirma savo paties atžvilgiu?

Manau, kad elito žmogų, net jei jis ir pasiekia išskirtinių mokslo, meno ar technikos laimėjimų, visų pirma iš kitų ir išskiria tam tikras laikysenos paprastumas. Po šiuo paprastumu iš tikrųjų slypi dideli ir nepakartojami gyvenimo potyriai, tam tikras savitas požiūris į pasaulį. Teisingai pastebėta, kad labai svarbu stiprus atsakingumo už savo veiklą ir laikmetį jausmas. Šiuo atveju elitiškumą suprantu kaip pakankamai dinamišką reiškinį, neatsiejamą nuo žmoniškumo ir dorybių.

Beje, sociologai dažniau vartoja elitų sąvoką – ne vieno, bet daugelio elitų kultūros supratimą. Mat elito sąvoka taikoma ir kai kuriuose profesiniuose junginiuose, pvz., galima išgirsti tariant “karo vyrų elitas”. Ne paslaptis, kad tarp jų gali būti ir tiesmukai, net primityvokai mąstančių karininkų ir generolų. Bet pasitaiko ir labai subtilios sielos žmonių, kurių atsakomybės jausmas toks, kad sudėtingomis karių gyvenimo aplinkybėmis jie neleidžia, pvz., įsiplieksti konfliktams, užkerta kelią brutaliems aktams, nepraranda savigarbos sunkių išbandymų akivaizdoj, nestokoja herojiškumo ir t. t. Juk nebūtinai tai aukščiausius karinius laipsnius turintys kariai - nieko panašaus.

Grįžtant prie kultūros dalykų. Laikui bėgant ji sluoksniuojasi į aukštąją kultūrą, kurios ir turinys eiliniam žmogui nebūna lengvai prieinamas, ir į profesinės kultūros sluoksnį. Į jį patenka žmogaus profesinės veiklos vykę, turiningi, originalūs rezultatai. Galima išskirti ir liaudiškąjį kultūros sluoksnį - etnokultūrą, tautodailę. Taigi įvairiomis sąvokomis apibūdinamas platus kultūrinis arealas.

O kaip su liaudies meno elitu?

Galima greta Jūsų paminėtų liaudies menininkų prisiminti Vincą Svirskį, Lionginą Šepką ir daugelį kitų. Aišku, jie irgi priskirtini elitui, o ne tik amatininkų šeimai, pasiekusiai aukštą meistrystės lygį. Jiems pirmiausia būdingas nepakartojamos tikrovės matymas ir suvokimas, nuostabus pasišventimas savo darbui ir savo misijai, noras pagražinti pilką, monotonišką kasdienybę, pagaliau – pakilti į fantazijų ir svajonių pasaulį, kažkiek pabūti jame ir vėl sugrįžti į mūsų visų bendruomenę ir geisti jai geresnės rytdienos. Argi visa tai elementaru, paprasta?

Šiuolaikinėje kultūroje neišeina apeiti ir masinės kultūros sluoksnio. Prieš masinę kultūrą kol kas niekas neatrado vaisto ar priešnuodžio. Nors dauguma mūsų filosofų pasisako prieš masinę kultūrą, bet kai kurie autoriai joje sugeba įžvelgti ir teigiamybių.

Ir visų pirma emocinės ir socialinės iškrovos galimybę tos kultūros vartotojams?

Iš tikrųjų kai kurie kultūrologai ir filosofai teigia, jog masinė kultūra šiuo metu atlieka kone folklorinės kultūros vaidmenį. Einant į XXI a. vadinamosios liaudiškos kultūros kūrėjais tampa jau ne valstiečiai, ne kaimiškos aplinkos žmonės. Kaip kaimietis, žmogus nieko daugiau nekuria, tik pakartoja senolius. O kuria didžiųjų miestų gyventojai. Ir būtent masinė kultūra esanti tiek individualiosios, tiek masinės kūrybos apraiška. Juk šiam kultūros podirviui priskiriamos ne vien per televiziją rodomos muilo operos ir serialai, paraliteratūra, “juodasis” romanas, vaizdų knygos ir jų serialai, bet ir įvairios naujos šventės, turinčios vos ne “sintetinį” pavidalą. Iš dalies tai ir jaunimo kultūra, profesinių ir pusiau profesinių muzikos grupių pasirodymas gatvėje ar stadiono jungtyje, tai ir graffiti pavyzdžiai ant mūsų miestų pilkų statinių sienų, pradedant šūkiais ir baigiant išties įspūdingais, spalvingais kūriniais. Juos reikia tyrinėti, kartais net saugoti, nevengti organizuoti ir tų graffiti autorių konkursus, apžvalgas.

Užsistokime graffiti

Išties tai spontaniškas meninės kūrybos pasireiškimas. Ne vien šūkiai, bet ir, kaip sakėte, vaizdai, simboliai, ženklai - kultūrologams pakankamai įdomūs ir rūpimi dalykai. Tūlam griežtam pedagogui, kuriam atrodo, jog gyvenime jis jau viską žino ir išmano, tie piešiniai ir šūkiai ant sienų gali atrodyti niekalas, teplionė. Iš tikrųjų yra ir daugybė nevykusių teplionių, paauglių menkavertės saviraiškos atsitiktinių pavyzdžių. Bet Vilniaus įvairiuose rajonuose mačiau ir daug išties puikių dalykų. Vieną savaitgalį man yra tekę tas vietas lankyti, mat tų darbų autoriai prašė apginti kūrinius, užstoti prieš nemokšas, graffiti vertės nesuvokiančius. Gaila, kad tokių kūrinių neįmanoma eksponuoti visuomenei, nes jie daugiausia sukurti nelengvai prieinamose vietose, kur buriasi gaivalingi penkiolikmečiai ar septyniolikmečiai graffiti kūrėjai, ieškantys savojo “aš”, ir pamažėl pagaunantys savitą internacionalinę graffiti stilistiką. Bet pagal šią kryptį kuria ne tik gabūs paaugliai, kuriems irgi priklauso miestas, bet ir profesionalūs dailininkai, baigę akademijas. Ypač įspūdingų darbų esu matęs Paryžiuje. Tiesa, ne visuose kvartaluose. Kultūra – žmogaus pavykusios veiklos, kūrybos rezultatas, padarinys, bet tasai žmogaus kūrybiškumas, gaivinantis kultūrą, gali būti ir neregimas.

Kūrėjas be kūrinio? Tai kažkas neįprasto

Šiuo atveju, kai kalbame apie elitiškumą, tai nederėtų suprasti, kad kultūrą tveria vien elitas, arba elitai, kad kultūra tėra tik jų gyvenimo ir veiklos padarinys. Galbūt elito žmogus save daugiau išreiškia kaip asmenybę, tačiau kultūra gyva tuo, kad sukurti kūriniai reikalingi ir kažkam kitam, ne vien autoriui. Tas kultūros “vartojimas” (gan gremėzdiška sąvoka) - tai vėlgi žmogaus kūrybiškumo pasireiškimas, kultūrą palaiko ir tveria paprastas, atrodytų, eilinis žmogus. Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad kūrybiškos natūros žmogus gali būti ir be kūrinių. Juk kūrybiškumas skleidžiasi ir tame, ką mes matome ir girdime. Šita mūsų veikla siejasi su aplinkos stebėjimu, vienų faktų atribojimu nuo kitų, kažkam pirmenybės suteikimu - visa ši mąstymo, kognityvinė, pasaulio regėjimo ir jutimo veikla nukreipta į save patį, kūrinyje, turinčiame daiktišką ontologinę struktūrą, nerealizuojama.

Tokiu atveju sakau, kad kūrėjas gali būti ir be kūrinio. Mes neįsivaizduojame menininko be kūrinio, o filosofo - be teksto, traktato, mokslininko – be eksperimento, kunigo – be pamokslo, jo veikla vis tiek akumuliuoja kūrinį. Bet yra daugybė žmonių, kurie niekados nerašys traktato, netapys paveikslų, neišras mokslinių formulių, nerašys ir nesakys pamokslų. Bet jie taip pat gali būti dideli kūrėjai, tik jų kūryba skirta savo vidinio pasaulio tobulinimui, jo pajautimui, “sutvarkymui”. Pats žmogus gali ir nesuprasti, kad jis taip daro, kaip aš aiškinu, bet ši savikūra kultūrai, jos savasčiai yra labai svarbi. Ji, vaizdžiai tariant, irgi varinėja kultūros kraują.

Profesoriau, gal tai ir labai svarbu kultūrai, bet ar tai kūryba?

Manyčiau, kad tai iš tikrųjų kūryba. Paprastas žmogus, neturintis aukštojo akademinio išsilavinimo, gali būti labai įžvalgus, išmintingas, laikytis nerašytų moralės principų, siekti aukštų idealų. Visa tai siejasi su žmogaus spontanišku, savaiminiu kūrybiškumu.

Ir vis tik už tą kūrybą jis negaus nei mokslo laipsnio, nei pedagoginio vardo, nei jokio kito kūrybinės veiklos pripažinimo.

Negaus, tačiau tokių žmonių buvimas, ugdymas ir skatinimas, pagarba jiems yra labai svarbus dalykas. Ką gi reikštų iškilių asmenybių kūriniai ar žodžiai, idėjos ar teorijos, jeigu jos nesiremtų į kitą, į bendruomenę, į turtingą gyvenimo dirvą. Tai štai tos kūrybiškos natūros žmonės - žmonės be apčiuopiamų, pamatuojamų, iškeliamų kūrinių - yra labai ir labai svarbus kultūros ingredientas. Tame glūdi sunkiai nusakomas būties estetizmas. Vadinasi, elito reikšmingumas nėra absoliutus, bet sąlygiškas. Esu giliai įsitikinęs, kad turiningiausia kūrybinė veikla vyksta būtent šitoje dinamiškoje terpėje, bet ir tylusis, neregimas kūrėjas, kūrėjas be kūrinio privalo būti juntamas aplinkos.

Kultūra kaip apynasris

...savotiški tramdomieji marškiniai instinktams?

Tarkime, taip. Tačiau šiuo metu pačioje kultūroje yra pakankamai daug agresyvumo. Ir šis reiškinys išties labai sudėtingas. Vienos įdomiausių mūsų dabartinių teoretikų pastangos siejasi su kultūros analize ir jos kritika. Seniau kritika buvo susijusi daugiau su menu, bet kultūros procesų analizė ir kritika yra reiškinys, ypač būdingas XX a. antrajai pusei. Jeigu kultūra rutuliotųsi beatodairiškai ir mes toleruotume bet kokias kultūrinės veiklos formas, ir visa, kas tik atsiranda kultūros terpėje, ženklintume teigiamybės ženklu, tai nepastebėtume daug esminių dalykų. Kultūra gali savyje turėti destrukcijos ir griauti žmogiškąją prigimtį, tą Dievo duotą žmogui universalumą. Tokių destruktyvių kultūros apraiškų pastebime ir postmodernizmo mene bei kitose kultūros terpėse, kai visiškai prarandama riba tarp meno kūrinio ir nemeno arba antimeno, grožio ir bjaurumo, prasmingumo ir banalumo. Kartais žmogui primetami draikalai, tegu ir profesionaliai padaryti, kaip nuostabūs dvasios atradimai ir modernybės apraiškos.

Kitaip tariant, mes drąsiai galime kalbėti apie būtinybę ir lietuvių kultūroje šitą kultūros analitiką ir kritiką stiprinti. Kultūra kai kuriomis savo apraiškomis iš tikrųjų gali atitolinti žmogų nuo gamtos, natūros, naikinti jo individualumą, primesti jam bendrus jausenos ir galvosenos stereotipus.