Mūsų pašnekovas – Vilniaus universiteto doc. Marcelijus Martinaitis, 1998 m. Nacionalinės premijos laureatas. Kas jaudina krašto intelektualus bei daugelį kitų mūsų visuomenės narių? Apie tai šis pokalbis su rašytoju.

Apie pažangą, kuri dažnai menama

M. M. Ne ką apie tai manau: istorijos ratai ne visada rieda į priekį, o dažnai smarkiai darda atgal. Daugiau nei pusę amžiaus didelėje pasaulio dalyje komunistai darė “pažangą”, ėjo pirmyn ir pirmyn. O kur šiandien ta jų pažanga ir jie patys? Nėra, paliko tik šiukšlynus ir griuvėsius, patys po jais atsidūrė. Esame prisiklausę įvairiausios demagogijos apie tą pažangą. Panaši giesmė šiandien traukiama toliau, ypač kai kvepia dideliais pinigais ir kai iškyla grėsmė gamtai, kultūros paminklams, žmonių sveikatai. Apsukrūs demagogai, pasitelkę “sueuropinimo” idėją, kartais daro didelę ir Lietuvai grėsmingą politiką.

Būtų neprotinga piestu stoti prieš vadinamąją pažangą: čia susikertama dėl sampratos. Aklai neginu vadinamųjų kultūrininkų, ypač tų, kurie visą kraštą norėtų paversti memorialiniu draustiniu. Kitas kraštutinumas – pažangą suvokti tik kaip technikos ir vartojimo dalyką.

Kai žmogus pirmą kartą užsikūrė ugnį ir pasidarė akmeninį kirvuką, buvo milžiniška pažanga. Vien šiame amžiuje galima suskaičiuoti daugybę naujovių, kurias tiktų vadinti pažanga visų pirma mokslo ir technikos požiūriu. Tačiau žmogiškųjų veiksnių atžvilgiu, kaip ne kartą esame įsitikinę, ne visada tai yra pažangu, o dažnai – pražūtinga. Galima sakyti, jog televizorių reikia išrasti du kartus: pirma – kaip sudėtingą techninę priemonę, o po to – kaip galingą žmogiškosios kultūros veiksnį.

Ta kryptimi galvojant: ar nereikia antrą kartą išrasti elektroninių tinklų, oro uostų, įvairių medžiagų, t. y. įvesti žmogiškąjį veiksnį? Štai kas dažniausiai sukelia tuos susikirtimus tarp kultūrininkų ir įvairiausių vykdytojų bei užsakovų. Kultūros požiūriu jokios pažangos gali nebūti.

Antra vertus, civilizacija veikia kaip galinga dinaminė jėga, kurią sustabdyti gali tik globalinės katastrofos. O vis dėlto išradus automobilį, tuoj pat susigriebta, kad reikia stabdžių, nes įsitikinta, kokį jis kelia pavojų. Ir iki šiol automobilyje dar kas nors įtaisoma, kad jis būtų vis saugesnis ir saugesnis. O ką kalbėti apie civilizaciją arba vadinamąją pažangą, nes jau dabar daug kam atrodo, kad, neturėdama gerų stabdžių, ji lekia į bedugnę.

Kultūra nėra tiktai įvairių vertybių sąrašas, o stipri žmogiškoji reguliavimo sistema. Ji yra savotiškas saugiklis, kuris turi apsaugoti civilizaciją nuo avarijų.

Apie ekologinę pažangą

M. M. Nesu tų geopolitinių dalykų žinovas. Juos labiau suvokiu uosle, klausa, akimis, valgydamas, keliaudamas, skaitydamas. Vienas dalykas – apsiteršusių, ekologiškai nevalyvų niekas į tą ES nepriims, apie tai mums ir daro užuominas. Ten ekologija yra įvairių programų ir projektų sudedamoji dalis, būtina kaip stabdžiai automobilyje. Nesakau, kad ten nėra nusižengiama aplinkai, bet taip lengvai “nepramuši” betoninių nusileidimo takų.

Keliaudamas po Vakarų šalis, kaip kontrastą mums, pirmiausia pastebiu tą ekologinį apsišvarinimą. Štai Šveicarijoje galima gerti beveik kiekvieno upelio vandenį. Reiną, kuris buvo siaubingai užterštas, mūsų poetės žodžiais, vėl galima vadinti žaliuoju. Įspūdingiausia yra Amerikos Didžiųjų ežerų išvalymo programa, susijusi su V. Adamkaus vardu. Šią pavardę, beje, žino dažnas amerikietis. Ir aš tą pavardę prieš keliolika metų išgirdau įbridęs į tų ežerų vandenis.

Japonai už rafinuotą vartojimą

M. M. Pasaulis dabar toks, kad neišsigelbėsi, negelbėdamas ko nors, kas, atrodytų, tau nepriklauso. Taip viskas sukabinama, apraizgoma, sušukus Pietų ašigalyje, tuoj atsiliepiama Šiaurės poliuje. Įvairios pavojingos technologijos atskleidžia ir naujas galimybes pažaboti savo pačių pražūtingus veiksnius.

Čia vėl grįžtu prie kultūros, turėdamas mintyse jos bendražmogiškąją sampratą. Kažkodėl ji, neišskiriant ir mūsų, įsivaizduojama kaip žaidybinis dalykas, laisvalaikio pramoga, nes masinės formos gožia jos galingus energetinius klodus.

Atsimenu, dar Sąjūdžio laikais stebino į Lietuvą atvykę pirmieji japonų verslininkai, kurie pirmiausia domėjosi mūsų kultūros, o ne ekonominiu potencialu. O juk remdami kultūrą jie suaktyvina poreikius, vartojimą daro išrankesnį ir labiau rafinuotą, stimuliuoja naujas technologijas. Kitaip tariant - tai apibusė kultūros ir techninės pažangos sąveika. Žinoma, ji reiškiasi ne tuoj pat. Todėl rafinuotų produktų vartojimas žemos kultūros kraštuose būna baisus, visais atžvilgiais pavojingas. O ir mes kai kuriomis netikėtai mus užplūdusiomis naujovėmis naudojamės labai pavojingai, bauginančiai.

Grįžkime prie to nelaimingo Nidos oro uosto. Svarstant šį projektą net kai kurie Lietuvos mokslo tarybos nariai sakė: tai pragmatiškas sprendimas, o pažangos, net besiveržiančios į nacionalinį parką, nesustabdysi. Žinoma, čia yra tiesos: į kultūrai, gamtosaugai ypatingas vietas buvo skverbiamasi, yra skverbiamasi ir bus skverbiamasi, nes tokios vietos gali pritraukti didelius pinigus.

Sakykime, kad Nidos oro uosto projektas įgyvendintas. O tai būtų didelių galimybių oro uostas, kuriam prireiktų visos infrastruktūros, kad apsimokėtų tokį eksplotuoti: tektų platinti kelią iš Smiltynės į Nidą, statyti tiltą iš Klaipėdos į Kuršių neriją. Atsirastų viešbučiai, naktibariai, įvairių pramogų centrai. Nebūtų atsispirta kazino ir viešnamiams. Ir štai miniatiūrinis Las Vegas, kurio lankytojams jokios gamtos jau nereikės. Visas kopas būtų galima padengti betonu arba asfaltu…

Ir kultūra - pragmatizmo reiškimasis?

M. M. Taip, o kodėl ne pragmatizmas? Ir kultūra pragmatiška…

Bet tai labai neatsargus pareiškimas. Pripažinkite, kad išsprūdo netyčia.

M. M. Kodėl neatsargus? Jeigu suvokiami tikslai ir ieškoma būdų, kaip juos pasiekti kultūroje arba kūryboje, ar tai ne pragmatizmas? Tik jis vertinamas ne skaičiais ir pinigais, ne tiesiogine, apčiuopiama nauda.

Tačiau kai sakome – kultūra, tai visada esama ir tam tikro dvasios plevenimo. Kaip susieti dvasią ir pragmatizmą?

M. M. Dvasia pati sau viena niekur nenuplevena, nors jos ir pragmatizmo niekaip mechaniškai nesusiesi ir neatsiesi. Tos jų sankabos, siūlės, sujungimai yra dailiai užtaisyti, o kartais ir paslėpti. O ir pati kultūros sąvoka reiškia gerinimą, įdirbimą. Šiandien bendriausia prasme tai reikštų žmogaus gyvenamosios erdvės - tiek dvasinės, tiek materialinės - gerinimą.

Tai ugdymo, auklėjimo dalykas, tam tikros atmosferos kūrimas, kad žmogus jaustųsi gyvenąs ne mechaninėje dirbtuvėje, o kultūros erdvėje. Nebūtinai jis turi naudotis aukščiausiomis kultūros vertybėmis, bet svarbu, kad jaustųsi esąs toje erdvėje, kuri turi savo praeitį, dabartį ir - tai priklausys nuo jo - ateitį. Žmogus jaučiasi saugus būdamas toje kultūros informacinėje, įvairias sistemas reguliuojančioje erdvėje. Yra komunikuojama kultūroje ir per kultūrą, per ją individas komunikuoja ir pats su savimi, susidaro savo poreikių skalę.

Buvimas kultūroje nereiškia kokio nors nuolatinio veikimo. Štai aš labai seniai buvau užkopęs į Gedimino kalną, bet gerai žinau, kad jis yra, kartais praeidamas pakeliu akis, matau trispalvę, Arkikatedrą, aikštę, Trijų Kryžių kalną. Tai mano informacinė erdvė, kurioje esu kasdien. Tai - Vilnius, Lietuva, valstybė…

Bet jeigu vieną dieną ten išvysčiau kitos valstybės vėliavą, tuoj suirtų mano viso gyvenimo modelis, pragmatizmas atsiskirtų nuo idealizmo, šokčiau protestuoti, ginti, galbūt su trispalve pro sargybą kopčiau į kalną… Gerai žinočiau, jog yra pakeisti kultūros energetiniai kodai.