Habilituoto daktaro laipsnis buvo ir yra Lenkijoje, Vokietijoje. Antrąjį mokslo laipsnį kitokiu pavidalu turi Didžioji Britanija, Prancūzija, Danija, Rusija, Ukraina, Baltarusija, Čekija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija ir kt. Taigi daugelis Europos Sąjungos valstybių turi antrąjį mokslo laipsnį.

Pagal ekonominį potencialą ir gyventojų (ir mokslininkų) skaičių Lietuva yra vidutinio dydžio Europos valstybė, taigi gali savarankiškai užtikrinti dvipakopę mokslininkų atestacijos sistemą.

Palikus tik vieną mokslo laipsnį - daktaro, neišvengiamai reikėtų sugriežtinti ir taip gana aukštus mokslo daktaro disertacijos reikalavimus. To nepadarius, atsirastų daug netikrų mokslininkų, padaugėtų prastų darbų, kristų mokslo prestižas Lietuvoje. Antra vertus, tokių reikalavimų griežtinimas būtų žalingas Lietuvos mokslui dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, šiuo metu Lietuvoje yra mažai besiginančių daktaro disertacijas. Sugriežtinus reikalavimus, daktaro disertacijas gintų dar mažiau doktorantų.

Turint omenyje didėjantį vidutinį mokslininkų amžių greitai aukštosiose mokyklose truktų mokslo personalo. Be to, parengti gero lygio daktaro disertacijas šiuo metu sudėtinga dėl pasenusios mokslinės eksperimentinės įrangos bei lėšų stygiaus jos atnaujinimui ir tyrimams reikalingų medžiagų įsigijimui.

Atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę padėtį, universitetų mokslinę bazę, jaunimo norą siekti mokslo, reikia daryti viską, kad jaunas mokslininkas galėtų mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis ir per trumpesnį laiką apginti daktaro disertaciją. Jaunas žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir turintis mokslininko pašaukimą, pasuks mokslininko keliu, kai tvirtai žinos, kad jam ateityje bus užtikrintos pakankamai geros gyvenimo ir darbo sąlygos. Studijuodamas doktorantūroje jis turėtų gauti tokią stipendiją, kad galėtų su šeima pragyventi, o apgynęs disertaciją gautų atlyginimą ne mažesnį negu ministerijų, savivaldybių skyrių vadovai. Vėliau parengęs mokymo priemonių, paskelbęs mokslo straipsnių gautų docento vardą. Taip jaunas mokslininkas, gaudamas didesnį atlyginimą, turėdamas mokslo pedagoginį vardą, galėtų plėtoti mokslinius tyrimus, skelbti mokslo straipsnius, rašyti monografijas, aktyviai dalyvauti tarptautiniuose projektuose.

Beveik su pirmaisiais moksliniais tyrimais, atradimais, mūsų gyvenime įsitvirtino filosofo, mąstytojo, visuomenei rūpimų problemų tyrinėtojo, kūrėjo, inžinieriaus vardai. Iš pradžių šitaip tituluojami žmonės neturėjo pagal dabarties supratimą aukštojo mokslo. Tai, ką jie darė, buvo jų gyvenimas. Šimtmečių istorija rodo, kad žmones kurti, siekti aukštesnio vardo skatino ne tik polinkis, meilė tam darbui, bet ir pripažinimas, moralinis pasitenkinimas. Pasiekimų pripažinimas, jų įvertinimas viena ar kita forma - vardais, diplomais, kitokiais paskatinimais - buvo, yra ir bus svarbus faktorius tarp kūrybinių ir ne tik kūrybinių žmonių.

Keista, bet įstatymo projekte dingo mokslo vardai. Paliktos tik pareigos. Mes nežinome šalies, kurioje jų nebūtų. Juos panaikinus ir palikus tik pareigas, mokslo visuomenė neteks dar vieno svarbaus faktoriaus - moralinės paskatos. Suprantama, kad mokslo vardai ir pareigos gali nesutapti, tačiau naikinti jų nėra jokio pagrindo. Panaikinus docento, profesoriaus, MA narių vardus mokslo visuomenė patirtų dar vieną nuostolį - moralinį. Juk mokslo vardai nėra apmokami, o tik pagrindas užimti atitinkamas pareigas. Deja, įstatymo projekte apie mokslo vardus nėra nė žodžio.

Įstatymo projektas numato suvienodinti docento ir profesoriaus pareigybių kvalifikacinius reikalavimus. Tai, ko anksčiau reikėjo docento pareigoms užimti, pagal naująjį įstatymo projektą pakanka profesoriaus pareigoms. Skirtumas tarp šių pareigybių numatytas tik toks, kad profesorius, “norintis užimti šią pareigybę, turi įrodyti sugebėjimą vadovauti moksliniams tyrimams bei doktorantūrai”. Taigi matome nekonkretų skirtumą, kokio įstatyme neturėtų būti.

Šiuo metu suteikiant mokslo laipsnius pasitaiko nesklandumų, tai susiję su dabartinės mokslo laipsnių teikimo sistemos valdymu. Užuot naikinus, reikėtų pagalvoti, ką daryti, kad egzistuojanti mokslo laipsnių teikimo sistema geriau funkcionuotų. Manome, reikėtų keisti ir disertacijų gynimo tvarką. Disertacijų gynimo tarybą turėtų sudaryti 11-15 narių. Ją turėtų tvirtinti Universiteto taryba. Disertacijų gynimo tarybos sprendimai turėtų būti priimami slaptu balsavimu.

Galimas ir kitas variantas: disertacijos gynimui esamą doktorantūros komitetą papildyti tokiu pat skaičiumi narių ekspertų, kuriuos prieš gynimą patvirtintų Universiteto taryba. Disertacijų gynimo komiteto sprendimai turėtų būti priimami slaptu balsavimu. Sugriežtintas disertacijų gynimo reglamentas tikrai padėtų kelti mokslo lygį šalyje.

Naujas aukštojo mokslo įstatymo projektas žalingas mokslui ir tuo, kad apriboja mokslininko veiklą iki 65 m. Nors paminėta, kad ir po šios amžiaus ribos jis gali dirbti, tačiau kiekvienais metais turi būti atestuojamas. Tai, žinoma, pasityčiojimas iš mokslininko. Mūsų manymu, aukštųjų mokyklų padalinių vadovais, dėstytojais mokslininkai galėtų dirbti tol, kol jie kokybiškai atlieka savo pareigas. Įvertinti jų darbo kokybę, atitinkamą užimamoms pareigoms galimybę suteikia perrinkimas konkurso tvarka pagal universiteto statutą.

Kelti mokslininkų prestižą padėtų ir “emeritus profesoriaus” titulas, teiktinas nusipelnusiems mokslininkams, kurie jau nebedirba aktyvaus mokslininko darbo. Jiems reikėtų palikti teisę dirbti universitete, užimti atitinkamas pareigas. Pasaulio patirtis rodo, kad pagyvenę žmonės dar padaro labai reikšmingų savo srities darbų (pvz. J. V. Getė “Faustą” baigė rašyti būdamas 82 metų). Turintiems “emeritus” titulą galima sudaryti ir kitų kūrybinių lengvatų (pvz., suteikti moksliniam darbui vietą, teisę nemokamai naudotis Interneto tinklu per universiteto serverį ir pan.). Šie klausimai turėtų atsispindėti naujajame aukštojo mokslo įstatyme.

Manome, kad aukščiau išdėstyti samprotavimai mokslo laipsnių ir vardų klausimu yra aktualūs ne tik mokslo visuomenei, bet ir valstybės mastu, nes “Lietuva be mokslo, Lietuva be ateities”.