Prieš daugelį metų sužinojau apie Didžiąją Ferma teoremą (DFT). Kilo noras pabandyti sėkmę. Per daugelį metų radau net keletą “įrodymų”, bet, susipažinęs su literatūra šiuo klausimu, visuose sprendimuose rasdavau klaidų. 1990 m. viename įrodyme klaidos rasti nepavyko. Be abejo, tai nereiškia, jog klaidos nėra. Bet buvo įdomu, ar galėjo panašų įrodymą gauti pats Ferma ir nepastebėti klaidos, kad ir dėl to meto matematikos lygio. Nusprendžiau sužinoti matematikų – specialistų nuomonę. Parašiau straipsnelį “Ar įrodė Ferma savo Didžiąją teoremą?”.

1991 m. pradžioje nunešiau į visiems Lietuvos matematikams žinomą matematikos katedrą ir atidaviau ten buvusiam bendradarbiui. Pavadinkime jį p. M. Po kelių dienų paskambinęs telefonu, gavau atsakymą, kad “dabar yra svarbesnių reikalų”. Tada atidaviau straipsnį į kitą matematikos katedrą profesoriui p. L. Maždaug po poros mėnesių pasiteiravau ir vieno, ir kito. Ponas M. pareiškė, kad įrodymas neteisingas. Klaidos jis nenurodė, bet sakė, jog bloga pati įrodymo metodika. Žadėjo išdėstyti raštu. Laukiu iki šios dienos. Ponas prof. L. pasakė, jog straipsnį persiuntė profesoriui S., kuris turi studentų – matematikų ir gali kam nors duoti panagrinėti kaip kursinį darbą. Mintis gal ir teisinga. Paskambinau prof. S. ”Atsiuntė čia tas L. tokių popierių. Kažkur svaidėsi. Aš neskaitau savęs įpareigotu ką nors panašaus žiūrėti”. Ką bepridėsi. Įpareigoti tikrai niekas negali.

Tada straipsnelį įteikiau vienos matematinės įstaigos darbuotojui p. Pi. Jis vienintelis šiek tiek darbą paanalizavo raštu. Buvau pas jį ir nuvykęs, bet tolesni santykiai nutrūko. Vis tik esu jam labai dėkingas, nes tai padėjo geriau suprasti mokslo daktarų mąstyseną.

Ponas B. iš Šiaulių paaiškino: nors klaidos jis nerado, ji turi būti, nes jei jau tokie matematikai kaip Oileris, Gausas ir kiti nerado DFT sprendimo remdamiesi elementarios matematikos pagrindais, tai jo ir būti negali. Tačiau, kaip rašo G. Edvards, Oileris įvedė kompleksinius skaičius, kuriuose pats painiojosi, o juo sekė ir kiti žymieji matematikai. Gausas šią teoremą laikė bereikšme vystantis matematikai. Nors E. T. Bellas pažymi, kad lapė vynuoges, kurių negalėjo pasiekti, paskelbė neprinokusiomis.

Ponas G. iš Kauno pasiūlė šį straipsnį pateikti Lietuvos matematikų draugijai ir perskaityti konferencijoje, kuri netrukus turėjo įvykti. Tačiau negalima šiaip sau nueiti į konferenciją ir pareikšti, kad noriu perskaityti straipsnį, tuo labiau DFT įrodymą. Reikėjo ieškoti rekomendacijos. Paskambinau profesoriui p. K. Iš to, ką girdėjau, buvo galima padaryti išvadą, kad prie katedros durų stovi eilės diletantų su DFT ar kitokių mokslų problemų sprendimais ir neduoda ponams profesoriams ramiai dirbti. Laimė, kad diletantai F. Vieta, P. Ferma, būdami teisininkais, nesusidūrė su šiuolaikiniais profesoriais. Sakoma, kad seniau mokslai ir mokslininkai buvo universalūs ir apėmė visas žinojimo sritis, tačiau teisė, kaip atskiras mokslas, jau senojoje Graikijoje buvo išskirta iš kitų ir kartu su menais turėjo savo deivę Temidę. Kokį universalų išsilavinimą pradžioje turėjo žvakių gamintojas, spaustuvininkas bei žurnalistas B. Franklinas, atskleidęs žaibo prigimtį ir kitų įvairių išradimų, arba knygrišys M. Faradėjus, padėjęs pagrindus elektrodinamikai. Ir taip toliau.

Eilių nė prie vienos katedros durų nemačiau. Užtat yra eilės prie alkoholinių gėrimų prekystalių bei laukiančių teismo areštinėse.

Poreikis mąstyti yra užkoduotas žmogaus genuose. O tai, ką manyti, jis pasirenka pagal aplinkybes. Jei profesoriai ar mokslo daktarai jam įrodinėja, kad ieškodamas savo DFT, gyvybės atsiradimo, kosmologijos ar kitokios neaiškios problemos sprendimo jis yra bukas neišmanėlis, tai visada atsiras draugų, kurie vietoje “kvailų mokslų” pasiūlys, kaip rimtai nedirbant gauti pinigų, nuslopinti ieškojimo poreikį ir vietoje jo mėgautis alkoholiu ar narkotikais ir dar kitokiomis įdomybėmis.

Žmogaus poreikį mąstyti reikia ne slopinti, bet skatinti. Reikia rengti ir leisti brošiūras apie neišspręstas ar jau išspręstas problemas. Tarp jų ir DFT, nors 1993 m. ji jau įrodyta, bet sudėtingais, Ferma nežinomais metodais. Beje, 1990 m. buvo paskelbta, jog specialiais metodais įrodyta, kad DFT iš viso neįrodoma. Prieš porą metų buvo gautas šimtasis Pitagoro teoremos įrodymas (V. Licmanas. Pitagoro teorema. V., “Mintis”, 1974. Pateikta net keliasdešimt jos įrodymų). Vienas gautas įrodymas neužkerta kelių tolesniems ieškojimams. Ir tokiems įrodymams tikrinti nereikia trukdyti brangaus profesorių laiko. Duoti juos kaip užduotis per atitinkamas katedras studentams vietoje standartinių kontrolinių ar kursinių darbų. Manoma, kad bus daugiau naudos. Gerai, jei šis sietas neperkoš bent vieno iš tūkstančio sprendimų, kuriais jau tektų užsiimti profesoriams. Iš tokio sprendimo, net ir neteisingo, gali rastis koks nors racionalus grūdas plėtojant mokslą. Ieškant aukso gramų, išplaunama daug tonų smėlio. Grynuoliai iš dangaus nekrenta ir norint juos rasti reikia įdėti darbo.