ATMINTIS
Prano Skardžiaus šimtmetisGediminas ZemlickasLietuvių kalbininkų raštų likimas, ko gero, yra laimingesnis ir už jų autorių likimus. Veikiausiai taip būtų galima perfrazuoti prof. Algirdo Sabaliausko mintį, išsakytą minint kalbininko Prano Skardžiaus (1899 03 261975 12 16) šimtmetį. Turime gražiai išleistus Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio raštus. Daugelis kitų tautų tokių savo kalbininkų raštų neturi. Šiuo metu tęsiama Prano Skardžiaus Raštų leidyba, nuo 1996 m. jau išleisti keturi tomai. Labai svarus jų rengėjo Alberto Rosino indėlis profesorius jau keletą metų stropiai dirba, siekdamas pateikti išsamų ir kruopščiai parengtą P. Skardžiaus mokslinį palikimą. Priminsime, kad paskutiniai trys tomai išleisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis. Vargu ar pats tų Raštų autorius, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus ir ten neturėjęs palankesnių mokslinės veiklos sąlygų, galėjo bent įsivaizduoti, kad jo ilgų dešimtmečių triūso kalbotyros baruose rezultatai kada nors Lietuvoje bus taip kruopščiai surinkti, parengti ir taip gražiai išleisti.
Tai neabejotinas ir dabartinės kartos lietuvių kalbininkų nuopelnas. Prano Skardžiaus 100-mečiui skirtasis renginys vyko Lietuvos mokslų akademijoje. Pranešimus skaitė Lietuvių kalbos instituto direktorius prof. habil. dr. Algirdas Sabaliauskas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltų filologijos katedros profesorius habil. dr. Albertas Rosinas, kalbėjo prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius ir kt. Renginyje dalyvavo Prano Skardžiaus giminės, taip pat ir iš kalbininko gimtojo Subačiaus.
Pasak prof. A. Sabaliausko, Lietuvos universiteto kalbotyros mokslas atsidūrė tiesiog kritiškoje padėtyje, kai 1924 m. gruodį Karaliaučiaus ligoninėje mirė Kazimieras Būga. Jis į besiformuojantį universitetą atėjo kaip subrendęs mokslininkas, plačiai žinomas to meto kalbotyros pasaulyje. Nieko stebėtino, kad pirmaisiais universiteto gyvavimo metais K. Būga ir skaitė visas teorines kalbotyros disciplinas, apie jį telkėsi ir visa to meto lituanistika. Tokios aukštos kvalifikacijos mokslininkus Lietuvos universitete galima buvo ant rankų pirštų suskaičiuoti. Profesoriai Vincas Čepinskis, Pranas Jodelė, dar vienas kitas atėjęs iš Rusijos aukštųjų mokyklų ir sudarė universiteto mokslo branduolį. Daugelis dėstytojų buvo atėję iš gimnazijų, kiti dirbo taip pat ir įvairius papildomus darbus.
Iš to meto kalbininkų A. Sabaliauskas išskyrė tik Joną Jablonskį, kuris tuo metu jau buvo išleidęs savo pagrindinius veikalus, tačiau dirbo daugiau lietuvių kalbos norminimo darbą, bei šveicarų kalbininką Alfredą Seną, kuris po K. Būgos mirties ir vadovavo Lyginamosios kalbotyros katedrai. Tačiau tuo metu jis dar nebuvo tiek tobulai pramokęs lietuvių kalbos, kad būtų galėjęs lygintis su K. Būga.
Lietuvių kalbotyrai verkiant reikėjo naujų jėgų. Argi tai ne likimo įnoris, kad tomis jaunomis pajėgomis pirmasis susirūpino iki pusės paralyžiuotas (besveikatis senis kartais pasirašinėjęs savo laiškus) prof. Jonas Jablonskis. Jo akiratyje jau buvo keletas išties talentingų studentų aukštaitis Pranas Skardžius ir žemaitis Antanas Salys. Pirmąjį J. Jablonskis pažinojo dar nuo mokytojavimo Panevėžio gimnazijoje laikų. Studijuodamas Lietuvos universitete P. Skardžius buvo J. Jablonskio raštininkas, vėliau į tą vietą rekomendavęs, kaip parodė gyvenimas, savo būsimą žmoną. A. Salys. daugiau bendravo su K. Būga, bet ir šio studento gabumai bei pasišventimas mokslui J. Jablonskiui nekėlė jokių abejonių.
Didžiausia kliūtis buvo materialinė P. Skardžiaus ir A. Salio padėtis. Abu sodiečiai be valstybinės stipendijos mokytis užsienyje būtų neįstengę, o naujų jėgų į kalbotyrą įsiliejimą J. Jablonskis siejo tik su studijomis užsienyje. Todėl jis siunčia laiškus, tarp kitų ir Kazimierui Jokantui, tuometiniam švietimo ministrui (1925-1926), kuris buvo J. Jablonskio mokinys Jelgavos gimnazijoje.
K. Jokantas pasistengė, kad gabūs studentai, gavę tokią puikią rekomendaciją, išvyktų į užsienį. Tiek P. Skardžius, tiek A. Salys iš pat pradžių atsisakė vykti į Šveicariją ar Paryžių, nors Paryžius jau garsėjo kaip Europos indoeuropeistikos centras. Lietuviai pasirinko Leipcigą, kur didžiausias traukos objektas jiems buvo žymus kalbininkas Jurgis Gerulis.
|