• Apskritas stalas su „Mokslo Lietuva"

Nagrinėdami Aukštųjų mokyklų įstatymo projekto dalį, kuri susijusi su būsimuoju tų mokyklų finansavimu, diskusijos dalyviai neišvengiamai susidūrė su ganėtinai projekte neapibrėžta aukštųjų mokyklų statuso problema. Aiškumo tikrai stinga – tiek projekte, tiek mokslo visuomenės atstovų nuostatuose. Ligi šiol bent jau Finansų ministerija aukštąsias mokyklas traktavo kaip biudžetines organizacijas. O toks statusas labai apriboja šių institucijų teisę savarankiškai užsidirbti lėšų, sudaro nelygiateisę padėtį. Biudžetinių įstaigų vienas iš požymių tas, kad jos gauna biudžetinį finansavimą. Tačiau aukštosioms mokykloms skiriama tik valstybės subsidija, o tai toli gražu ne tas pat, kaip ir biudžetinis finansavimas.

Kaip matysime, ir diskutuojančiųjų sutarimo, koks turėtų būti aukštųjų mokyklų statusas, ne itin daug: vieni norėtų, kad būtų atsižvelgta į aukštosios mokyklos vaidmens visuomenėje savitumą, kiti linkę dviračio neišradinėti.

Savo statuso beieškant

Nepelno organizacijos skiriasi tuo, kad jos vykdo ūkinę veiklą, gauna pajamų, ir iš tų pajamų gali išskirti pelną, bet joms griežtai draudžiama pelną skirstyti steigėjams. Rasti juridinį asmenį, kuris turėtų ir vieno, ir kito subjekto bruožų, - neįmanoma, nes pelną arba leidžiama skirstyti, arba ne.

V. Guoga. Mes dalijame pasaulį į dvi dalis – siekiančią arba nesiekiančią pelno. Tarp pelno nesiekiančių institucijų matome dvi (nors iš tikrųjų yra ir daugiau, pvz., visuomeninės organizacijos) įstaigų grupes: pelno nesiekia biudžetinės ir viešosios įstaigos. Manau, kad turėtų atsirasti dar viena pelno nesiekiančių įstaigų grupė – aukštosios mokyklos.

S. Vengris. Klausimas teorinis. Dalis aukštųjų mokyklų studentų moka už mokslą. Įsivaizduokime tokią tvarką, kad mokės visi. Ar tada universitetas bus pelno siekianti, ar nesiekianti organizacija? Pagaliau juk atsiras ir privačios aukštosios mokyklos. Visos aukštosios mokyklos – valstybinės ir privačios - darys tą patį darbą, tačiau jų finansavimo pobūdis skirsis. Jau ir dabar valstybinėse aukštosiose mokyklose dalis lėšų gaunama iš valstybės subsidijų pavidalu, o kita dalis – iš uždarbio, grantų, patalpų nuomos ir pan. Jau dabar esama tam tikros specifikos, o atsiradus privačioms aukštosioms mokykloms tos specifikos bus dar daugiau. Bet visos mokyklos švies Lietuvos žmones, todėl nusipelno turėti atskirą statusą. Jeigu jis bus įteisintas įstatymu, tai Finansų ministerijai bus akivaizdu, kad tai aukštoji mokykla, ir nereikės sukti galvos, ar tai viešoji įstaiga, ar pelno siekianti, o gal ne. Juk tokio statuso viltį Konstitucija suteikia.

V. Gontis. Dar vienas svarbus momentas: tie, kurie siekia pelno, yra labdaros subjektai, o kurie ne – labdaros objektai. Jeigu aukštoji mokykla bus pelno nesiekianti organizacija, tai galės ieškoti rėmėjų ir papildomų pajamų. Bet dalytis gautas pajamas tokiu atveju draudžiama. Pelno siekiantys turi teisę dirbti, užsidirbti, dalytis tarp savęs, o tai, kas lieka – atiduoti labdaros būdu pelno nesiekiančiam.

V. Guoga. Svarstomame Aukštųjų mokyklų įstatymo projekte trūksta kai kurių skirsnių, kurie yra biudžetinių arba viešųjų įstaigų įstatymuose. Kadangi tie skirsniai apibrėžia tam tikras įstaigų teises, funkcijas ar įsipareigojimus, tai jie turėtų būti perkelti ir į Aukštųjų mokyklų įstatymą. Taip problema būtų išspręsta. O plėtodamas gerbiamo Sauliaus Vengrio teorinį pastebėjimą, kad dalies studentų mokamas mokestis už mokslą gali padaryti aukštąją mokyklą pelno siekiančia įstaiga, norėčiau pasakyti, kad pajamos dar nereiškia pelno siekimo. Aukštosios mokyklos visas pajamas naudoja studijų ir mokslo, o ne kitiems tikslams, pvz., savininkų turtėjimui. Aukštųjų mokyklų įstatyme turėtų būti norma, leidžianti naudoti aukštosios mokyklos pajamas tik jos pagrindiniams tikslams įgyvendinti.

Ar universitetas dalysis su Seimu?

S. Vengris. Aukštųjų mokyklų steigėjas yra Seimas. Tai nejaugi tuo, ką uždirba universitetas, dalysimės su Seimo nariais?

V. Gontis. Steigėjas yra ne Seimas, o valstybė. Vienu dar labai svarbiu klausimu reikia diskutuoti. Aukštųjų mokyklų įstatymas galios ne tik valstybinėms, bet ir privačioms aukštosioms mokykloms. Lyg ir bandoma daryti nedrąsius žingsnelius, bet dar neaišku, kuris įstatymo straipsnis taikomas tik valstybinėms, o kuris – visoms aukštosioms mokykloms. Ar mums reikia nevalstybinių aukštųjų mokyklų? Jeigu reikia, tai kas darytina, kad jos atsirastų?

B. Kaulakys. Mokslo ir studijų įstatyme parašyta, kad valstybinės aukštosios mokyklos gauna subsidijas iš valstybės biudžeto. Nejaugi nevalstybinės negali gauti iš biudžeto subsidijų? Jeigu jos vykdo tas pačias funkcijas, kaip ir valstybinės, tai ir subsidijas turėtų gauti lygiai tais pačiais pagrindais.

V. Gontis. Turėtų, bet 1991 m. priimto Mokslo ir studijų įstatymo rengėjai tuo metu neturėjo aiškios privačių aukštųjų mokyklų steigimo ir veiklos koncepcijos, nėra tos koncepcijos ir šiandien.

V. Guoga. Pasaulyje praktiškai nė viena privati aukštoji mokykla neišsilaiko be vienokios ar kitokios valstybės paramos.

J. Antanavičius. Skirtumas tarp valstybinių ir privačių aukštųjų mokyklų turėtų mažėti, ateityje gal ir išnyks. Dabar oponentai gali apkaltinti Rektorių konferenciją, kad mes esą nenorime įsileisti privačių aukštųjų mokyklų. Problema kita: atsiranda mokyklos, kurios iš nieko nori tapti universitetais. Mes jas vertiname pagal pasirengimo lygį – biblioteką, mokslinius kadrus ir mokslinę veiklą, publikacijas ir pan. Galiu įsivaizduoti privačių ir pusiau privačių aukštųjų mokyklų atsiradimą iš dabartinių valstybinių aukštųjų mokyklų. Veikiausiai tai nebūtų vieno ar kelių asmenų, bet didelės bendruomenės aukštoji mokykla. Valstybė tokiai bendruomenei galėtų ir dovanoti universitetą su visu turtu, nes valstybei rūpi, kad universitetas dirbtų kokybiškai. Užsienyje iš tiesų daugybė privačių universitetų yra valstybės remiami. Pinigai skiriami ir valstybės, ir rėmėjų. Ne tiek svarbu, koks universitetas, o daug svarbiau jo lygis ir atliekamas darbas.

Nežinau, kaip galėtų tapti privati, pvz., Muzikos akademija, bet mano vaizduotė tokiai galimybei neprieštarauja.

V. Guoga. Aptariamo įstatymo projekto 18 str. 1 punkto 2 dalyje rašoma, jog “valstybinė aukštoji mokykla gali būti likviduota arba privatizuota”.

V. Gontis. Visi puikiai supranta, kad ūkyje buvo neįmanoma sukurti privataus sektoriaus neturint valstybinės privatizavimo programos, nenumačius konkrečių teisinių veiksmų. Ar galime turėti aukštojo mokslo ir mokslo privatų sektorių, jeigu neturime tokios programos ir nenumatome konkrečių veiksmų? Įstatymuose tos tendencijos turi būti išsakytos daug aiškiau. Iš tikro turi būti kuriama tokia programa, teisiniai aktai.

V. Guoga. Įstatyme apie tai kalbėti gal dar kiek ankstoka, nes jame pirmiausia apibendrinama jau sukaupta patirtis. Mes ne tik neturime privačių aukštųjų mokyklų veikimo didesnės patirties, bet neturime ir tokių mokyklų. Tiesa, privačios, teisingiau, nevalstybinės aukštesniosios mokyklos veikia gana sėkmingai, bet jos naudojasi valstybinių aukštųjų mokyklų personalu, moksliniu ir intelektiniu potencialu. Nevalstybinės universitetinės aukštosios mokyklos turtingose valstybėse išties yra geras dalykas. Jos turi asmenų, sugebančių ne tik mokyklą išlaikyti, bet ir ją plėtoti, nes vien iš studentų mokamų mokesčių negalėtų tinkamai dirbti.

Apie “uodegą” ir šiek tiek apie “galvą”

V. Guoga. Tą “uodegą” – mūsų patirtį – jau turime ir jos nereikia atsisakyti. Gerą patirtį reikia saugoti ir įgyvendinti. Tačiau įstatymo projekte esama ir naujovių – jau apgalvotų, daug diskutuotų. Tokių naujovių rasite ir studijų sistemos, ir neuniversitetinio aukštojo mokslo, ir aukštųjų mokyklų valdymo, finansavimo, studentų teisių, pareigų ir kitose įstatymo nuostatuose. Pagaliau Aukštųjų mokyklų įstatymo projektas skirtas artimesnei ateičiai, o tolesnioji ateitis aptariama Aukštojo mokslo baltojoje knygoje.

S. Vengris. Dėl “uodegos” ir “galvos”. Jeigu kalbėsime tik apie patį “uodegos “ galiuką, tai bus aiškiai per mažai. O jeigu kalbėsime apie “galvą”, kurios dar nėra, tai vėlgi blogai, kadangi negalime žinoti, kokia ji bus. Įstatymo tikslas, mano supratimu, turėtų būti toks: pradėjus nuo “uodegos” prognozuoti procesą. Nedaryti galutinių sprendimų. Nereikia įstatyme rašyti, kas yra magistras ir bakalauras, tiesiog pakaktų pasakyti, kad yra dvi studijų pakopos – jų turinys keičiasi kone kasmet. Todėl įstatyme turėtų būti numatytas procesas – kaip visą šį “ūkį” valdyti kintant laikui. Bet ateitį prognozuoti įstatyme būtų neteisinga. Kita vertus, labai didelė problema dėl vadinamųjų kolegijų arba profesinių aukštųjų mokyklų. Juk nė vienas iš įstatymo rengėjų (tai tikrai žinau, nes kol kas tų kolegijų nėra) negali pasakyti, o kas gi turi būti toje kolegijoje, kad ji būtų profesinė aukštoji mokykla? Tokių žinovų tarp įstatymo projekto kūrėjų nebuvo, nes visi jie baigę normalų tarybinį universitetą. Tad gal dabartinių aukštesniųjų mokyklų, būsimųjų kolegijų atstovai tegu ir rašo tą įstatymo projekto dalį, kuri tiesiogiai juos ir palies? Mes galime fantazuoti, o laikytis įstatymo reikės jiems. Nereikia kolegijoms primesti to, kas mums, universitetų atstovams, atrodo yra gerai.

J. Antanavičius. Juk niekas ir neprimeta. Projekto tekste užprogramuota viena prieštara. Aukštajame moksle studijos ir mokslas neatskiriami. O kolegijoms įstatymų projekte nenumatyta priedermė plėtoti mokslą.

S. Vengris. Būtent. Ir to mokslo kolegijoms nereikia. Tuo profesinės aukštosios mokyklos ir skirsis nuo universitetinių aukštųjų mokyklų.

V. Guoga. Norėčiau pasakyti, kad aukštajam mokslui privalomas mokslo ir studijų neatskiriamumas, jų vienovė (o tai yra Mokslo ir studijų įstatymo pagrindas) turi skirtingus universitetinio ir neuniversitetinio aukštojo mokslo turinius. Gilesnės diskusijos šia tema vis vengiame. Net universitetinio aukštojo mokslo atžvilgiu negalime vienareikšmiškai apibrėžti, kas gi tai yra – mokslo ir studijų vienovė. Jau daug kartų prasidėjusios diskusijos apie tokią vienovę baigiasi pasvarstymais dėl galimybių ir būdų mokslo institutus įjungti į aukštąsias mokyklas. Tačiau, mano galva, mokslo ir studijų vienovė visų pirma yra tai, kad universitetinėje aukštojoje mokykloje mokslinė veikla, moksliniai tyrinėjimai tampa sudėtine ir labai svarbia studijų proceso dalimi. Universitetas savo absolventus privalo parengti kūrybiniam darbui, profesinei veiklai, kurioje tyrinėjimas yra pagrindinis metodas. Tyrinėjimas yra ne tik mokslininko, bet ir gydytojo, teisininko, inžinieriaus, mokytojo ir daugelio kitų labai, atrodytų, praktiškų profesijų metodas. Todėl šios profesijos ir priskiriamos universitetinių profesijų kategorijai. Kad universitetai tinkamai parengtų šių profesijų absolventus, juose dirba aktyvūs mokslininkai, plėtojami moksliniai tyrimai, o pedagoginis personalas nuolat kelia savo mokslinę kvalifikaciją.

Tačiau yra ir vis daugiau atsiranda profesijų, kurioms reikia gilių mokslo žinių ir praktinio tų žinių panaudojimo įgūdžių. Tų žinių reikia gana daug ir įvairių ir todėl jas įsisavinti galima per trejus ar daugiau studijų metų jau turint vidurinį išsimokslinimą. Gerai būtų ir šiuo atveju studentams suformuoti gilius tiriamojo, kūrybinio darbo įgūdžius, tačiau tai nėra svarbiausia. Šiose studijose svarbiausia parengti absolventus, surasti jiems būtinas mokslo žinias ir suformuoti praktinio tų žinių panaudojimo įgūdžius. Tai neuniversitetinio aukštojo mokslo esmė ir daugelyje šalių neuniversitetinės mokyklos rengia daugiau specialistų nei universitetai. Neuniversitetinio aukštojo mokslo lygmeny mokslas ir studijos taip pat neatskiriamos, tačiau mokslo ir studijų vienovės turinys neuniversitetinių studijų yra kitoks nei universitetinių. Vakarų šalyse aukštojo mokslo cenzas (“higher education” arba “tertiary education”) įgyjamas ir baigus neuniversitetines, ir universitetines aukštąsias mokyklas. Lietuvoje aukštojo mokslo cenzą galima įgyti tik baigus universitetinę aukštąją mokyklą, o neuniversitetinio aukštojo mokslo kol kas nėra kur įgyti. 1991 m. pradėtos kurti aukštesniosios mokyklos taip ir nesugebėjo išaugti iki neuniversitetinių aukštųjų mokyklų lygio, kurios suteiktų aukštojo išsimokslinimo cenzą per trejus ar ketverius metus. Kartais atrodo, kad daugiau stengiamės tas aukštesniąsias mokyklas prilyginti darbininkų rengimo mokyklų lygiui. Aukštųjų mokyklų įstatymo projekte taip pat nesuformuluoti (išskyrus studijų trukmę) neuniversitetinių ir universitetinių studijų programų ir atitinkamai kvalifikacijų (ar profesijų) skirtumai ir bendrumai. Ateityje, kai iš tiesų būsime turtingi, visi norintys galės įgyti universitetinį išsimokslinimą, bet gal šiuo metu panaudokime ir ne tokio brangaus neuniversitetinio aukštojo mokslo teikiamas galimybes specialistams rengti.

S. Vengris. Įstatymo projekte pasakyta, kad privačią aukštąją mokyklą gali steigti fiziniai ar juridiniai asmenys. Ar ne geriau būtų, jeigu galėtų steigti tik juridiniai asmenys arba fondai? Man atrodo, jog fiziniai asmenys, steigiantys aukštąją mokyklą, už nieką neatsako ir niekuo nerizikuoja. Jei tos mokyklos veikla nepasiteisintų, tai jie nieko neprarastų.

V. Gontis. Praktika rodo, kad fiziniai asmenys yra atsakingesni už juridinius, nes pastarųjų atsakomybė – kolektyvinė. Fizinių asmenų atsakomybė – asmeninė, todėl teoriškai tai “stipresnė” atsakomybė. Tačiau konkrečiai dėl universitetų steigėjų plačiau samprotauti nesiryžčiau. Manau, kad mums vertėtų panagrinėti, kaip yra pasaulyje, nes tai istoriškai patikrinti variantai. Pagaliau juk ir teisė turėtų būti kuriama praktikos pagrindu. Tačiau Vidurio ir Rytų Europos šalyse, didelių reformų šalyse, mes negalime remtis vien tik buvusia sovietine praktika. Turime nagrinėti viso pasaulio praktiką, perimti geriausią patirtį ir ja pasirėmus formuoti ateitį. Tai ir bus mūsų ateities perpektyva, o ne vien “uodegos” įteisinimas. Visi mūsų įstatymų projektai turi būti derinami su Europos Sąjungos reikalavimais. Tik įsisavinę pasaulinę patirtį galėsime projektuoti ir mūsų pačių ateitį.

Dalį atsakomybės palikime ir aukštosioms mokykloms

J. Antanavičius. Įstatymo projektą reikia greičiau užbaigti, jis reikalingas. Bet jaučiu ir tam tikrą nerimą, kadangi kai tik kas nors blogai, tai nuolat girdžiu kartojant, kad trūksta įstatymų. Man atrodo, kad kartais įstatymų būna net per daug. Arba atskiroms sritims jų sukuriama tiek daug ir įvairių, kad tie įstatymai persikloja, pradeda vienas kitam prieštarauti. Bijau, kad parengę Aukštųjų mokyklų įstatymo projektą nepriskaldytume malkų. Priskaldysime didžiulę stirtą, kuri virsdama taip prislėgs mus, kad kvėptelėti neįstengsime.

Ligi šiol nebuvo Aukštųjų mokyklų įstatymo, ir tai dar nebuvo didžiausia blogybė. Institucijos galėjo rodyti iniciatyvą, kadangi Mokslo ir studijų įstatymas pakankamai aptakus, “diplomatiškas”. Ar neatsitiks taip, kad priėmus Aukštųjų mokyklų įstatymą tų mokyklų gyvenimas taps labiau suvaržytas? Kiekvienai gerai iniciatyvai galima užkirsti kelią pirštu dūrus: įstatyme juk nepasakyta, kad aukštosios mokyklos tai gali daryti… Juk ir Konstitucijoje yra prirašyta tokių dalykų, prie kurių dabar tenka taikytis, nors jie atrodo vis labiau diskutuotini.

Tad gal baigiant aptariamo įstatymo projektą pravartu jį šiek tiek glaudinti, išbraukti nereikalingas smulkmenas, paliekant erdvės ir atsakomybės dirbantiems aukštosiose mokyklose. Pasigendu nuoširdaus ir geranoriško požiūrio į aukštąsias mokyklas. Tiek įstatyminiai dokumentai, tiek valdymo institucijos, patikėjusios savo misija, nori valdyti kiekvieną mūsų žingsnį – statyk tą koją, dabar tą, o paskui štai - aną… Aš norėčiau, kad aukštoji mokykla būtų vertinama pagal rezultatą. Tegu rektorius tvarkosi, kaip jam pagal pareigas ir dera, tačiau po metų reikėtų pasižiūrėti, kokius specialistus parengė. Štai tada bendromis jėgomis ir rastume patį optimaliausią kelią siekiant rezultato. Dabar tikrina kiekvieną rektoriaus judesį ir tai mane trikdo, parandu ūpą rodyti iniciatyvą. Įstatymai mums turi atverti galimybių duris. Tačiau šiuo metu dažniausiai tik užtrenkia. Valstybės turtą stengiamasi privatizuoti, atiduoti į privačios iniciatyvos rankas. Tačiau aukštųjų mokyklų gyvenime stengiamasi veikti priešingai – centralizuoti vadovavimą. Maža, kad yra rektorius ir senatas, dar pasiūloma įkurti priežiūros tarybą – tai noras centralizuoti vadovavimą. O reikėtų daryti viską, kad žmonių iniciatyva būtų išlaisvinta.

Deklaracijos ir realybė

Taigi realybė labai skiriasi nuo deklaracijų. Kol kas visa Finansų ministerijos politika sueina į tai, kad tik nebūtų pažeistas darbo užmokesčio fondas. Kalbėti apie aukštas materijas neišeina, tuo labiau, kad šių metų biudžetas bus mažinamas. Taigi tenka galvoti ne tik apie ateitį, bet ir kaip išgyventi šiuo metu.

V. Guoga. Įstatymo projekto rengimo darbo grupėje ne kartą esu sakęs: jeigu mes sutiksime, kad kiekvieną aukštosios mokyklos žingsnį reglamentuotų valdininkai (jie tariasi geriau nei kiti piliečiai žiną, ko reikia valstybei), tai juos turėtume įpareigoti imtis visos atsakomybės už studijų kokybę, už aukštosios mokyklos paskirties visuomenėje realizavimą.

Kuo čia dėti česnakai

Keista, kad protingi ir tikrai gero norintys mokslininkai, patekę į valdžios struktūras, pradeda rūpintis ne mokslo, studijų klestėjimu, o tariasi vykdą kokią nors “aukštą” politiką, kuri dažnai ir jiems patiems nėra aiški. Dar blogiau, kai valdžia naudojamasi siauriems partijos, ministro ar net savo interesams tenkinti, sutapatinant juos su valstybės. Prieš keletą metų Žemės ūkio ministerija priekaištavo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkams, kad šie apleido tokią svarbią ”valstybei” problemą, kaip česnakų daržininkystė. Institutas į tokią kritiką reagavo rimtai, paskyrė specialistus, išnagrinėjo problemą, parengė siūlymų jai spręsti ir pateikė juos ministerijai. O ten klausia: “Kokie česnakai? Tas vadovas, kurį domino česnakai, jau išėjo į kitą darbą.”

Man regis, kad ir rengiamame Aukštųjų mokyklų įstatymo projekte yra nuostatų, kurias inicijavo panašūs į minėtą česnakų problemą interesai.

Laikas pertvarkyti ir pamatinį įstatymą

V. Gontis. Sunku atsikratyti minties, kad rengiant Aukštųjų mokyklų įstatymą vyravo indukcijos metodas. Svarbiausi dalykai lieka neišspręsti ar atidedami ateičiai, o smulkmenos perdėtai detalizuojamos. Tos smulkmenos toliau visus varžys, ieškant teisingų sprendimų ateityje. Belieka pasikliauti neišsenkamu mokslo žmonių kūrybingumu ir palinkėti didesnio dėmesio kitoms nuomonėms. Lietuvos mokslininkų sąjunga nuoširdžiai dėkoja garbingiems šios diskusijoms dalyviams ir “Mokslo Lietuvai”, tikimės, kad noras viešai diskutuoti prie apvalaus stalo niekada neišblės.