Gediminas Zemlickas

1908 m. alyvos į paieškų laužą šliukštelėjo vokietis matematikas P. Volfskelis, paskyręs 100 tūkst. markių premiją tam, kuris per 100 metų sugebės įrodyti Didžiąją Ferma teoremą. Pinigus ir testamento vykdytojo teises P. Volfskelis skyrė Getingeno karališkajai mokslo draugijai. Viena iš premijos skyrimo sąlygų - įrodymas turi būti publikuotas spaudoje ir tik tokiu pavidalu gali būti nagrinėjamas.

Nesunku įsivaizduoti, kam prireikė tokio apribojimo. Paskyrus premiją DFT “įrodymų” pasipylė tarsi iš gausybės rago - Europa susirgo matematikos karštine. Barzdaskučiai, kepėjai, batsiuviai dabar laisvalaikiu spręsdavo ne kryžiažodžius, bet entuziastingai mėgino įveikti Ferma pastatytąją tvirtovę.

Reikia pasakyti ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais dėl infliacijos P. Volfskelio skirtieji pinigai laimingam Ferma teoremos sprendėjui pavirto į nieką. Atslūgo ir teoremos šturmuotojų įkarštis. Tačiau atsikūrus Vokietijos pramonei, atkurta ir premija. Getingeno mokslų akademijos sindikas dr. Rickmann šių eilučių autorių informavo, jog šiuo metu tą premiją sudaro apie 70 tūkst. Vokietijos markių.

DFT bendrojo įrodymo ieškojo N. Abelis, F. Gausas, E. Kumeris, F. Lindemanas, L. Oileris, A. Ležandras, P. Dirichlė, G. Lamė ir daugybė kitų didžiųjų matematikų. Nevalia sakyti, kad pastangos buvo visiškai bevaisės. Tos paieškos leido gimti naujoms fundamentinėms matematikos teorijoms, pavyzdžiui, algebrinei skaičių teorijai. Tačiau DFT nepriekaištingo įrodymo gauti niekam nepavyko.

Štai kodėl kai kurie autoritetai (akad. A. Postnikovas) tvirtino DFT esant XXI a. uždaviniu. Kiti ne mažesni autoritetai išvis abejojo, ar pats Ferma galėjęs tą teoremą išspręsti, veikiausiai jis suklydęs. Todėl ir DFT vadintina ne teorema, o hipoteze.

Genius Strazdas į DFT kibo, kaip pats sako, dėl dviejų paskatų. Pirma, jis norėjo įrodyti, kad XVII a. matematikas buvo teisus, ir DFT įrodymas nėra mistifikacija. Antra, jis norėjo pasipriešinti tiems aukštų akademinių laipsnių turėtojams, kurie patys neįstengė išspręsti uždavinio, ir kitus nuo to mėgino sulaikyti, esą tuščia gaišatis.

Kaip Genius Strazdas ėmėsi XVII a. matematikos problemos, galimas daiktas, bus proga papasakoti kituose rašiniuose. Dabar pasakysiu tik tiek, kad jam teko išbandyti daugybę variantų - ir kaip į sieną. Tačiau kiekviena tokia nesėkmė tik džiugino sprendėją - dar vienas klystkelis išaiškintas. Dešimtis variantų teko atmesti, ir tai kainavo ne vienerius metus darbo. Tik ar nebus lietuvis pavėlavęs?

Matematikos literatūroje jau ne kartą skelbta, kad DFT išspręsta. Šių eilučių autorius iš Getingeno mokslų akademijos yra gavęs žinią, kad specialistų nuosprendžiui savo DFT sprendimą buvo pateikęs taip pat ir JAV matematikas iš Prinstono Andrew Wiles (Niu Džersio valstija). Jis naudojosi aritmetinės gerometrijos darbais, kuriuos atliko G. Frey (Esenas), K. A. Ribet (Berklis) ir R. Taylor (Oksfordas).

Bet štai kas įdomu: paplitusi nuomonė (regis, jos laikomasi ir Getingeno mokslų akademijoje), jog DFT elementarus sprendimas neįmanomas. Tačiau Ferma džiaugėsi “radęs tikrai nuostabų įrodymą”, vadinasi, paprastą. Niekas negali paneigti, kad teoremą įmanoma įrodyti keliais būdais. Tad jei Geniaus Strazdo įrodymas ir nebus pirmasis (suprantama, po paties Ferma), bet bus paprasčiausias iš esamų, tai vis vien būtų didelis mūsų tautiečio pasiekimas.

Atiduodami matematika besidominčios visuomenės teismui Didžiosios Ferma teoremos įrodymą, kurį atliko Vilniuje gyvenantis Genius Strazdas, tikimės dvejopos naudos. Pirma, mūsų matematikai galės pareikšti savo nuomonę apie įrodymą, gal pateiks ir savo siūlymų. Antra, Lietuvos jaunimas, ypač studentai, moksleiviai giliau įsisąmonins, kokia išmintis glūdi senolių priežodyje: ne šventieji puodus lipdo.

Pagaliau laimingai susiklosčius aplinkybėms gal gerų žinių pavyks gauti ir iš Getingeno?