Tęsiame pokalbį su žymiu mokslininku, Latvijos mokslų akademijos prezidentu, Lietuvos ir Estijos mokslų akademijų užsienio nariu akad. Janiu STRADINIU.

Gerbiamasis Prezidente, Lietuvos mokslo visuomenei rūpi, kaip šiuo metu tvarkosi Latvijos mokslų akademija, kokie pokyčiai įvyko jos veikloje?
Latvijos mokslų akademijos reorganizavimu man tenka užsiimti nuo 1992 m., iš pradžių kaip jos viceprezidentui, o dabar ir kaip prezidentui. Galėčiau ilgai pasakoti, kaip siekiame stiprinti Mokslų akademijos vaidmenį visuomenėje, kaip darome mokslo ir kūrybos darbuotojų intelektinę atranką. Todėl į Akademiją išrinkome 54 garbės narius iš kūrybinės srities darbuotojų – menininkų, poetų, rašytojų, kompozitorių. Akademijos nariais tapo poetas Imantas Ziedonis, rašytojas Miervaldis Birze, kompozitorius Raimondas Paulas, poetė Vizma Belševica, Maris Čaklais ir daugelis kitų. Visai neseniai Akademijos garbės nariais išrinkome rašytoją Zigmundą Skujinį ir kai kuriuos kitus žymius veikėjus.

Išties garbingi Latvijos žmonės, kūrėjai ir intelektualai, bet, atsiprašau, ką bendro jie turi su mokslu?
Esu tikras, kad laikui bėgant Latvijoje turėsime mokslų ir menų akademiją, o kol tokios nėra, tie kultūros, meno ir literatūros veikėjai yra Latvijos mokslų akademijos garbės nariai.

Tačiau ar toks sprendimas neskatina mokslininkų protestų? Kaip Jums pasiseka pralaužti tam tikrą cechinį uždarumą, kuris būdingas juk ir kai kuriems mokslo žmonėms?
Protestų išties susilaukėme pakankamai, nes mokslininkai - labai priekabi publika. Protesto laiškų tebegauname iki šiol, bet mes laikomės mokslo ir meno vienovės nuostatos. Juk negalime į akademiją išrinkti itin daug humanitarų. O būtent mūsų Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriui labiausiai reikia atsinaujinti, naujų emocijų, diskusijų.

Kokius argumentus išsako Jūsų palaikomos nuostatos priešininkai, norintys, kad Mokslų akademija liktų vien mokslininkų citadelė?
Argumentai įvairiausi. Pavyzdžiui, teigiama, kad dalis akademijos garbės narių – jokie mokslininkai, kai kurie neturi net aukštojo išsilavinimo, o dar kiti taikstėsi prie sovietinio režimo, buvo tikri chameleonai.

Kaip tie garbės nariai dalyvauja Mokslų akademijos veikloje?
Du kartus per metus rengiame Latvijos mokslų akademijos senato ir garbės narių susitikimus. Tuo metu veikia parodos, koncertuojama, tad puiki proga pasireikšti R. Paului. Kai paskutinį kartą rinkome naujus akademijos narius, tai žiniasklaida ir visuomenė to nebūtų nė pastebėjusi, jeigu tuo pačiu metu nebūtume rinkę ir garbės narių iš kūrybinės inteligentijos.

Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, o gal ir kiek anksčiau, taip pat kelta mintis Mokslų akademiją reformuoti į mokslų ir menų akademiją. Tačiau ši idėja išsirutuliojo ne Mokslų akademijoje, bet kitapus jos sienų, netgi iš gretų, oponavusių senajai akademijos sistemai, todėl palaikymo nesusilaukė, dar kebliau, buvo suvokiama, kaip pasikėsinimas į akademijos neliečiamybę.

Panašiai vyko ir Latvijoje, tačiau štai kaip mes pasielgėme. Aš pats tuo metu buvau ne tik Mokslų akademijos, bet ir Latvijos mokslininkų sąjungos narys. Šios sąjungos mokslininkų geriausiąją dalį sugebėjome įtraukti į Mokslų akademijos veiklą, žinoma, tik atsižvelgdami į mokslinius, o ne kokius nors kitokius pasiekimus. Iš tiesų buvo daug Akademijos nario vardo vertų mokslo žmonių, kurių senieji Akademijos nariai, ypač buvusieji aktyvūs kompartijos veikėjai, į savo gretas neįsileido. Nors pasipriešinimo ir būta, sugebėjome pasiekti, kad būtų išrinkti nauji nariai, atnaujinta Akademijos sudėtis. Tuo metu buvau dar Akademijos viceprezidentas.

Kaip tas procesas – Akademijos atjauninimo, atnaujinimo, pertvarkymo - vyko?
Štai jaunas - 38 metų – talentingas fizikas Martis Auzinis galėjo balotiruotis nariu korespondentu, tačiau buvo vakuojanti taip pat ir akademiko vieta. Mes jam pasiūlėme iškart kelti savo kandidatūrą į akademikus. M. Auzinis atsiuntė telegramą, kad sutinka. Aišku, jis rizikavo. Rinkimų procedūra labai sudėtinga, keturių pakopų. Svarstymai įvairiose komisijose, skyriuose ir pan. Dviejų išankstinių svarstymų metu M. Auzinio kandidatūra buvo atmesta. Bandėme Akademijos nariams aiškinti, kad nors pretendentas ir jaunas, bet moksle jau daug pasiekė, Kembridže spėjo išleisti knygą apie optinę molekulių poliarizaciją. Pasisekė įtikinti ir M. Auzinis buvo išrinktas Akademijos tikruoju nariu. Ir tai jokia išimtis dabartinėje mūsų Akademijos veikloje.

Latvijos MA šiuo metu užsienio ir garbės narių turime iš 23 šalių. Turime ir Akademijos užsienio skyrių Niujorke, kuriam vadovauja prof. Nikolajus Balakinas iš Daugpilio. Akademijos užsienio nariai mums daug padeda, ir mes norime su jais palaikyti ryšį.

Ar Jūsų ir bendraminčių nebandoma apkaltinti dar ir populizmu?
Apkaltinti nesunku, todėl mus ir kaltina. Bet tas populizmas reikalingas ne man asmeniškai, bet mokslui. Jei iš to turėčiau asmeniškos naudos ar didėtų mano paties populiarumas – tada kitas reikalas. Bet juk visada lieku anapus sienos, užkulisyje. Manęs tuose siekiuose net ir nesimato, nes veikia kiti.

Neseniai iš spaudos išėjo mano knyga, kurioje nagrinėju Latvijos MA ir įvairių mokslo draugijų veiklą. Knygoje pateikiu koncepciją, kaip reikėtų toliau plėtoti Akademijos veiklą ir kaip ji iki šiol buvo plėtojama, kokį pasipriešinimą teko patirti. Tame veikale parodoma ir tam tikros užkulisinės veiklos. Galėjau sau šitai leisti, kadangi knygą rašiau dar būdamas Latvijos MA viceprezidentas. Kaip prezidentas kai ko gal jau ir nebegalėčiau pasakyti. Parašiau atiduodamas save visuomenės teismui. Kol kas niekas manęs nesudraskė – mūsų žmonės protingi.

Steigsime valstybinius mokslo centrus

Tad kas gi buvo tie radikalai, išeitį matę būtent programinio finansavimo sistemoje?
Kai kurie mano kolegos – chemikas organikas, molekulinės biologijos specialistas akad. Elmaras Grenas, fizikas akad. Edgaras Silinis ir kt. Bet tuo metu jie buvo teisūs, kadangi mokslo institucijoms priklausė daugybė pastatų, didžiulė infrastruktūra, ir ji būtų “prarijusi” visą mokslui skiriamą finansavimą. Perėję prie finansavimo pagal grantus mes bent jau išgelbėjome geriausius savo mokslininkus. Tačiau nuo 1995 m. mes pradėjome po truputį keisti lėšų skirstymo pobūdį.

Dabar grįžtame prie struktūrinių programų. Jau šiuo metu pusė struktūrinių programų skirta valstybės reikmėms, tad, matyt, kaip anksčiau, taikysime tam tikrą bazinį finansavimą.

Ar lengvai pavyks įtikinti vyriausybę trauktis atgal, atsisakyti seniau priimtų sprendimų?
Tam juk turime Mokslo įstatymą. Beje, esame numatę steigti 5 valstybinius mokslo centrus. Vieną, skirtą biomedicinos ir farmacijos mokslams, antrą – miškų mokslui ir medienos perdirbimo fundamentiniams tyrimams, trečią – informatikos, ketvirtą – medžiagotyros ir penktą – letonikos mokslams.

Šiuo metu vyksta požiūrių kova: ar tai turėtų būti virtualiniai centrai, kurie jungtų visus užsiimančius išvardytomis problemomis, o gal stiprūs institutai, panašūs į dabartinį Organinės sintezės institutą? Aišku, tie centrai gautų bazinį finansavimą. Šių metų biudžete to dar nebuvome numatę. Norėtume šiemet būti užtikrinti dėl principinio vyriausybės sprendimo - kurti tokius valstybinius mokslo centrus.

Ar tie valstybiniai mokslo centrai vykdytų nacionalines mokslo programas?
Ne visai, nes tų programų šiuo metu yra gerokai daugiau negu numatyta centrų. Nacionalinių programų turime 22, jų mažės. O valstybinių mokslo centrų būtų 5, gal 6. Būtų idealu, jeigu kiekvienas centras vykdytų konkrečią programą. Kai kurios programos turėtų būti tarpdisciplininės.

Koks ryšys sietų numatomus kurti mokslo centrus ir mokslo institutus? Apskritai kaip dabar gyvuoja Latvijos mokslo institutai?
Visi institutai, išskyrus 5, įtraukti į universitetų sudėtį. Teisybė, ta integracija gana formali ir paviršutiniška, o kai kurie iš tų institutų paprasčiausiai merdi. Ne paslaptis, jog ta integracija buvo ir prievartinė, atlikta iš “viršaus”. Man teko būti vyriausybės komisijoje, kuri tuos sprendimus priėmė. Kai kas mus vadino – Latvijos mokslo “mėsininkais”, t. y. žudytojais. Iš dalies tai buvo reikalingas sprendimas, nes tik tokiu būdu mokslo institutai galėjo restruktūrizuotis, dauguma jų laikui bėgant tik egzistuos.

Gal pakitus institutų struktūrai pasikeis ir statusas? Ar jie taip ir liks universitetų sudėtyje?
Mes pasiekėme, kad jie liktų universitetuose, turėdami juridinio asmens teisę. Bet institutai gali keisti savo profilį, pagaliau kis ir jų skaičius. Didelė problema - tų institutų senėjimas, vidutinis darbuotojų amžius - 55-57 metai. O juk mokslui reikia trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių.

Kaip Latvijoje siekiama “atjauninti” mokslą? Matyt, tai susiję ir su mokslo prestižu visuomenėje?
Jaunimui, ateinančiam į mokslą, reikia ir moralinių, ir materialinių stimulų. Pirmiausia norime, kad apie mokslą daugiau rašytų didžioji spauda.

Tačiau teisininkai ir bankininkai vis tiek uždirba daugiau.
Tam tikra keistuolių dalis vis tiek ateis į mokslą, kiek jiems bemokėtum. Kitas klausimas - ar jie dirbs Latvijoje, ar JAV? Patriotizmas turėtų būti derinamas su tam tikru pragmatizmu – valstybei remiant, palaikant. Mes vis šaukiame, kad tik visi netaptų pragmatikais ir nemestų mokslo. Kai kada pavyksta nuteikti žmones.

Visi – į sėlių palikuonių suvažiavimą

Ta proga ir lietuvius, kurie save kildina iš sėlių arba tais dalykais domisi, noriu paraginti dalyvauti pirmajame pasauliniame Sėlijos suvažiavime. Jis bus skirtas šios baltų genties palikuonių Lietuvoje ir Latvijoje vienybei stiprinti. Man tenka šį renginį organizuoti. Jis vyks gegužės 21-22 d. Aknystoje ir Viesytėje, Jekabpilio rajone, visai netoli Lietuvos sienos. Tai vietovės, kur gyvena nemažai lietuvių ir kurios iki 1921 m. priklausė Lietuvai. Netoli Aknystos gimė du garsūs skulptoriai - Juozas Mikėnas ir Robertas Antinis. (Skardupyje, 5 km nuo Aknystos, gimė ir dailininkai Akvilė ir Jonas Mikėnai - redakt. past.) Gimtajame Mikėnų name įrengta memorialinė ekspozicija.

Gegužės 22 d. Sunakstės bažnyčioje Mintaujos vyskupas prof. Antanas Just pašventins Sėlijos vėliavą, kuriai parinktos žalia, balta ir raudona spalvos – tai spalvų derinys iš Lietuvos ir Latvijos vėliavų. Pagrindinis renginys – Pirmasis Sėlijos kongresas – vyks Viesytės naujuose kultūros namuose, kurie iškilmingai atidaryti tik š. m. gegužės 1 d. Vyks susitikimai su mokslo žmonėmis, dailininkais. Bus pristatytas didelis, apie 250 p. Valdemaro Ancičio pirmasis būsimo dvitomio tomas “Sėlių knyga”. Rašomas antrasis tomas vadinsis “Apie sėlių tarmes”.

Tikiuosi, kad į sėlių suvažiavimą atvyks ir Lietuvos mokslininkai, kadangi ne su vienu apie tai esu kalbėjęs, gavau ir konkrečių pažadų. Žinau, kad bus nemažai žmonių iš Rokiškio, kitų Lietuvos vietų. Beje, Rokiškio ir Jekabpilio rajonai praėjusiais metais pasirašė bendradarbiavimo sutartį, tad šis Sėlijos kongresas ir bus to bendradarbiavimo vienas pavyzdžių. Lietuvai žada atstovauti Vytautas Baškys, Libertas Klimka, Andra Strimaitienė, Vytautas Kazakevičius, Aknystos lietuvių draugijos pirmininkė Janina Sinkeviča.

Geriausia tiesa - be stereotipų

AABS rengiasi įsteigti savo skyrių Estijoje ir Lietuvoje, o Rygoje jau turi. Bendradarbiaudama su mūsų valstybių mokslų akademijomis AABS galės pretenduoti į tarptautinius grantus Europoje, nes lig šiol, kaip Amerikos organizacija, to finansavimo tikėtis negalėjo. Jai nauda, bet šis tas “nubyrės” ir mums. Šis bendradarbiavimas, tikiuosi, gerokai pakeis kai kurių mūsų istorikų mąstymą.

Kodėl būtent istorikų mąstymą taip svarbu ir dar kuo greičiau keisti?
Tai totalitarizmo palikimas, kurį ir imasi nagrinėti AABS. “Trys Baltijos valstybės totalitarinės valstybės sąlygomis” - pagrindinė tyrinėjimų tema. Bus nagrinėjama, kaip keitėsi ekonomika, demografija, žmonių psichologija ir t. t. Mes dažnai gyvename slegiami praeities naštos. Apie vyresnės kartos istorikus tai ypač pasakytina. Mums sunku atsikratyti stereotipų. Nemanau, kad reikia visko atsisakyti, nes ir Vakarų žmonės taip pat turi daugybę mąstymo stereotipų, kartais gal net ir blogesnių.

Kas geriau - seni ar nauji stereotipai?
Geriausia tiesa - be stereotipų. Jeigu susikerta keli stereotipai, tai sukuriamas daug įvairiapusiškesnis vaizdas. Vakarų tyrinėtojai naudoja naujus metodus, techniką, vertinimo kriterijus, tad jie mums gali būti labai naudingi.

Apskritai Baltijos vienybė - mane labai jaudinanti tema. Esu bene vienintelis visų trijų mokslų akademijų - Latvijos, Lietuvos ir Estijos - narys. Estijos MA užsienio nariu mane išrinko visai neseniai. Man yra nemažai tekę tyrinėti Tartu universiteto istoriją, šio universiteto poveikį Latvijos kultūrai. Pavyko surinkti kai kurių duomenų apie pirmąjį latvių kilmės mokslininką Davidą Jeronimą Grindelį (1776-1836) - chemiką, farmaceutą, gamtininką, gydytoją - kuris vienu metu (1810-1814 m.) buvo Tartu universiteto rektorius.

Tartu (Dorparto) universitetas taip pat ir mūsų latvių inteligentijos Alma mater. Buvo metas, kai latvių kilmės studentų tame universitete mokėsi gal ne mažiau kaip estų. Ten atsirado ir pirmos latvių studentų korporacijos. Tartu buvo ir latvių nacionalinio judėjimo centras, kadangi mūsų pirmojo atgimimo veikėjai išėjo būtent iš šio universiteto. Todėl su šiuo miestu susijusi ištisa latvių kultūros epocha.

Jūs taip gražiai, profesoriau, kalbate apie istorines Latvijos mokslo sąsajas su Estija, jog nieko kito nelieka, kaip trečiojoje mūsų pokalbio dalyje dar daugiau tų sąsajų paieškoti ir su Lietuva. Dėkoju už pokalbį.