Arvydas Genys

Atviros visuomenės kolegija – nauja ir vertinga galimybė profesoriams, socialinių ir humanitarinių mokslų praktikams ir gabiausiems Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams susiburti ir veikti. O pati akademinė veikla remiasi dviem pagrindiniais principais: individualiu studento darbu su akademiniu vadovu ir tarpdisciplininėmis studijomis. O pastarosios, kaip liudija “Seminarų” darbai, atveria netikėtus, bet šiuolaikinei mokslo visuomenei aktualius istoriosofijos, politologijos, menotyros ir religijotyros, kultūrologijos akiračius. Juk šito atvirai ir siekiama – gilinant Lietuvos aukštosiose mokyklose įgytas žinias. Tuo labiau – pasirenkant mažiau pažįstamų teorinių dalykų studijas, neįprastas disciplinas ar temas.

“Seminarai” reprezentuoja Kolegijos veiklą pirmaisiais – 1997-1998 - akademiniais metais. Rinkinį sudaro 13 straipsnių (didesnės studijos ar bent jų etiudai). Šie straipsniai, arba paskaitos, kurias parašė Kolegijos kursų vadovai – tutoriai ir svečiai (A. Andriuškevičius, D. Kuolys, G. Mažeikis, E. Nekrašas, D. Pūras, S. C. Rowell) arba studentai (K. Sabaliauskaitė, Š. Chomentauskas, A. Radzevičius, V. Savukynas, A. Maskaliūnaitė, E. Bendikaitė, L. Bričkus).

“Seminarų” sudarytojai informuoja mokslo visuomenę, kad 1998-1999 m. Kolegijoje studijuoja jau 18 studentų. Čia pat pateikiamos ir jų darbų temos. Kiekvienam studentui vadovauja akademinis tutorius, kaip paprastai, žinomas mokslininkas. Jų būrys išties solidus: L. Donskis, A. Andriuškevičius, A. Jokubaitis ir A. Kulakauskas (jie redagavo ir “Seminarus”), G. Miniotaitė, K. Nastopka, E. Nekrašas, I. Lukšaitė, S. C. Rowell, T. Sodeika, A. Sverdiolas, B. Szlachta).

Į Kolegiją stojančiųjų atranka vykdoma taip: stojantysis pateikia rašto darbus (ar publikacijas), kuriuos įvertinusi Priėmimo komisija individualiai kalbasi su stojančiuoju. Studentams mokama stipendija, sudaromas individualaus darbo planas. Kolegija remia studentų užsienio kalbų studijas. Čia vyksta ir du studentų seminarai (filosofijos-kultūrologijos ir istorijos-sociologijos) bei didysis seminaras. Paskaitas skaito Kolegijos tutoriai ir kviestinė profesūra. Akademiniai metai baigiasi vasaros studijų stovykla. (Smulkesnės informacijos teiraukitės adresu: Kražių g. 4-6, LT-2001 Vilnius; tel. ir faks. (370-2) 62 66 93.)

Atviros visuomenės kolegija 1999-2000-iesiems akademiniams metams, be abejo, lauktų naujų paraiškų.

Akiračiai ir akcentai

Tad su kokiu regionu Lietuva save identifikuoja. Į Europą veda du keliai: per Lenkiją ir per Skandinaviją. Be to, Lietuva yra Baltijos jūros regiono šalis. Pasak E. Nekrašo, “taisydama istorines klaidas, ji (Lietuva - A. G. ) tampa būtent jūrų valstybe”. O jau esame BJVT. Ir galime be vargo siekti narystės ES ir NATO dviem keliais - ir šiauriniu, ir pietiniu, neardydami baltiškojo regiono - Lietuvos, Latvijos, Estijos santykių. O kultūros požiūriu “Lietuva yra veikiau Vidurio, o ne šiaurės Europos šalis (…)”. Šią labai aktualią politologinę studiją, drąsius ir konceptualius Europos istorinių erdvėlaikių apmąstymus savaip pratęsia kiti “Seminarų” straipsniai, skirti tarptautiniams santykiams ir specifiniams politologijos klausimams aptarti. Pavyzdžiui, Š. Chomentausko “Politinės sampratos transformacijos ir moralė” (gvildena ir apibendrina pilietinių santykių tarp žmonių ypatybes, kaip socialinio bendradarbiavimo sąlygą); pilietinės asociacijos idėją; kaip socialinės gerovės valstybėje dalijamasi moraline atsakomybe. Atviros visuomenės kolegijos studentai drąsiai imasi istorinių - politologinių temų. Šiais neramiais laikais (ypač Jugoslavijos karinės krizės akivaizdoje) ne tik mums, bet ir visam politiniam pasaulio elitui aktuali A. Maskoliūnaitės studija “Teroro idėja Didžiojoje Prancūzijos Revoliucijoje” ar nacionalistinės politikos aspektus nušviečiantys straipsniai (A. Radzevičiaus “Tautos samprata lenkų nacionalistinės politinės minties raidoje” ir kt.).

Kaip skaityti (ir analizuoti) elitinę literatūrą (būtent vieną LDK tekstą) bendrame kultūros (ir istorijos) fone, pamoko S. C. Rowell.

D. Kuolys apžvelgia laisvės sampratas XVI a. LDK raštijoje. Ir apibendrina: “Vis dėlto šalies raštijoje atskirais atvejais galima įžvelgti daugiau ar mažiau radikalių laisvės retorikos neiginių, pastangas pereiti prie archaiškos tvarkos retorikos”. O “tėvynės esmė - ne sienos, ne ribos, ne turtai, bet teisės ir laisvės”. Toks buvo bajoriškos Lietuvos ir Lenkijos visuomenės credo trečiajame XVII a. dešimtmetyje.

E. Bričkus išryškina Vilniaus vaizdinį XVI-XVII a. universitetinės aplinkos grožinės literatūros tekstuose. O AVK studentas V. Savukynas savo studijiniu straipsniu “švenčiausios mergelės Marijos kultas ir religinis lietuvių identitetas” tikrai nustebins ir sudomins ne vieną konservatyvų kataliką ar religijų istorija bei religijotyra besidomintį. Meno ir kultūros žmones savo erudicija itin sužavės G. Mažeikio studija “Simbolio ir simbolinio mąstymo teorijos”, aprėpiančios semiotinį ir okultinį modelius, ženklų ir simbolių santykį ir įvairias simbolinio mąstymo teorijas (tarp jų ir lietuvių mokslininkų - V. Kavolio simbolinę struktūrą, A. J. Greimo struktūrinę semantiką - semiotikos simbolizaciją ir savitą A. Šliogerio poziciją). Ypač mums, pokomunistinei visuomenei, svarbu stabtelėti ir ties šiuolaikiniais XX a. pabaigos mąstymo sindromais: konspiracijos, aukos, skurdo, baimės. Kol jie reikšis ar bus eskaluojami informaciniais kanalais, tol bus sunku kalbėti apie sąmoningesnę ir laisvesnę sau visuomenę.

“Sindromų” temą labai populiariai ir aktualiai tarsi pratęsia D. Pūras savo etiude “Psichiatrija mokslo ir vertybių sankryžoje”. Tai aktualu visiems. “Žmogiškųjų vertybių atstatymo procesą Lietuvos psichiatrijoje skatina keletas veiksnių”: nuostata suskirstyti piliečius į “normalius” ir “nenormalius”, psichikos ligonių nepakantos nuostata, psichiatrų noras vėl būti socialinės kontrolės institucija, iš anapus Atlanto mus pasiekęs biologinės psichiatrijos renesansas - medikamentinio gydymo plitimas, primityvus priežasčių ieškojimas ne socialinėje aplinkoje. Argi taip “atsisveikinama” su garsiąja sovietine “Maskvos mokykla”, tarnavusia komunizmo ideologijai? Tad, pasak D. Pūro, “glaudesnis ryšys su humanitariniais mokslais, sociologija, moderniąja filosofija ir etika - “vakcina” nuo psichiatrijos nuopuolių ir piktnaudžiavimo ja recidyvų”. Menotyrą atstovauja du nedideli, bet lakoniški etiudai. Ypač puikus atviros atminties pavyzdys - A. Andriuškevičius “Nonkonformistinės dailės fenomenas”. “Nonkonformistinė dailė funkcionavo specialiame kontekste, kuriam būdingos pirmiausia tam tikros politinės charakteristikos. Dabar tas kontekstas pasikeitė”. Bet juk kūrinių išliekamumo vertę, kaip paprastai, lems “specifinė dailės kalba”.

O Atviros visuomenės kolegijos vertę, matyt, lems ir jos plėtra, ir nauji konkretūs darbai. Pirmiausia, būsimas “Seminarų” (1999) leidinys. O didžiausias uždavinys - atvira (sau ir pasauliui) piliečių visuomenė, vis sąmoningesnė ir intelektualesnė.