Tęsiame pokalbį su KTU mokslinio centro “Vibrotechnika” direktoriumi, prof. habil. dr. Valentinu SNITKA.

Praėjusio pokalbio metu pabrėžėte, jog pasaulis, taip pat ir gamybos technologijos pereina į naują žinių ir suvokimo lygmenį. Vystosi naujas pasaulio reiškinių suvokimas, besiremiantis kompleksiškumo teorija, netiesinės dinamikos, chaoso teorijos išvadomis. Gal su chaoso teorijos taikymu praktiškai Jums teko susidurti ir Vartono verslo mokykloje?
Netiesinė dinamika yra matematikų, bet ne verslininkų duona. Tačiau jos išvados yra labai svarbios siekiant suvokti pasaulyje vykstančius reiškinius, nesvarbu, ar jie būtų fizinio pasaulio, ar visuomeniniai. Šiandien pasaulyje vis labiau įsigali postmodernistinis pasaulio suvokimas, kurio šerdis yra Kompleksiškumo teorija. Modernistinis mokslas rėmėsi Dekarto, I. Niutono, Č. Darvino idėjomis bei krikščioniška kultūra. Postmodernizmas remiasi kvantų mechanika, E. Lorenco, B. Mandelbroto, I. Prigožino idėjomis. Modernistinis pasaulis buvo suprantamas kaip tiksintis laikrodis, kuriam sugedus užtenka pakeisti netikusias detales naujomis ir vėl laikrodis tiksės. Tačiau vis labiau aiškėja, kad pasaulis labiau panašus į debesį, sudėtingą ir nepastovių formų, bet ne į mechaninį laikrodį. Sistemai plečiantis ir sudėtingėjant, greitėjant procesams vis sparčiau kinta sistemos formos, keičiasi turinys. Todėl Vakarų universitetuose skaitomi netiesinės dinamikos, chaoso teorijos kursai ir ekonomistams, bei politikams. Nūdienos politikai mokomi veikti nestabilioje ir neprognozuojamoje aplinkoje ir svarbiausia suvokti, kodėl taip vyksta. Pasaulis vis sparčiau pereina iš deterministinio kapitalizmo į globalių ryšių ir neapibrėžtumo epochą, ir naujos technologijos yra vienos svarbiausių šio spartėjančio proceso varomųjų jėgų.

Naujos technologijos keičia ir karo doktrinas. Pentagonas kuria naują gynybos doktriną, įvertindamas tai, kad XXI amžiuje pasaulis bus nestabilus ir dominuos naujos technologijos, tarp jų ir tokios, kaip mikrosistemų bei nanotechnologija. Tai, kad į karo lauką perkeliama kompleksinė elektronika, verčia naujai perkainoti daugelį karo dalykų. Kai 1995 m. JAV lankiausi nanotechnologijai skirtoje konferencijoje, kur JAV karinių pajėgų štabų viršininkų vadas skaitė pranešimą “Amerikos nauja gynybinė karinė strategija ir nanotechnologija”, strategas generolas tvirtino, kad 2015 m. pagrindinė karinė jėga slypės ne tankuose ir ne lėktuvuose, bet informacijoje, kurią pajėgs surinkti kariaujančios pusės. Tam jau dabar yra sukurti maži, kumščio dydžio malūnsparniai su videosistemomis, kurie skraidydami pažemiu renka informaciją ir perduoda į centrą. Jau vykdomi tarptautiniai kosminių mikropalydovų kūrimo projektai. Tai taip pat yra viena iš mikrosistemų technologijos taikymo sričių.

Laiku įšokti į naujų technologijų vežimą

Beje, bet kokia visuomenės plėtra remiasi tam tikromis technologijomis. Įsitvirtina naujos technologijos ir iš esmės keičia visuomenės gyvenimo organizavimą ir stilių.

Taigi visuomenės evoliucija kelia naujus poreikius, kurie tenkinami kuriant ir gaminant naujus produktus bei juos paskirstant per rinką. Naujiems produktams gaminti reikalingos naujos technologijos, kurioms sukurti būtinos naujos mokslo žinios. Visuomenė savo ruožtu investuoja lėšas į naujų žinių gavimą, suvokdama tai kaip būtiną ekonomikos plėtros sąlygą. Todėl moksliniai tyrimai ir yra finansuojami. Be šiuolaikinių mokslinių tyrimų, nebus naujų technologijų, nebus ir produktų gamybos. Ir taip mūsuose mėgstamas posakis “biudžeto surinkimas” ir ateityje bus labai “liesas”.

Kaip keisti mūsų mąstymą ir ką daryti? Galiu pasakyti “op” , bet per griovį peršokęs nebūsiu. Tačiau akivaizdu, kad iki šiol neturime mokslo ir technologijų vystymo strategijos. Ir neturime, matyt, todėl, kad tie, kurie turėjo kurti, yra nepajėgūs tai atlikti. Beje, MC “Vibrotechnika” savo interneto tinklalapyje atidarė “Diskusijų forumą”, kuriame galima rasti įvairių minčių apie mokslo ir naujų technologijų problemas Lietuvoje bei kaip elgtis su tuo lietuvišku mąstymu. “Diskusijų forumo” adresas: http://www.microsys.ktu.lt/discus.

Kalbėdamas apie suvokimą, norėčiau pridurti, kad mokslo žinios dar tebelaikomos lyg ir atskiro individo asmeniniu reikalu, o mokslininkai yra našta visuomenei.

Tačiau svarbiausia, kad kapitalizmo pradžioje ekonomikos varomoji jėga buvo žaliavos. Sistemai sudėtingėjant, ekonomikos varomąja jėga tapo mašinos, vėliau kapitalas, o ne taip seniai - laisvai judantis kapitalas.

Tačiau jau dabar žinios darosi vienas iš svarbiausių ekonominio vystymosi variklių. Pasaulis suprato: kas laiku “įšoks” į naujų technologijų vežimą, tas valdys pasaulio gamybą. Bet reikia suprasti, kada ir būtent į kokį vežimą šokti. To firmos ir stengiasi mokytis, negailėdamos jėgų ir pinigų.

Bet situacija gerokai skiriasi nuo to, ko mus gali pamokyti istorijos pavyzdžiai. Ne tik šalių technologijas, bet ir jų ateitį gali nulemti jau ne žaliavos ar kiti ištekliai, bet informacija, žinios?
Perėjimas prie naujų technologijų vyksta kartu su globaliais organizaciniais pasikeitimais, todėl senais metodais valdyti tų procesų nebegalima. Visai kitaip suvokiama daugelis reiškinių, taip pat ir valdymo procesas. Pribrendo metas ir moksle įvesti naujas paradigmas. Svarbu ne gilinti tų mokslo sričių, kurias ligi šiol plėtojome, žinių kiekį, bet stengtis visai kitaip suprasti. Šiandien neįmanoma ką nors rimto nuveikti vienoje mokslo šakoje, tyrimai darosi tarpdalykininiai, atliekami centruose, kuriais naudojasi skirtingų sričių mokslininkai.

Šiuolaikinėje fizikoje esama to naujo supratimo. Galbūt kai kurie fizikai mane apkaltins misticizmo platinimu, bet štai ką sako Nobelio premijos laureatas I. Prigožinas. Jis kelia mintį, kuri, beje, nėra nauja filosofijoje, kad “sistemos sudėtinių dalių suma yra daugiau, negu tik jų matematinė suma”, t.y. sudėtinga sistema įgyja savybę, kurios neturi jos sudėtinės dalys. Pavyzdžiui, kai kurios elementarios dalelės egzistuoja tik jas matuojant. Labai sudėtinga struktūra įgauna tokią naują savybę, kurią mes galėtume pavadinti, sakykim, “siela”. Vadinasi, negyvas pasaulis su gyvu sąveikauja, tarkime, per penktą ar dar aukštesnį matmenį. Iš daugybės sudėtinių dalių sudarius sistemą, tai tiktų organizmui, socialiniams dariniams, rezultatas yra toli gražu ne vien tik atskirų dalių junginys. Pasaulį “išardžius” pažinti jo neįmanoma. Taigi ir požiūris į šiuolaikinę rinką, ekonomiką nebegali būti mechanistinis, jeigu norime sėkmingai veikti.

Dialektinis materializmas, kurio teiginių dabar stengiamasi necituoti ir net neprisiminti, tvirtina, jog kiekybė perauga į kokybę. Tinka ir sudėtingoms sistemoms, kurias Jūs paminėjote.
Iš tikrųjų tokio teiginio esama, tik šiuo metu kiek kitaip suvokiamas. Bet kuri didelė sistema (nesvarbu, ar ji būtų gyva, ar negyva), kurioje veikia daug lygiagrečių tarpusavio ryšių, yra linkusi į saviorganizaciją. Biologinės sistemos yra save apmokinančios. Jos, bendraudamos su aplinka, susiformuoja elgesio normas, reakciją į aplinką ir t.t. Susiformuoja lyg ir programinę įrangą. Negyvoje sistemoje, tokioje kaip kompiuteris, tą programinę įrangą kažkas turi “užkrauti”. Bet jau vis garsiau prabylama ir apie save apmokančius kompiuterius, genetinius algoritmus. Jie gali veikti tik lygiagrečių sistemų su daugybe ryšių pagrindu. Noriu pasakyti, kad pasaulis vis labiau ir labiau virsta sistema, kurioje labai aktyviai veikia daug lygiagrečių ryšių, ir sistema pradeda saviorganizuotis. Ji labai jautri išoriniams poveikiams. Priminsiu jau tapusį banaliu “plaštakės efektą” populiariai aiškinant chaoso teoriją. Skamba lyg ir nelabai įtikėtinai, bet jei plaštakė kur nors Filipinuose krustelės sparnais, tai gali sukelti sudėtingų sistemų fatalias pasekmes, pvz., gali kilti uraganas kur nors Floridoje.

Dėl panašių “truktelėjimų” gali išsibalansuoti visa sudėtinga finansų, ekonominė ar politinė sistema. Ryškus to pavyzdys yra finansų krizė Azijoje, Rusijoje.

Amerikiečių fantastas Rėjus Brėdberis viename romane aprašo, kaip plaštakės sparno krustelėjimas iššaukia globalią katastrofą. Kita vertus, tokių reiškinių – priežasties ir pasekmės ryšių – tikimybė maža. Milijardai plaštakių nuolat plasnoja, bet ar dėl to kyla bent vienas cunamis?
Tai chaoso teorijos išvadų hipertrofavimas (sureikšminimas). Esmė ta, kad per pastaruosius 10-15 metų Vakarų pasaulyje susiformavo nauja pasaulėžiūra, supratimas, kad pasaulis yra viena sudėtinga globali sistema, ir į ją reikia žvelgti atsakingai, tuos dalykus suvokiant. Savo veiklą prognozuoti ir planuoti dera tiek žmogaus, tiek valstybės, pagaliau ir visos planetos mastu. Galima kalbėti net apie naujo tipo mentalitetą.

Kiek šios problemos pasaulyje suvokiamos? Gal tai tik pavienių žmonijos protų privilegija? Juk netvirtinsite, kad visi Vakarų žmonės visa tai jau puikiausiai suvokia, ir tik mums, lietuviams, pilko žvirblio broliams, tai nė motais?
Tai, apie ką čia kalbu, man atrodo, suvokia tie žmonės, kurie domisi mokslu, visuomeninio gyvenimo tendencijomis, galų gale savo savišvieta. Bet kodėl taip yra, kad kiti, net išsilavinę, atrodytų, žmonės apie tai nė girdėti nenori, netgi agresyviai priešinasi – negaliu atsakyti. Nors ir šiam reiškiniui paaiškinti yra žinomos teorijos.

Ateis monstrų valdžia?

Ir kas toliau?
Nenorėčiau užsiimti futuristinėmis prognozėmis. Galiu tik kalbėti apie tai, kas jau akivaizdu – matyt, pereisime nuo miniatiūrizacijos prie sudėtingų sistemų kūrimo. Kalbu apie molekulinę nanotechnologiją, zondinius molekulių manipuliavimo metodus, bet ne apie mechanistinę nanotechnologiją, t.y. nanometrinių elementų elektroniką. Iš molekulių bus pradėtos daryti sudėtingos sistemos, manipuliuojant atomais sintetinamos medžiagos. Matyt, bus sukurtos medžiagos, kokių gamta pati savaime negalėtų padaryti. Bet kuriuo atveju mokslo horizonte matosi nanomokslas ir nanotechnologijos.

Gerbiamasis profesoriau, bet juk šis darbas turi būti tikslingas. Reikia gerai žinoti, ko sieki, ką nori padaryti, antraip žmogus pradės kurti monstrus. Begalinių galimybių jūra nieko gero neduos, nebent praris patį darytoją, bet, bijau, kartu ir žmonijos dalį.
Mokslas pagal savo prigimtį yra kūryba ir kai kuriems kūrėjams reikia leisti daryti, ką jie nori. Bendras tikslas, viso evoliucijos proceso (juk kalbame apie evoliuciją) varomoji jėga glūdi visuomenėje. Jai vystantis iškyla ir naujų poreikių, kuriems tenkinti reikia naujų technologijų, naujos gamybos. O visam tam būtinos naujos žinios – pagrindinė visų procesų varomoji jėga. To bendro evoliucijos proceso kryptis viena – vis sudėtingesnių kompleksinių sistemų ir aukštesnio organizacinio lygio visuomenės kūrimas.

O kur riba?
Kada nors ta sistema, galimas daiktas, bus globali kosmoso mastu, o gal dings kaip dinozaurai. Bet kol kas ši sistema tampa vis sudėtingesnė ir globali žemės mastu. Kad tokia sistema galėtų funkcionuoti, jai reikės naujų priemonių ir naujų valdymo metodų. Sistema vis labiau evoliucionuoja į tinklinio tipo sistemą, kurioje žinios darosi varomąja jėga.

Labai gaila, bet žemėje nėra planetos ministerijos, kuri rūpintųsi visos planetos globaliais dalykais. Jungtinės Tautos sprendžia ne visai tuos uždavinius. Tai tik milžiniška žinyba, o kiekviena žinyba rūpinasi savo interesais.
Gal ir ne visiškai taip. Tarptautinis valiutų fondas ir kitos organizacijos bando reguliuoti pasaulinio organizmo kraujotakos sistemą - kapitalo srautus. Bando reguliuoti ir politines problemas. Tačiau ar naudojami metodai ir esama situacija tebėra adekvatūs, tikrai diskutuotinas klausimas. Žinoma, ten sėdi žmonės, tačiau “žinybai” kartais atrodo, kad ji rūpinasi tik savo reikalais, dirba savo darbą, bet iš tikrųjų tai sistema persiorganizuoja ir žinybai ar “ministerijai” kelia tokias užduotis, kurias pastaroji ir vykdo. Tenka kurti ir tam tikrus organus, kurie gali iškeltą užduotį vykdyti. Nieko nuostabaus, kad mūsų gyvenime vyksta nuolatiniai konfliktai. Tai pati sistema pajunta, jog toliau taip funkcionuoti jau nebegalima. Valdymas neefektyvus, sistema gali žlugti. Pastebėkime: kolektyve visada atsiras žmogus, kuris pradeda kelti triukšmą, reikalauja keisti pasenusią tvarką. Tai sistemos saviorganizacijos pasekmė. Sistema arba atsidurs akligatvyje, “pernoks” ir nunyks, arba turi pereiti į aukštesnį lygmenį. Vadinasi, tenka spręsti iškilusias problemas. Man aišku viena: niekada nelaimės vakarykštė diena. Pasmerkti tie, kurie laikosi įsikibę vakarykštės dienos – jie tikrai pralaimės.