Vilniaus Gedimino technikos universitetas yra viena didžiausių Lietuvos aukštųjų mokyklų, kuri pagal studentų skaičių - trečioji Lietuvoje ir antroji sostinėje Vilniuje. VGTU – aukštoji mokykla, turinti savo tradicijas, visuomenės pripažinimą.

Kasmet, rengiant rektorato darbo ataskaitą (Vilniaus Gedimino technikos universitetas – 1998-ieji metai. VGTU mokslinis informacinis leidinys “Mokslas, studijos, universiteto gyvenimas”, Nr. 1(19). Vilnius: Technika, 1999, 190 p.) pagal jau nusistovėjusią universiteto tradiciją, stengiamasi apibendrinti metų laimėjimus ir numatyti tolesnes svarbiausias visos akademinės bendruomenės veiklos kryptis:

- nustatyti universiteto kokybinius darbo rodiklius, jo stipriąsias, o svarbiausia – silpnąsias puses;

- teisingai įvertinti nuolat besikeičiančią aukštojo mokslo visuomeninę, ekonominę bei politinę situaciją;

- išryškinti svarbiausius, bendruosius bei universalius sumanymus, projektus ir pagal juos suformuluoti pagrindinių veiksmų metinę programą, orientuotą į tolesnę universiteto raidą, siekiant kuo geriau atlikti savo visuomeninę misiją ir išlaikyti kuo aukštesnį reitingą.

Dar visai neseniai buvo manoma, kad aukštoji mokykla, turinti jos statutu įteisintą autonomiją, gali laisvai pasirinkti savo raidos kelią, artėjant į XXI amžių. 2000-ieji metai prasidės jau mažiau kaip po 300 dienų. Tačiau universiteto autonomiją labai apribojo nepakankamas biudžetinis finansavimas, būtinumas konkuruoti aukštojo mokslo bei mokslinių tyrimų rinkoje.

Šiuo metu Lietuvos mokslo ir studijų vadovai siekia peržiūrėti universitetų autonomijos sąvoką. Tai aiškiai matyti iš rengiamo Aukštųjų mokyklų įstatymo. Todėl tikslinga į šią problemą pažvelgti autonomijos legitimacijos, tai yra autonomijos teisės arba įgaliojimo teisėtumo dokumentalaus patvirtinimo aspektu.

Prancūzų filosofas Jean Francois Loytard’as universitetinių ir valdžios institucijų tarpusavio santykių analizei, grindžiamai pasikeitusio žinojimo išsivysčiusiose visuomenėse situacija, skiria monografiją “Postmodernus būvis (šiuolaikinį žinojimą aptariant)”. Filosofas teigia, kad “kiekviena liaudis turi teisę į mokslą” ir kad “teisę į mokslą reikia išsikovoti”. Tačiau čia turimas omenyje pradinis, o ne universitetinis mokymas. J. F. Loytard’as nagrinėja Prancūzijos Trečiosios respublikos švietimo politiką. Jis teigia, kad Napoleonas ėmėsi ryžtingų priemonių, siekdamas išsiugdyti kompetentingus administratorius ir profesionalius darbuotojus, kurie buvo labai reikalingi “valstybės stabilumui palaikyti”. Napoleono “imperinė politika aukštojo mokslo institucijas panaudojo valstybės kadrams ir tik po to – politinės visuomenės veikėjams ugdyti, tai buvo daroma tam, kad neva pati tauta išsikovotų sau laisvę, naujoms žinioms pasklidus tarp gyventojų per tą administracinę ir profesinę terpę”. J. F. Loytard’as mano, kad “laisvės pasakojimo griebiamasi kiekvieną kartą, kai valstybė, dangstydamasi tautos interesais, tiesiogiai ima į savo rankas “liaudies” mokymą ir savo nuožiūra kreipia ją progreso keliu”. Tai vienas iš santykių tarp mokslo, tautos ir valstybės legitimacinio interpretavimo būdų.

Antrasis legitimacijos būdas išryškėjo 1807–1810 m., įkuriant Berlyno universitetą. Remiantis Wilhelmo von Humboldto memorandumu, visą jo mokslinių institucijų politiką galima būtų išreikšti garsiąja formule: “Mokslas mokslui”. Humboldtas pareiškia, kad mokslas vadovaujasi savomis taisyklėmis, kad mokslinė institucija “gyvena ir be paliovos atsinaujina pati savaime, be kokių nors apribojimų ar apibrėžto galutinio tikslo”¹ .

Humboldtas pradeda šnekėti apie Dvasią, tuo siekdamas trijų tikslų, kurie kartu yra vienas tikslas: “Viską kildinti iš vieno pradinio principo” (jį atitinka mokslinė veikla), “viską lyginti su idealu” (to laikomasi etikoje ir socialinėje praktikoje), “šį principą ir šį idealą sujungti su viena Idėja” (tai garantuoja dviejų kelių – tikslų priežasčių ieškojimo mokslinėje veikloje ir teisingų tikslų siekimo moraliniame ir politiniame gyvenime – sutapimą). Tokia aukščiausia sintezės pakopa sudaro legitimuotą, tai yra teisėtai patvirtintą autonomijos subjektą. Didžiąja universitetų paskirtimi skelbiama “atskleisti žinių visumą ir išdėstyti viso žinojimo principus ir pagrindus”.

W. Humboldto manymu, valstybė “privalo puoselėti vidinį įsitikinimą, kad kai universitetai pasieks savo vidinį tikslą, tai ir valstybė pasieks savąjį…”² .

W. Humboldtas universitetą traktuoja kaip aukščiausią proto instanciją, žinančią savo tikslus ir turinčią autonomiškai juos realizuoti. Jis mano, kad universitetas savo dalykinę visumą – mokslą – turi panaudoti “tautos dvasiniam ir moraliniam auklėjimui”³. 

Ar realu šiandien laikytis Humboldto idėjų? Šios idėjos buvo labai patrauklios. Jomis buvo remtasi XIX–XX a. reformuojant mokslo sistemas daugelyje šalių. Jos yra patrauklios ir šiandien. Kai kurie rektoriai šias idėjas eskaluoja, siekdami įrodyti savo vadovaujamo universiteto išskirtinumą, finansavimo prioritetiškumą, išskirtinę teisę spręsti (tiksliau, nespręsti) apie atskirų studijų programų specialistų poreikį mūsų valstybei. Savo įdomiame straipsnyje Rita Šerpytytė3  teigia, kad “ne vienos Rektorsrede (rektoriaus kalbos – E. Z.) patosas ir šiandien liudija ne ką kitą, kaip negalimybę pabusti iš to vokiško idealizmo sapno”.

“Universitetų “autonomija”, – teigia J. F. Loytardas, – “nebetenka savo reikšmės, kadangi beveik visur mokslo tarybos nebeturi įtakos sprendžiant jų institucijų biudžeto problemas, “mokslininkai gali tik pasiskirstyti jiems skirtą pinigų kiekį ir tiktai paskutiniame etape”.

Tačiau J. F. Loytard’as pažymi, kad mokslas negali tapti ir ideologija.

Iš pateiktų samprotavimų matyti, kad nėra tikslinga valstybei leisti imti į savo rankas mokyti “liaudį”. Negalimas ir kitas kraštutinis nukrypimas, kai prisidengiant autonomija visiškai nustojama paisyti valstybės interesų. Valstybės interesų nepaisymas, remiantis W. Humboldto idealistinėmis idėjomis, kad universitetai yra viršesnis už valstybę, provokuoja valstybines institucijas valdyti universitetus. Siekiama apriboti ir taip jau mažas universitetų autonomijos teikiamas laisves, nederinant su Švietimo ir mokslo ministerija bei kitomis ministerijomis ir žinybomis, priimti tik kai kuriuos svarbius universitetų gyvavimo sprendimus. Reikia ieškoti priimtino kompromiso tarp valstybės valdymo institucijų ir universitetų.

Todėl šiuo metu dar ne laikas kurti vienintelę, pretenduojančią į nenuginčijamai teisingą universiteto funkcionavimo sistemą. To nesugebėjo padaryti nei viena Lietuvos aukštoji mokykla. Pirmiausia, kuo šiuo metu reikia užsiimti – tai dideliu ūkiu, kuris yra aukštoji mokykla, peržiūrėti jo veiklą – kaip rentgeno spinduliais ją peršviesti visomis kryptimis ir nuolat tobulinti. Tai liečia ir veiklos tobulinimą, susijusį su paprastų, kasdieninių universiteto rezervų naudojimu, ir būtinus fundamentinius veiksmus, strateginius ir apimančius ilgesnį laikotarpį.