Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Kada Lietuvoje atsirado dviejų mokslo laipsnių sistema ir kaip iš tikrųjų buvo ginamos habilitacijos tarpukario Lietuvoje?

Aukštųjų kursų mokslininkai mūsų šalyje dar nepriklausomybės pradžioje mėgino pristatyti dviejų mokslo laipsnių sistemą Lietuvos universiteto statuto projekte. Tam visiškai pritarė ir Steigiamasis Seimas: “Norėdami pakelti mokslingumą mūsų universitete, reikalaujame iš mūsų būsimųjų profesorių, apskritai iš mūsų docentų, kad jie turėtų savo tam tikrą kuriamąjį darbą, būtent, tam tikrą rašto darbą, (…) iš privatdocentų reikalaujame tam tyčia jų pačių mokslo veikalo parašyto”, nes “yra žinoma, kad laipsniai įvairiuose universitetuose yra įvairiai duodami. Rusijoj daktaro laipsnį būdavo labai sunku gauti, net magistro laipsnį būdavo sunku gauti, tuo tarpu kai Vakarų Europoje universitetuose tie laipsniai buvo dalinami gana lengvomis sąlygomis”. Todėl Steigiamojo Seimo dviejuose skaitymuose priimto Lietuvos universiteto statuto 18 § skelbė: “Privatdocentu gali būti asmuo, gavęs daktaro laipsnį tokiame universitete, kuriame reikalaujama spausdinta disertacija, ir pristatęs nors vieną atitinkamo fakulteto pripažintą mokslo veikalą”.

Kai Steigiamajame Seime dėl universiteto kilo konfliktas, buvo nutrauktas ir jo statuto svarstymas, kilo vyriausybės krizė. Trečiojo skaitymo metu 1922 m. kovo 24 d. naujasis Ministrų kabinetas netikėtai pateikė daug mažesnius reikalavimus: “Privatdocentu gali būti asmuo, turįs mokslo laipsnį ir paskaitęs fakultete vieną patenkinamą lekciją”. Ši nuostata buvo priimta vien krikščionių demokratų bloko balsais, nepaisant Švietimo ministerijos, Steigiamojo Seimo švietimo komisijos, opozicijos ir kitų insititucijų prieštaravimų. Tai buvo grynai pilietinis sprendimas.

Todėl 1922-1930 m. Lietuvos universitete privatdocentai ir docentai privalėjo turėti mokslo daktaro laipsnį ir pateikti habilitacijos paskaitą iš skaitomo paskaitų kurso, apsiginto fakulteto taryboje.

Antrasis Lietuvos universiteto statusas mokslo kvalifikacijos reikalavimus labai padidino ir iš docentūros pareikalavo gintis antrą disertaciją. 1930 m. birželio 7 d. išleisto VDU statuto 15 straipsnis skelbė: “Docentu arba privatdocentu gali būti asmuo, kuris turi mokslo laipsnį ir atitinkamame fakultete yra viešai apgynęs habilitacijos darbą. Docentu arba privatdocentu gali būti ir tas asmuo, kurio mokslo darbus fakultetas pripažįsta atstojančius habilitacijos darbą”.

1930-1940 m. VDU buvo reikalaujama, kad docentai ir privatdocentai gintųsi dvi disertacijas, o ekstraordinariniams ir ordinariniams profesoriams buvo keliami dar papildomi reikalavimai. Visa tai yra aprašyta Lietuvos policijos akademijos 1996 m. išleistoje šio straipsnio autoriaus monografijoje “Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais”. Norėčiau pabrėžti, kad Lietuvos universitetas per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo respublikos nacionalinio mokslo centras, nes čia buvo griežti disertacijų, mokslo darbų kokybės ir apskritai mokslinės kvalifikacijos reikalavimai. Tai milžiniškas indėlis į lietuvių mokslo lobyną. Pamažu išryškėjo lituanistikos, fizikos, chemijos, medicinos ir kitų mokslo sričių mokyklos. Daugelio šių dienų mokslo šakų ištakos yra Lietuvos universitete.

Habilitacijos darbų, kaip ir daktaro disertacijų, gynimo tvarkos bei jų kokybės reikalavimus konkrečiai nustatė universiteto reguliaminas ir atskirų fakultetų reguliaminai.

Trumpai aptarkime habilitacijos darbų gynimo tvarką. Pretendentas habilituotis, turintis mokslo daktaro laipsnį, kartu su prašymu įteikdavo visiems fakulteto tarybos nariams po vieną habilitacijos darbo egzempliorių. Taryba habilitacijos darbui išnagrinėti paskirdavo komisiją, kurią sudarydavo šiuo klausimu kompetentingi specialistai. Jeigu komisija prieidavo išvadą, kad darbas yra geras ir atitinka disertacijų reikalavimus, raštu parengdavo pranešimą fakulteto tarybai ir siūlydavo darbą priimti. Po to būdavo paskiriama habilitacijos darbo viešo gynimo data ir vieta. Pats gynimas vykdavo dviejuose fakulteto tarybos posėdžiuose – viešame ir uždarame. Pažymėtina, kad specialiosios komisijos nariai nebuvo tik šio gynimo klausytojai. Jiems buvo suteikta sprendžiamojo balso teisė teikti habilitantui vadinamąją “venia legendi” teisę bei privatdocento titulą. Ir tai buvo daroma ne atviru balsavimu šventiškai pasipuošusios publikos akivaizdoje, o slaptu balsavimu darbo aplinkoje. Fakulteto tarybos posėdžio protokolą pasirašydavo ne posėdžio pirmininkas ir sekretorius, o visi posėdyje dalyvavę fakulteto tarybos nariai. Posėdžio protokolo nuorašas, pasirašytas fakulteto dekano ir sekretoriaus, buvo išsiunčiamas susipažinti švietimo ministrui. Pateikiamas vienas iš daugelio habilitacijos darbo gynimų aprašymų^*.

Juozas Matulis, kurio gimimo 100-ąsias metines neseniai pažymėjo Lietuvos mokslo visuomenė, 1934 m. gegužės 12 d. VDU Matematikos - gamtos fakulteto taryboj apgynė disertaciją “Fotodichroizmo tyrinėjimai organinių dažų kolodijaus ir želatinos sistemose” ir įgijo doctor scientiae mokslo laipsnį. Fizinės chemijos katedros vyr. asistentas J. Matulis 1936 m. sausį įteikė Matematikos - gamtos fakulteto tarybai 20 egz. habilitacijos darbo “Weigerto efektas ir fotocheminiai procesai sidabro halogenidų želatinoje” ir prašymą leisti jam habilituotis. “Šiam reikalui referuoti, - rašoma Matematikos – gamtos fakulteto tarybos 1936 m. sausio 21 d. posėdžio protokole Nr. 85/268, - taryba išrinko komisiją iš prof. V. Čapinskio, prof. A. Purėno ir doc. P. Brazdžiūno. Pirmąjį posėdį sukviesti pavesta prof. V. Čapinskiui”.