Mūsų pašnekovas – meno istorikas ir filosofas akad. Algirdas GAIŽUTIS.

Technologijos ir sportas taip pat yra kultūra

Sakyčiau, kad ne. Savo tikrosiomis vertybėmis kultūra žmogaus neatplėšia nuo gamtos ir nenualina, nesujaukia gamtos, bet duoda galimybę žmogui ją giliau pajusti ir prie jos priglusti. Gamta ir kultūra - tai du žmogaus atramos taškai…

…į kuriuos jis remiasi abiem savo kojomis - pratęsiant Jūsų pateiktą analogiją. Bet kurio iš šių taškų ignoravimas verstų žmogų šlubčioti, darytis primityvesnį.

Iš tiesų, jis šlubčioja, raišuoja, jei technologine, industrine tapusi kultūra žmogų atitraukia nuo gamtos. Toks poveikis gali būti apgailėtinas, netgi pražūtingas.

Tikriausiai reikėtų pabrėžti, jog kultūrą Jūs suvokiate plačiąja prasme, šiai sąvokai priskirdami taip pat techniką ir technologiją. Mat “grynieji” humanitarai kultūrą gali suprasti ir gerokai siauresne prasme, ir žodžiai “technika” ir “technologija” vartojami kultūros prasme jiems gali atrodyti įtartini ir tiesiog įžeisti.

Šiuolaikinei moderniai kultūrai priskiriamas ir mokslas, ir technologijos, ir technika, ir, aišku, sportas. Beje, tai irgi labai reikšmingas kultūros arealas. Žvelgiant į santykį tarp meno ir sporto, man atrodo, kad sportas paskatina žmogaus domėjimąsi taip pat ir menu. Meno prigimtyje, kaip ir sporte, daug žaismės. Kartais tarp teatro ir sporto renginio, sportinės kovos įkarščio galima rasti įvairių giluminių sąsajų. Dramaturginė įtampa, emociniai išgyvenimai, veiksmų, siekių tikslingumas būdingas ne tik teatrui, bet ir sporto, ypač profesionalaus, renginiuose. Juose taip pat pakanka teatrališkumo, menui būdingos dramaturginės įtampos ir psichologijos.

Todėl publika, kuri laisvalaikį skiria žaidimui, dalyvauja ar stebi sporto varžybas - tai nėra vien tingių žmonių susibūrimas. Man nepatinka, kai sporto komentatoriai juos vadina “sirgaliais”. Ne, juos reikia vadinti tinkamais ir pagarbiais vardais - sporto žiūrovais, žinovais, auditorija, publika, bet ne sirgaliais. Tie, kurie pralaimėjus mylimai komandai suviduriuoja ar ima daužyti langus ir priešininkų stovyklos fizionomijas, akivaizdu, yra susirgę žmonės, psichiškai traumuoti. Tačiau Olimpines žaidynes ir kitokias sportines kovas protingi, išmintingi graikai išrado ne jiems ir ne dėl jų. Paskaitykime Platono ir kitų Antikos filosofų kūrinius. Ten aiškiai pasakyta – galutinis sporto tikslas – žmogiškosios sielos savitumas, o ne muskulatūros, kumščio jėgos ar spyrio. Žinoma, ir tarp rimtų sporto žiūrovų pasitaiko nevėkšlų ir nemokšų, bet kur jų nėra? Vyriausybės koridoriuose ar Seime tokių irgi nereikia ieškoti su balana ar žiburiu.

Krepšinio varžybose tarp žiūrovų beveik visada išvysime V. Adamkų, V. Landsbergį, G. Vagnorių. Gaila, bet televizijos kameros iš žiūrovų rečiau “išgriebia” žymius mokslo, meno žmones.

Šalies įvaizdis, prestižas sietinas ne vien su knyga, filosofine mintimi ar techniniais, technologiniais pasiekimais, bet ir su žaidybine kultūra. Norėčiau priminti olandų filosofo Johano Huizingos veikalą “Homo ludens” (žaidžiantis žmogus). Knygoje sakoma, kad pačioje kultūroje, jos prigimtyje, yra daug žaismės. Mat žaidimas – tai tokia veiklos sritis, kuri susijusi su laisve - tikrąja šio žodžio prasme. Žaidžiantis žmogus būna ribojamas tam tikrų taisyklių, bet vis tik jis žaidžia be prievartos, jam tai be galo malonu, nors ir sudėtinga, sunku. Tai žmogaus kūrybinių jėgų antplūdis, jų dermė ir iškrova. Žaidimas žiūrovui taip pat sukelia daugybę išgyvenimų, potyrių, kadangi žiūrovas mato ir meistriškumo nuostabius pavyzdžius, jaučia vyksmo dramatiškumą, stebi kolektyvinių ir individualių pastangų derinius, nejučiomis sutapatina save su “lyderiais”, “žvaigždėmis”, atsikrato nepilnavertiškumo jausmo, pajunta savotiškos šventės džiugesį ir jos laikinumą.

Kasdienybę persmelkti švente

Juk žmogaus gyvenimas nuo gimimo iki mirties suskirstytas į tam tikrus tarpsnius, kai veiklą keičia šventė ir priešingai. Pakanka pažvelgti į religinius kalendorius ir pamatysime, kaip išmintingai tie tarpsniai suskirstyti. Kadangi gyvename visuomenėje, kurioje vyrauja ne vien tik religija, tai mūsų monotoniško gyvenimo būdo persmelkimas švente darosi labai svarbus įvairiais atžvilgiais – fiziologiniu, psichologiniu, socialiniu, kultūriniu. Šventė į visumą suburia tuos žmones, kurie darbo sferoje yra išblaškyti, izoliuoti, supriešinti, atplėšti nuo darnesnių bendruomenių ar bendrijų.

Rinkos ekonomikos santykiai skatina individualistinę žmogaus raišką ir gyvenimo nuostatas. Kuriasi individualistinė visuomenė. Sporto varžybose, ypač žaidžiant “Žalgirio” krepšininkams, mes vėl pasijuntame vieningo tautinio kolektyvo žmonės – vientisa bendruomenė, tauta.

Grįžkime prie jau kažkiek aptartos masinės kultūros. Kai kurie teoretikai tvirtina, kad bendri žmonėms jausmai, potyriai, išgyvenimai yra labai svarbūs, nors kartais gali atrodyti ir naivoki. Jie reikalingi bendruomenės, tautos savasties ir jos reikšmės pajautimui. Masinėje kultūroje tie archetipai kartais įdomiai, netgi sąmoningai panaudojami. Pvz., sapnų “fabrikas” – Holivudas, jo smagračiai sukasi dieną ir naktį. Susukama tūkstančiai kino filmų, kurių turinys paviršutiniškas, blankus, banalus. Kai kurie teoretikai ir kritikai, norėdami pateisinti tokią kultūros “gamybą”, siekį suindustrinti kultūrą, teigia, kad tie kultūros “produktai” padeda palaikyti tam tikrus bendrus kolektyvinius vaizdinius, kolektyvinę sąmonę. Šiuo atveju aš esu skeptiškas. Galvoju, kad “industrinė kultūra” yra tikrųjų dvasios reiškinių nuodas, kartu ir kultūros krizės apraiška. Kaip ten bebūtų, tačiau visa, kas yra kultūriškai svarbu, kyla iš žmogaus vidaus. Nieko nėra mūsų sąmonėje arba kūriniuose, kas pradžioje neatsirastų Psichėjos glūdumose – konkretaus asmens išgyvenimuose, mintyse ir svajonėse. Tikros kultūros vertybės išjaučiamos, tarsi išnešiojamos, iškenčiamos. Su tikrais dalykais taip ir yra, o industrializuoti – faktiškai gaminami pagal tam tikrą šabloną, taisyklių rinkinį, pagal tai, kas bus tokio “meno” ar kultūros vartotojas, suvokėjas. Kultūra, menas dabar tampa labai standartizuotas. O ten, kur prasideda standartas, modelis, šablonas, baigiasi nepakartojama pasaulio jausena, išgyvenimas ir jo patyrimas.

Apie kultūros žalą

Kai kalbame apie pačios kultūros daromą žmogui žalą ir būtinybę kultūrą analizuoti, įvertinti ir pasverti, tai tokio tipo pavyzdžių yra daugybė. Neretai būna, kad net kai kurios kultūros įstaigos nejučia persiima kultūros gamybos arba industrijos dvasia. Tokių pavyzdžių be galo daug rinkos sąlygomis.

Net kai kurios kultūros įstaigos, institucijos nejučiomis persiima ta kultūros industrijos arba gamybos dvasia. Tokių pavyzdžių labai daug ir dabartinės Lietuvos rinkos sąlygomis. Knygynus užplūsta tam tikra lėkšta literatūra ir paraliteratūra, “geltonoji” literatūra ir “juodasis” romanas, pagaliau vien tik policinis ar meilės romanas. Iš tikrųjų tai standartizuoti dalykai, mažai ką bendro turintys su tikromis dvasinėmis vertybėmis, turiningais vertybių mainais tarp tautų. Tie surogatai labai didelę invaziją daro į žmogaus laisvalaikį, kadangi jį primityvina, nuo žmogaus atplėšia, dalinai valdo.

Tos masinės produkcijos tiekėjai pasakys, kad kiekvienas turime pasirinkimą. Pagaliau juk būtent paklausa ir skatina tokių surogatų gamybą ir platinimą.

Jeigu tas antplūdis galingas, žmogus pasirinkimo netenka. Netgi mūsų televizija: kanalų lyg ir daug, o per visus matau beveik tą patį masinės kultūros antplūdį – policinius trilerius, muilo operas ir ekraną užplūdusius žaidimus. Pasirinkimas platokas, o žiūrėti nėra ko. Todėl masinės kultūros atžvilgiu kartais dera iškelti ir griežtus argumentus. Per tuos reginius stipriai kosmopolitizuojama kultūra, į kurią tie “kūriniai” patenka, įsiskverbia ar paprasčiausiai jai būna pasiūlomi kaip eilinė pigi prekė, Gariūnų prekė. O juk praktiškai, kaip nebūtų keista, masinė kultūra pradeda skverbtis, regis, net į tokią turiningą japonų kultūrą. Taip yra todėl, kad masinė kultūra turi prekinį pavidalą, jos kūriniai gaminami kaip prekės. O prekėms visada privalu turėti patrauklią išvaizdą – išorę, jos reklamuojamos, jų turinys aiškus. Siekiama, kad masinės kultūros prekės paveiktų vadinamo eilinio žmogaus kasdienę sąmonę, tarsi pamaloninti jo būvį. Tokiu būdu kultūros industrinis pavidalas, tiksliau, pobūdis patraukia kartais ir jauną, ir seną, gyvenančius įvairiose šalyse. Masinės gamybos filmai ir kiti dalykai nežino valstybių ribų, tie patys vaizdiniai kartais gožia net ir labiau individualią sąmonę, įperša tam tikrus iš anksto suformuluotus įvaizdžius. Pvz., kas yra moters grožis, vyro vyriškumas, meilė, moralė, drąsa, gėris ir blogis. Tie įvaizdžiai dažniausiai būna kaip kokie lukštai, be galo tušti. Palyginus tuos filmus, jų siužetus, herojus, tarpusavio santykius, kalbėseną, elgesį, pamatysime, jog masinės kultūros filmai susukti pagal vieną ir tą pačią schemą.

Turininguose, tikrai vykusiuose meno kūriniuose mes niekad neįžvelgsime vienos schemos, kiekvienas kūrinys susijęs su nepakartojama autoriaus asmenybe. Menotyrininkai vėliau gali panašumo atrasti, bet vis dėlto individualaus kūrinio prasmės negalėčiau perprasti, suvokti nesusiedamas jo su kūrinį sukūrusiu asmeniu, kuris man taip pat yra lygiai įdomus, kaip ir pats kūrinys. Ar tai bus K. Donelaitis, ar L. Tolstojus, ar F. Felinis, ar P. Pikasas. Visa, kas išėję iš jų rankos, negali būti sukurta kieno nors kito. Jiems neįmanomas pakaitalas, negali būti kito panašaus varianto. K. Donelaitis “Metus” galėjo sukurti tik gyvendamas Tolminkiemyje, veikiamas vokiečių ir lietuvininkų kultūros, būdamas būtent toks, o ne kitoks pastorius, mylėjęs būrus ir matęs juose žmogaus didybės, jo nuopolio, dramų ir praregėjimų tikrąją kainą.

Tačiau pripažinkite, jog sukuriama ir puikių masinės kultūros kūrinių?

Iš tiesų šiose masinės kultūros srityse reiškiasi ir aukšto pilotažo menininkai. Pvz., amerikiečių režisieriaus Linčo serialas “Tvin Pykso miestelis”. Jame laikomasi masinės kultūros žaidimo taisyklių ir principų, bet vis dėlto tai išties aukšto meistriškumo režisieriaus, aktorių, kompozitoriaus darbas. Kai kurios serijos labai vykusios.

Todėl net ir rimti vertintojai sutinka, kad ir naudojant masinės kultūros stilistiką šį bei tą galima nuveikti. Bet vėl gi iškyla klausimas: šis mūsų paminėtas kūrinys gal tėra riba tarp masinės ir aukštos profesinės kultūros. Yra tokių ambivalentiškų kūrinių. Šitas ribas nustatyti be galo sunku, nė vienas filosofas tų dalykų nesiima daryti, kadangi nubrėžti ribą, kas priklauso menui ir nemenui, masinei ir profesionaliajai arba etninei kultūrai nėra paprasta. Tik turint nemažą meno komparatyvistikos patyrimą, tas ribas įmanoma intuityviai justi. Juk menas – ne tik intelekto, bet ir praregėjimų, saviraiškos padarinys. Kiekvienas kūrinys gali turėti daugybę virtualinių prasmių, kurias nėra lengva išlukštenti ir menotyrininkams, ir meno kritikams.

Masinė kultūra gali būti pikta

Šiuo atveju aš taip pat laikausi principo, kad Lukiškių aikštė neturėtų būti skiriama masinės kultūros renginiams. Žinau, kad ten vykdavo Kaziuko mugės. Bet masiniams renginiams (nebūtinai masinės kultūros) Vilniuje turime pakankamai daug gerų erdvių, kur visa tai gali tilpti ir telpa. Kitų žmonių tiesa, tvirtinimas, kad ši aikštė turėtų būti skirta valstybės simboliams, man labiau priimtina. Galvoju praktiškai: kur yra ta vieta Vilniuje, kurioje būtų galima rengti iškilmingus valstybės renginius? Prie Katedros netinka rengti karinius paradus ar panašias ceremonijas. Juk prie Notre Dame de Paris niekas rikiuotės žingsniu nežygiuoja, nors vietos ir pakaktų. Prie Seimo Gedimino prospekte visai siaura erdvė tarsi žarna.

Jei mąstysime taip, kaip kai kurie jaunuoliai, tai iš tikrųjų labai daug kas gali “sumasiškėti” , pavirsti žaidimų ir malonumų vieta. Vilniaus širdyje, prie Katedros aikštės, įsikuria “Ida Bassar” paviljonas - visiškas svetimkūnis šioje sakralinėje erdvėje - masinės kultūros pavyzdys. Vos ne indėnų ar papuasų palapinė su kuorais. Tik duok valią ir dar penki tokie “kioskai” išdygs tos aikštės viduryje. Labai greitai keičiasi ir aikščių dvasia, ir visa Vilniaus aplinka. Nuolaidžiaudami ir pataikaudami žmonėms, kurie nemato tokių “novacijų” turinio, pakenktume sau labai smarkiai.

Grįžti ne į praeitį, bet prie ištakų

Mūsų baltiškoji, lietuviškoji kultūra yra labai savita. Reikia ieškoti būdų, kaip tą jos savitumą išsaugoti, išpuoselėti, vertinti. Taigi atsakant į Jūsų klausimą, vienas iš priešnuodžių - didesnis dėmesys sau patiems, savo žemės ir dangaus spalvoms ir kvapui. Kultūrinis kosmopolitizmas mums nėra priimtinas, priimtini tik išties gerai pavykę kultūrinės veiklos pavyzdžiai. Bet kuri kultūra yra ir tautiška, ir kosmopolitiška, internacionali. Kiekvienoje kultūroje rasime daugybę ryšių su kitomis kultūromis, intensyvių kultūrinių mainų. Vienok mums visada turi rūpėti balansas tarp nacionalumo ir kosmopolitizmo, tradicionalumo ir modernumo, etnocentrizmo ir kultūrinio reliatyvizmo. Dėmesys ištakoms, savo kultūros istorijai, paveldui, savo kultūros atvirumui pasauliui jau savaime tampa organiška atsvara masinės kultūros antplūdžiui.