Mokslas yra kardas uoloje, kurį žmonija pagaliau ištraukė. Jis kelia svarbiausius filosofijos, būties ir religijos klausimus. Jo metodus nelengva įsisavinti ar netgi suprasti. Būtent todėl tiek daug laiko reikėjo mokslui atsirasti Europoje, o ypač Lietuvoje. Būtina daryti viską, kad jo neprarastume.

Mokslas yra organizuota sisteminga žmonių veikla, kuri renka žinias apie pasaulį ir kondensuoja jas į patikimus dėsnius ir taisykles. Simptominiai mokslo bruožai, skiriantys jį nuo pseudomokslo, yra tokie: 1) pasikartojimas - tą patį reiškinį galima stebėti pakartotinai ir jį patvirtinti eksperimentu; 2) matavimas - jei kažką galima išmatuoti naudojant visuotinai priimtas skales, apibendrinimai turi būti nedviprasmiški; 3) sutapimas - skirtingų reiškinių paaiškinimas geriausiai išlieka, kai jie susiję tarpusavyje; 4) euristiškumas - mokslas stimuliuoja kitus atradimus ir naujos žinios patvirtina pirmines taisykles, kurios atvedė į atradimą; 5) informacija yra elegantiška - daugiausia informacijos seka mažiausių pastangų kaina.

Fizika, matematika, chemija, biochemija, biomedicina, astronomija ir daug kitų mokslų patenkina šiuos kriterijus. Astrologija, ufologija, pasaulio sukūrimas, deja, ne. Fiziniai mokslai, paremti teorija, sudaro tvirtą šiuolaikinės civilizacijos techninę bazę. Pseudomokslai patenkina tik kai kurių žmonių asmeninius psichologinius poreikius, bet į žmonijos techninę bazę neįneša nei idėjų, nei priemonių.

Mokslo darbas yra sunkus ir alinantis. Kad būtum produktyvus, reikia prievartos sau. Naujos idėjos kartais būna banalios ir dažnai klaidingos. Daugelis intuicijos prošvaisčių nieko neatneša: statistiškai jų gyvavimo trukmė matuojama dienomis. Daugelis tų prošvaisčių patikrinimo eksperimentų yra varginantys, reikalauja daug laiko bei lėšų, ir gaunamas abejotinas arba neigiamas rezultatas.

Daug metų tyrinėjau fazinius virsmus - kaip iš chaoso atsiranda tvarka mikropasaulyje - ir dėsčiau universitete įvairius fizikos kursus. Galiu teigti, kad pasirinkus akademinį darbą universitete reikia apie 30 valandų per savaitę mokymo ir administraciniams reikalams, 20 valandų moksliniams tyrimams ir dar 20 valandų tų tyrimų analizei. Tad reikia protiškai dirbti ne mažiau 14 valandų per dieną. Todėl tik nedaugelis tokį krūvį išlaiko. Pasišventimas mokslui, anot didelių slėgių fizikos pradininko Percio Bridžmeno, žmogų pasmerkia ir užsklendžia siaurame pasaulyje.

Originalūs atradimai moksle yra svarbiausias dalykas. Turiu omenyje ne sovietinius atradimus: jų Sovietų Sąjungoje buvo daugiausia, o Nobelio premijos laureatų už tikruosius atradimus - mažiausia. Kaip taisyklė, mokslininkai atranda ne tam, kad žinotų, bet, kaip pastebėjo filosofas Alfredas Vaithedas, jie semiasi žinių tam, kad atrastų. Jie įsigilina tik į tai, ką jiems reikia žinoti, dažnai menkai susigaudydami apie kitus pasaulio reiškinius, gilindamiesi ir vos spėdami sekti tam tikros mokslo srities naujoves. Jie dirba mažomis grupėmis ar net pavieniui siauroje mokslo srityje. Kai po ilgesnio nesimatymo susitinka du mokslininkai, jų kalba prasideda maždaug taip: “Ką dabar tyrinėji?...” Tik tada jie žino, kas juos sieja abstrakčiame pasaulyje tikintis atrasti aukso grynuolį, svajojant apie klodą. Kasdien jie eina į darbą galvodami apie kažko naujo atradimą.

Jie žino šio profesinio žaidimo svarbiausią taisyklę: atrask ką nors naujo ir būsi pripažintu mokslininku, profesijos elitu, kurios elitu būti nėra gėdinga. Jūsų atradimų niekas nepasisavins, galėsite džiaugtis jų laurais visą likusį gyvenimą. Tačiau niekas ką nors svarbaus padaręs moksle po to nesiilsi. Nėra malonesnio jausmo, nėra didesnio narkotiko nei palikti pėdas nežinomoje žemėje.

Kalbantis su kitų šalių mokslininkais apie vieną ar kitą Lietuvos mokslininką, pirmasis klausimas būna toks: “Ką jis padarė?” Niekam neįdomu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas, gražus ar bjaurus, didelis ar mažas. Mokslininką apibūdina tik tai, ką jis padarė. Jeigu jums nepasisekė nieko atrasti - esate mažas arba niekas. Mokslo kultūroje nesvarbu, kiek jūs žinote arba rašote apie mokslą. Mokslingi humanitarai taipogi daro atradimus, bet jų originaliausi ir vertingiausi darbai yra jau žinomų faktinių žinių paaiškinimas arba interpretavimas. Be jo paties mokslinių atradimų jis gali būti tikru archangelu tarp intelektualų, jo dideli sparnai išskleisti virš mokslo, tačiau jis nebus mokslo rate. Tikrasis ir galutinis mokslinės karjeros patikrinimas yra tarsi toks užbaigtas sakinys: “Jis (ji) atrado, kad ...” Fiziniuose moksluose yra esminis skirtumas tarp proceso ir produkto. Šis skirtumas paaiškina, kodėl tiek daug gerų mokslininkų yra riboti ar net juokdariai kasdieniame gyvenime, ir kodėl tiek daug mokslingų yra laikomi silpnais mokslininkais arba iš viso ne mokslininkais.

Mokslo socialinė organizacija primena smulkių kunigaikštysčių konfederaciją. Kai 1980 m. apgyniau habilituoto daktaro disertaciją, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius pastebėjo: “Dar vienas kunigaikštis atsirado tarp fizikų”. Kunigaikštis neatsirado, nes kunigaikštystės nekūriau. Tikėjimo požiūriu mokslininkai yra nuo atsivertusių krikščionių iki užkietėjusių ateistų. Yra šiek tiek filosofuojančių. Daugelis yra intelektualūs amatininkai, tyrinėjantys lokaliai, tikėdamiesi sėkmės ir gyvendami šia diena. Jie patenkinti ieškodami naujo, kažko dar nežinomo, dėstydami universitete ar kitoje aukštojoje mokykloje, ir laimingi, jei savo šalyje yra tinkamai atlyginami vienos iš mažiausiai maištaujančių profesijų nariai.

Jų charakteriai tokie pat skirtingi, kaip ir kitų visuomenės narių. Galima sutikti mokslininkų nuo kilnių iki grobuoniškų, nuo ramių iki psichopatų, nuo nepastovių iki veržlių, nuo visuonemiškai aktyvių iki atsiskyrėlių. Motyvacijos požiūriu jie yra nuo savanaudiškų iki kilnių. Albertas Einšteinas Makso Planko šešiasdešimtmečio jubiliejinėse iškilmėse taip klasifikavo mokslininkus: “Mokslo šventovėje yra trijų rūšių žmonių. Daugelį į mokslą atveda aukščiausios intelektualinės galios siekimas. Jiems tyrinėjimai yra tarsi sportas, kuris patenkina jų asmenines ambicijas. Kita tyrinėtojų rūšis ateina į mokslą pasiekti grynai utilitarinių tikslų. Tačiau trečioji.... jei Dievo angelas ateitų ir išsivestų visus pirmųjų dviejų rūšių mokslininkus iš šventovės, liktų tik nedaugelis, įskaitant Planką. Būtent todėl mes jį mylime.”

Moksliniai tyrimai tam tikra prasme yra meno rūšis. Nesvarbu, kaip jūs atrandate kažką naujo, svarbu tik, kad jūsų atradimas būtų tikras ir įtikinamai įvertintas. Tikras mokslininkas galvoja kaip poetas, dirba kaip buhalteris ir rašo kaip žurnalistas. Jis kaip dailininkas stovi prieš paveikslą, arba kaip rašytojas užmerktomis akimis prisimena emocijas, savo vaizduotėje ieškodamas reiškinių arba išvadų, klausimų ir atsakymų. Net jei jo didžiausias pasiekimas yra tik suprastas naujas efektas ar reiškinys, to gali pakakti naujos tyrinėjimų krypties durims atverti.

Kūrybos lygis moksle, kaip ir mene, priklauso tiek nuo vaizduotės, tiek nuo talento. Kad lydėtų sėkmė, mokslininkas turi rizikuoti ir pasitikėdamas pulti į mėlynus vandenis, trumpam palikdamas kranto vaizdą. Jis neturi pamiršti, kad užmirštų mokslinių darbų išnašos yra išmėtytos su gabių, bet drovių mokslininkų vardais. Kita vertus, jei jis, kaip ir daugelis jo kolegų, stengiasi laikytis arti kranto, jis turi būti pakankamai laimingas, kad turėtų optimalų protą moksliniam darbui, pakankamai protingas, kad suprastų, ką reikia daryti, bet ne tiek protingas, kad nekentėtų iš nuobodulio tai darydamas.

Pradedantiems mokslininkams galima pasakyti, kad nėra lygaus kelio, kuriuo eidamas darytum mokslinius atradimus. Mesk viską, ką gali, mokslui, kol kiti tai padvigubins. Tyrimus kartok įvairiomis salygomis, kol įsitikinsi jų teisingumu, ir skaityk kitų mokslinius darbus. Visa tai ir yra mokslo ginkluotė. Skelbk rezultatus recenzuojamuose tos srities žurnaluose. Joks atradimas neegzistuoja, kol jis nepaskelbtas ir nepripažintas pasaulyje.