Gediminas Zemlickas

J. Gerulis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare kaip vokiečių armijos karininkas, buvo kulkosvaidininkų kuopos vadas. Mūšiuose kelis kartus sužeistas ir apdovanotas aukščiausio laipsnio geležiniu kryžiumi bei kitais pasižymėjimo ženklais. Visą gyvenimą J. Gerulis jautė dvi aistras - kalbotyrai ir karybos dalykams. Leipcigo universitete jis dėstė taip pat ir karinį parengimą. Laimei, lietuviai studentai, kaip užsienio piliečiai, galėjo šių prūsiško muštro užsiėmimų ir nelankyti. Tenka tik apgailestauti, kad ta antroji aistra, nors ir padėjusi J. Geruliui karjeros laiptais iškilti labai aukštai, galop jį ir pražudė. 1933 m. įsigalėjus nacionalsocialistams J. Gerulis bus paskirtas Reicho švietimo ministerijos direktoriumi universitetų reikalams, o 1934 m. - ir Karaliaučiaus universiteto rektoriumi. Nuo 1937 m. - mūsų tautietis tapo Berlyno universiteto profesoriumi, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vėl užsivilko karininko mundurą. Karui su Vokietija pasibaigus J. Gerulį rusai 1945 m. suėmė ir tolesnis jo likimas nežinomas.

Bet grįžkime į trečiojo dešimtmečio vidurį, kai Leipcigo universitete J. Gerulis P. Skardžiui ir A. Saliui dėstė lietuvių dialektologiją, senuosius lietuvių ir latvių tekstus bei fonetiką. Puikus pedagogas, tarmių tyrinėtojas J. Gerulis buvo ne tik pagrindinis lietuvių studentų profesorius, bet ir padarė jiems labai didelę įtaką. P. Skardžiaus gilinimosi objektas buvo baltistika, o šalutinė interesų sritis - slavistika ir filosofija. Panašiai rinkosi ir A. Salys, tik vietoj filosofijos gilinosi į lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą.

1929 m. studijos buvo baigtos, abu lietuviai sėkmingai apgynė daktaro disertacijas – į lietuvių kalbotyrininkų gretas įsiliejo du puikūs profesionalai. P. Skardžius dirbo Lietuvos universitete, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Šio fakulteto leidinyje “Tauta ir žodis” (VII t.) 1931 m. išspausdintas ir pirmasis talentingo kalbininko solidus mokslinis darbas – jo disertacijos tema apie slavizmus XVI-XVII a. lietuvių raštų kalboje. Tai turėjo būti didelio veikalo tik pirmoji dalis. Antroje dalyje P. Skardžius buvo numatęs nagrinėti slavų ir lietuvių kultūrinius bei istorinius santykius, tų kalbų tarpusavio įtaką, skolinius ir pan. Deja, tos dalies taip ir neparašė, nors daugelyje straipsnių įvairiomis kalbomis išnagrinėjo daug svarbių šios temos problemų.

Habilitacijos darbą P. Skardžius apsigynė iš istorinės akcentologijos, 1935 m. išleidęs monografiją “Daukšos akcentologija”. Šiame veikale nagrinėjami ir archajiški Daukšos kirčiavimo pavyzdžiai, parodyta jų įtaka tolesnei kalbos kirčiavimo raidai.

Didžiausias ir vertingiausias kalbininko veikalas - “Lietuvių kalbos žodžių daryba”. Knyga pasirodė 1943 m. ir aprėpė visų lietuviškų žodžių darybą. Joje gausu naujų duomenų, prisilaikoma naujų istorinės kalbotyros reikalavimų. Buvo siūlyta knygą išleisti ir vokiečių kalba, P. Skardžius tuo tikslu atliko ir didelius parengiamuosius darbus.

P. Skardžius parašė daugybę straipsnių ir recenzijų įvairiais kalbos klausimais prieškario Lietuvos ir pokario JAV lietuvių spaudoje. Visą gyvenimą redagavo, taip pat ir įkūrė ne vieną žurnalą. Pvz., 1930 m. įsteigė Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto periodinį leidinį “Archivum philologicum”, pats jį redagavo, jame paskelbė per 40 savo straipsnių ir recenzijų. Su bendraminčiais P. Skardžius įkūrė Lietuvių kalbos draugiją, buvo ir jos pirmininkas. Įsteigus 1941 m. Lietuvos mokslų akademiją, P. Skardžius kelis mėnesius dirbo Lietuvių kabos instituto direktoriumi.

Antrojo pasaulinio karo metais P. Skardžius buvo Vilniaus universiteto profesorius, nes dar 1939 m. dalis Humanitarinių mokslų fakulteto iš Kauno buvo perkelta į sostinę. 1943-ieji Vilniaus universitetui buvo lemtingi, kadangi nacių okupacinė valdžia tų metų kovo 17 d. universitetą uždarė. 1944 m. artėjant bolševikams, P. Skardžius pasitraukė į Vakarus. Iki 1949 m. gyveno Vokietijoje, skaitė paskaitas universitete, o 1949 m. išvyko į JAV.

P. Skardžius buvo vienas profesionaliausių lietuvių kalbininkų, labai plačių interesų žmogus. Buvo gerai susipažinęs su naujomis kalbotyros idėjomis, mokėjo kelias užsienio kalbas: vokiečių, rusų, lenkų, latvių, anglų, taip pat ir senąsias - slavų, germanų, graikų, lotynų, sanskrito, prūsų, universitete (Kauno, vėliau ir Vilniaus) skaitė svarbiausius kursus.

Prof. A. Rosinas savo paskaitoje, skirtoje P. Skardžiaus 100-mečiui, analizavo ne tik mokslinę kalbininko veiklą, bet ir pabrėžė jo labai įvairiapusę veiklą gimtosios kalbos labui. P. Skardžiaus nuostatą gerai apibūdina jo paties žodžiai, kurie suformuluoti viename straipsnyje: “Kas nebrangina savo kalbos, tas nebrangina ir savo tautos”. Visas kalbininko gyvenimas buvo skirtas tauriai tarnystei - gimtosios kalbos, tautos kultūrai ir kalbos mokslui.