Gediminas Zemlickas

Galimas dalykas, realybė netgi pranoko lūkesčius. Sprendžiant iš to, kad ant redakcijai įteiktojo kvietimo pasirašę Lietuvos MA prezidentas akad. Benediktas Juodka ir Telšių rajono meras Juozas Butkevičius, o į renginį atvyko ir Telšių apskrities viršininkė Danutė Mileikienė.

Žemaičiai neslėpė savo praktiškų tikslų, kuriuos gana aiškiai suformulavo meras J. Butkevičius. Telšių ir kitus Lietuvos regionus labai dažnai pasiekia prieštaringa informacija įvairiais šalies gyvenimo ir politikos klausimais, daugelis per žiniasklaidą skelbiamų kalbų ir rašinių politizuoti, jais siekiama tik jų autoriams suvokiamų tikslų, todėl provincijos žmonės kartais jaučiasi sutrikę. Mokslininkų nuomonė esanti svari, daugeliui žmonių suprantama, todėl praktiški žemaičiai, norėdami daryti kuo mažiau klaidų, panoro iš pirmų lūpų išgirsti, kas vyksta įvairiose Lietuvos gyvenimo srityse. Jų delegacijoje buvo 12 Telšių rajono tarybos narių (iš viso yra 27), rajono verslininkų asociacijos prezidentas, apskrities verslų centro vadovas, kultūros, švietimo, medicinos, verslo atstovai, ūkininkai bei žiniasklaidos darbuotojai. Nepamirškime paminėti ir jaunimo studijos “Aglija” narių, kurie Telšių rajono dienos proga Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje surengė nuostabų spektaklį “M”.

Apie tai dar turėsime progos kalbėti, o dabar pats laikas pažymėti, jog Telšiai Vilniui - toli gražu ne provincija. Ne tik todėl, kad Žemaitijos sostinė. Aukščiausi šalies vadovai kilę iš to krašto. Visi žino, kad ten ekspremjero G. Vagnoriaus gimtinė, bet kai kam buvo maloniai netikėta išgirsti, jog ten esama ir Seimo pirmininko V. Landsbergio ir Prezidento V. Adamkaus giminės šaknų. Pagaliau ryžtingai Vilnių tvarkantis meras R. Paksas - taip pat žemaitis telšiškis.

Žemaičių godos

Kaip Roma ir daugelis iškilių pasaulio miestų, Telšiai įsikūrę ant septynių kalvų. Tačiau labiau už aukščiausias kalvas Telšius išgarsino kitos įžymybės. Pvz., 1873 m. žydų poeto Gordono rūpesčiu įkurtoji “Ješiva” - aukštoji (universitetinė) žydų rabinų mokykla po Pirmojo pasaulinio karo buvo tapusi geriausia pasaulyje. Miestas turėjo ir antrąją aukštąją mokyklą - 1928 m. įkurtąją Kunigų seminariją.

Prieškaryje Telšiuose gyveno tik apie 10 tūkst. gyventojų, bet miesto siluetą gyvino Katedros vaizdas (nuo 1926 m. Telšiai - vyskupijos sostinė), veikė bažnyčia, kirkė, ortodoksų bažnyčia, penkios sinagogos, kelios vidurinės mokyklos, teatras, muziejus, kelios kultūros draugijos. Buvo leidžiami net 5 laikraščiai (šiuo metu tik 2), spausdinamos knygos. Miestas buvo Žemaitijos kultūrinio gyvenimo centras. Tačiau ir problemų nestigo. Telšių raj. meras J. Butkevičius prisipažino, jog susiduriąs su tais pačiais sunkumais, kaip ir miesto galvos 1939 m., - kiek apie tai meras galįs spręsti iš prieškario spaudos.

Antai šiuo metu rajone per 12 tūkst. pensininkų, apie 1200 invalidų, 5050 našlių ir našlaičių, 17 tūkst. vaikų iki 18 metų – visiems reikia rūpesčio. 27 proc. gyventojų sudaro vaikai, apie 26 proc. - invalidai, pensininkai, našlės ir našlaičiai. Darbo jėgos rajone šiek tiek sumažėję, žemdirbiai nežino, ką auginti, ir niekas jiems šito negali paaiškinti.

Ir apskrities viršininkė D. Mileikienė žemės ūkio būklę pavadino kritiška. Kai kas įsivaizdavo, kad Lietuvos kaimas išsivers ėmęsis smulkiųjų verslų. Tačiau per 10 metų kiek tų smulkiųjų verslų išplėtota - beveik nieko. Telšių apskrityje bent jau įkurtas verslo inkubatorius, šiek tiek dirbama turizmo, agroturizmo ir šiokio tokio smulkaus verslo srityje. Žemaičius konsultavo švedai, buvo vykdomas 2 metų projektas. Bet tuojau pat susidurta ir su daugybe sunkumų. Štai nori žmonės kurti vaikų darželį, yra norinčių atvesti savo vaikus. Tačiau higienos centras kelia savo reikalavimus: pasirodo, jog dviejų aukštų gyvenamajame name, kuriame norima prižiūrėti 5-6 vaikus, neturėtų būti gyventojų… Žmonėms, nuolat susiduriant su panašiais barjerais, nusvyra rankos.

Šitai verslų inkubatoriaus veiklai lyg ir pritaria visi: net Seimas, Vyriausybė, Ūkio ministerija. Tačiau kai tik reikia praktinės paramos, žmogui tenka erškėčių takus praminti - jį pasitinka vien kliūtys.

Telšių apskrities gamta puiki, kaip reta daug architektūros paminklų, gražių sodybų, buvusių dvarų. Pavyko išleisti knygelę “Atostogos kaime”, norima skatinti turizmą, patraukti poilsiautojus. Tačiau rimtas trūkumas - nėra regioninės politikos. Jeigu yra muziejus, graži pilaitė - tai nėra kaip privažiuoti, patogumų. Jeigu būtų bent numatyti turistiniai maršrutai, tai ir apskrities vadovai žinotų, kuriuos kelius, vietoves pirmiausia sutvarkyti.

Bloga sąvartynų būklė, niekas negali paaiškinti, kuriuose rajonuose sąvartynus paliksime, kuriuos uždarysime, ką darysime su šiukšlėmis - rūšiuosime ir perdirbsime, o gal deginsime ar rinksime metano dujas.

Vienas didžiausių Telšių apskrities ir rajono rūpesčių - pastatų renovacija. Pradėta nuo mokyklų katilinių pertvarkymo – pirmiausia Telšių rajone, paskui Mažeikių ir Plungės. Antrasis etapas – langų tvarkymas. Štai Varnių mokyklai šiluma per žiemą kainuodavo 150 tūkst. Lt, o pastačius naujus katilus, pasitvarkius – jau apie 50 tūkst. Lt (praėjusią žiemą brangstant kurui - 67 tūkst. Lt). Telšių miesto būklė prasta, iš sovietinio laikotarpio paveldėti 47 avariniai pastatai. Kaimuose buvo statomi didžiuliai kultūros namai, o miestų pastatais menkai rūpintasi. Pernai nugriauti 7, šiemet bus nugriauti 4, o apie 20 namų avariniais bus pripažinti artimiausiu metu. Rajone yra 63 švietimo objektai, kurių būklė bloga arba labai bloga. Meras pasidžiaugė, kad praėjusiais metais pavyko sutvarkyti bent 9 mokyklų stogus. Iš 36 kultūros objektų ir 28 medicinos punktų šiandien visi neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Šiluminiai tinklai, inžinerinės sistemos nuo 30 iki 40 proc. nuostolingi. Daugelis jų seni, pažeistos šiluminės izoliacijos, per polaidį atsiduria po vandeniu ir visą šilumą atiduoda gruntiniams vandenims. Sutvarkyti reikėtų apie 40 mln. Lt. Pinigų nėra. Ieškoma būdų, kaip tuos darbus padaryti pasitelkus taip pat ir užsienio kapitalą, tačiau nė viena ministerija, valstybės įstaiga ar ekonominės plėtros agentūra paprašyta ne tik nepadės sudaryti normalios tarptautinės sutarties, bet atsisako net suteikti konsultaciją. Esą jų funkcijos kitos. Rajonų žmonėms tenka suktis, kaip kas išmano, o patirties stinga. Savivaldybių darbuotojais, net politikais juk tampama dažniausiai atsitiktinai – nėra profesionaliai parengtų žmonių. Miestai, gyvenvietės tvarkomos pagal savo išmanymą, priklausomai nuo atskirų žmonių sugebėjimų, nėra prasmės kalbėti apie kokią nors apgalvotą sistemą. Ir taip visoje šalyje – tęsiasi saviveiklinio tvarkymosi laikotarpis.

Telšiškiai verti pagarbos jau vien todėl, kad kelia šiuos klausimus, prašo patarimų. Juk paprastai girdime iš visų pusių tik prašant pinigų, o proto, girdi, pakanka – patys susidorosime su sunkumais. Deja, realus gyvenimas dažnai rodo kitką – būtent sugebėjimų ir supratimo stoką.

Teisybė, žemaičiai neslėpė ir savo grynai materialių rūpesčių. Antai Telšių rajono švietimo įstaigoms kasmet reikėtų mažiausiai apie 15 mln. Lt, ir tiek turėtų būti skiriama papildomai bent 7 metus, tada mokyklos taptų panašios į švietimo įstaigas. Kultūros įstaigoms kasmet reikia bent po 2 mln. Lt – ir taip 10 metų. Medicinos įstaigoms reikėtų bent po 1 mln. Lt kasmet. Medicinos punktai nėra dideli, tad ir už tuos pinigus galima pasitvarkyti. Smarkiai nukentėjo seniūnijoms priklausančios bibliotekos, jos tik egzistuoja. Rajono biudžetui per metus padidėjus 10 proc., tie pinigai skiriami tik padengti didesnį darbo užmokestį – jokių kitų darbų atlikti neįmanoma.

Akademikai receptų neduoda

Paskui svečiai buvo pakviesti į MA skyrius, kur susitiko ir diskutavo su konkrečiose srityse dirbančiais mokslininkais. Telšiškiai taip pat lankėsi Vilniaus universitetuose bei mokslo institutuose.

Teatrinis Telšių deimantas – “Aglija”

Apie “Agliją” profesionalūs teatro kritikai tikriausiai parašys dar ne vieną analitinį straipsnį. E. Nekrošiaus, R. Tumino, J. Vaitkaus, O. Koršunovo, S. Varno spektaklių išlepintiems vilniečiams “Aglijos” spektaklis visai neatrodė prėskas. Tai judesio ir muzikos kalba su žiūrovais bendraujantis kolektyvas, kuris, regis, įveikia labai sudėtingus teatrinius uždavinius. Studijos dalyviai -–Telšių moksleiviai savo dinamišku spektakliu pribloškė pačia geriausia prasme ir Vilniaus žiūrovus. L. Adomaitienės pastatytame spektaklyje be žodžių pamėginta atskleisti tai, kas telpa žodžiuose, prasidedančiuose raide M: Mokykla, Meilė, Mirtis… Tai spektaklis metafora, veržlus, ugningas, kaip ir pats gyvenimas.

Studijos dalyviai – Telšių moksleiviai, jau nuo mažumės “užkrėsti” tokia teatrine bacila, kad lieka tik stebėtis – iš kur žemaičiuose, tegu ir pačiuose Telšiuose, tiek jėgos ir kūrybiškumo.

Priminsime, kad būtent “Aglija” – vienintelė iš Baltijos šalių – buvo pakviesta ir į Monako festivalį su T. Viljamso “Pasmerktaisiais namais”. Pasisekimas buvo daugiau negu nelauktas: publika Princesės Greisi teatre plojo atsistojusi, o to, jeigu tikėsime organizatoriais, tame teatre dar nėra buvę.