Apie mokslinę šio simpoziumo reikšmę, ryšius su lenkų archeologais ir kitus dalykus “Mokslo Lietuvai” pasakoja Vilniaus universiteto Archeologijos katedros vedėjas prof. habil. dr. Mykolas MICHELBERTAS.

Tai ne pirmas mūsų susitikimas su kolegomis. Vilniaus universiteto Archeologijos katedra ir Varšuvos universiteto Archeologijos institutas palaiko glaudžius ryšius - nuolat keičiasi moksline informacija, literatūra ir tai mums padeda geriau pažinti ir Lietuvos, ir Lenkijos archeologijos problemas. Šiame simpoziume dalyvauja žymūs Lenkijos mokslininkai, kurie dirba baltų archeologijos srityje. Dalis lenkų tyrinėtojų kasinėja archeologijos paminklus šiaurės rytų Lenkijos pakraštyje – tai baltų archeologijos paminklai, ir skelbia tų tyrinėjimų medžiagą.

Kokius Lenkijos ir Lietuvos archeologų požiūrių skirtumus galėtumėte išskirti?
Geriausias atsakymas – prof. Wojciecho Nowakowski pranešimas, kurį tik ką išklausėme. Ir Lenkijos, ir Lietuvos teritorijos archeologijos paminklus jis datuoja remdamasis šiek tiek atsitiktine medžiaga, tačiau kai ką gerokai patikslino. Žinoma, yra ir ginčytinų klausimų. Šiaip kokių nors nesutarimų dėl paminklų datų ar kalbant apie platesnes Lenkijos ir Lietuvos archeologijos problemas mes neturime. Su kolegomis bendraujame seniai ir nuolatos. Džiugina tai, kad lenkų archeologai pastaraisiais dešimtmečiais nepaprastai daug dirba baltų archeologijos srityje, tyrinėjami paminklai ir skelbiama baltiškoji medžiaga. Lietuvos archeologams tie darbai padeda geriau suprasti viso platesnio Rytų Europos regiono problemas – ir baltų, ir jų kaimynų. Taigi tas bendradarbiavimas abipusiškai naudingas.

Užsiminėte apie Rytų Europos regiono archeologijos problemas. Kokios tai problemos?
Pirmiausia tai archeologinių paminklų datavimo klausimai. Trūksta kai kurių visam Baltijos regionui reikšmingų paminklų medžiagos publikacijų (pvz., Švajcarijos laidojimo paminklai (Lenkija), Sargėnų, Veršvų kapinynai, Aukštadvario piliakalnis (Lietuva) ir kt.). Kol kas sudėtinga spręsti atskirų baltų kultūrų formavimosi klausimus, kartais sunku kalbėti apie kaimyninių genčių kultūrinius ryšius, savitarpio įtakas. O kartais trūksta paprasčiausios informacijos apie kaimynuose naujai tyrinėjamus objektus, išleistas knygas.

Tas dėmesys baltų archeologijos tyrinėjimams kyla iš to, kad dabar tai Lenkijos teritorijos dalis, kurią pažinti lenkų archeologai laiko savo pareiga? O gal tai vis dar šiokia tokia balta dėmė kaimynų šalies archeologijos moksle?
Susidomėjimas nėra atsitiktinis, kadangi vakarų baltų paminklai yra nepaprastai įdomūs ir informatyvūs. Jie padeda spręsti, kaip minėjau, viso regiono archeologijos problemas. Lenkų archeologai Vakarų baltų paminklais domėjosi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, nors didžiausias susidomėjimas kilo vėliau, įsteigus Jungtinę jotvingių ekspediciją, kuriai vadovavo jau senokai miręs Ježis Antonievičius. Jis dirbo Varšuvos archeologijos muziejuje, dėstė universitete ir tyrinėjo iš tikrųjų nepaprastai įdomius archeologijos paminklus, tokius kaip Švajcarijos kapinynas ir pilkapynas Suvalkuose, netoli dabartinės Lietuvos sienos. Tai vienas įdomiausių jotvingių paminklų, kurį tyrinėjant randama nepaprastai vertingos archeologinės medžiagos, datuotinos mūsų eros pirmaisiais amžiais. Neatsitiktinai ir prof. W. Nowakowski pranešime minėjo kai kuriuos radinius, kurie gali būti chronologiniu rodikliu datuojant ir kitus baltų (ir ne tik baltų) archeologijos paminklus.

Prof. W. Nowakowski atkreipė dėmesį į Lietuvos archeologo Aleksiejaus Luchtano kasinėjimus ir radinius Kernavėje. Lenkų archeologas pabrėžė atrastosios kapavietės unikalumą.

Ten kiek ankstyvesnio laikotarpio – brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių kapinynas. Visų tyrinėtojų pripažįstama, jog brūkšniuotoji keramika – tai rytinių baltų genties atstovų palikimas. Didžiulėje teritorijoje, kurioje gyveno brūkšniuotosios keramikos kultūros gentys, yra surasta labai nedaug laidojimo paminklų. Kernavėje kaip tik ir aptiktas toks objektas, kur surasta net keliolika brūkšniuotosios keramikos kultūros degintinių kapų. Anksčiau buvo keliama įvairių hipotezių: galbūt brūkšniuotosios keramikos kultūros atstovai savo mirusiuosius laidojo kiek kitaip negu kitos baltų gentys. Gal savo mirusiuosius sudegindavo ir laidodavo vandeny, gal iškeldavo į medžius. Neatsitiktinai ir šiame renginyje buvo parodytas piešinys, iš kurio matyti, kaip viena Amerikos indėnų gentis laidodavo savo mirusiuosius medžiuose.

Vis tik Kernavės tyrinėjimai parodė, jog dalis brūkšniuotosios keramikos kultūros regiono (negalima teigti apie visą platų regioną) savo mirusiuosius laidojo “normaliai”, t. y. kaip ir kitos baltų gentys. Jeigu degindavo – įrengdavo kapus, atskirus kiekvienam mirusiajam, dėdavo įkapes. Taigi aptiktasis kapinynas Kernavėje gerokai pagausino mūsų žinias apie brūkšniuotosios keramikos kultūros laidoseną.

Jotvingių priešistorės problema tikriausiai domina tiek Lietuvos, tiek Lenkijos ir Baltarusijos archeologus, kadangi jotvingiai juk ir “ištirpo” šių trijų dabartinių valstybių teritorijose. Kiekviena iš šių tautų – lietuvių, lenkų ir baltarusių – savyje turi ir jotvingiško kraujo. Įdomu, ar šių šalių archeologai visiškai sutaria, pvz., kad ir dėl jotvingių kilmės, jų istorinio likimo ir pan.?
Matote, archeologijos srityje mes sutariame. Galbūt daugiau ginčų kyla tarp istorikų. Kai žvelgiame į archeologinę medžiagą, didelių problemų neturime. Tiesiog matome atitinkamo laikotarpio medžiagą, kuri priklausė jotvingiams, kai jie pasirodė ar kai jų jau nebėra. Štai tokie dalykai. O kad jotvingių istorija tragiška, tai visiems aišku.

Ar nebūtų buvę teisinga štai į tokią konferenciją pasikviesti ir baltarusių archeologų?
Su Lenkijos archeologais bendrauti paprasčiau, kadangi nereikia rūpintis vizomis. Į Varšuvą nuvykti pasikonsultuoti su kolegomis nėra jokio vargo. Jie taip pat dažnai atvyksta į Vilnių. Pakviesti baltarusius – jau reikia vizų. Praėjusių metų rudenį buvome surengę konferenciją “Jono Puzino skaitymai”. Joje dalyvavo kolegos iš Varšuvos universiteto ir kitų institucijų, taip pat ir baltarusiai. Mes truputį pasimokėme dėl to iškvietimo.

Apskritai mus domina, ką iškasa ir Lenkijos, ir Baltarusijos archeologai, o juos turėtų dominti, ką iškasame mes. Be tokio bendradarbiavimo negalėtume įminti daugelio archeologijos mįslių. Esu tikras, jog šis simpoziumas padės geriau išryškinti mūsų požiūrius į vieną ar kitą archeologijos paminklą, regioną. Nesu tikras, kad pranešimus pavyks atspausdinti, o juk tuo atveju jie taptų prieinami visiems archeologams. Juk ne visi gali dalyvauti konferencijoje, be to, archeologai jau pradeda rengtis ekspedicijoms.

Ką Jūs, profesoriau, šiuo metu tyrinėjate?
Tyrinėju senojo geležies amžiaus, arba romėniškojo laikotarpio, jeigu vartosime Europoje priimtą terminą, laidojimo paminklus Žemaitijoje. Pastaraisiais metais tyrinėju Paalksnių pilkapyną Kelmės rajone. Ten surasta ir gan ankstyvų romėniškojo laikotarpio kapų, juos galima datuoti nuo I a. vid. iki II a. vid. Tie pilkapiai apardyti, bet pasisekė rasti ir gana turtingų kapų su gausiomis įkapėmis iš žalvario, žalvarinių papuošalų. Rasta nemažai daiktų ir iš geležies. Radiniai išplečia mūsų žinias apie šio regiono žmonių vaidmenį.

Prieš tai dešimtmetį tyrinėjau Paragaudžio pilkapyną Šilalės rajone. Džiaugiuosi, kad apie šį paminklą pasirodė monografija. Objektas tampa prieinamas visuomenei.

Šis metas Lietuvos archeologams palankus, o gal sunkmetis?
Tiesmukiškai atsakyti nėra lengva. Archeologinių paminklų tyrimai suintensyvėjo, tuo užsiima daug įstaigų: Vilniaus universitetas, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyrius, Pedagoginio universiteto Baltų archeologijos katedra, Klaipėdos universiteto archeologai. Pagaliau tuos paminklus tiria muziejininkai: Nacionalinio muziejaus archeologai, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir dar daugelis regioninių muziejų. Taigi archeologiniai tyrinėjimai atliekami gana plačiai.

Bet štai kas mane neramina. Gana daug archeologijos paminklų naikinama ir dėl žmonių nesupratimo. Mat dalis tų paminklų buvo sugrąžinta buvusiems savininkams kartu su žeme. Padaryta didelė klaida. Mano patirtis rodo, jog dėl nesupratimo, elementarios kultūros stokos daug tų paminklų pažeidžiama, prarandama negrįžtamai.

Tarpukario Lietuvoje taip pat žemė priklausė savininkams kartu ir su archeologijos paminklais. Ko turėjome pasimokyti iš prieškario patirties ir ko nepasimokėme?
XX a. pr. Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje buvo gana daug pilkapynų, kuriuose dar buvo priskaičiuojama po 30-40 pilkapių. Kai jie atiteko privatiems žemės savininkams, praėjus 20-30 metų iš tų didelių pilkapynų vienur kitur beliko po 2-3 pilkapius. Pilkapiuose dažnai buvo iškasami bulviarūsiai, akmenų vainikai naudojami statyboms.

Ir dabar ūkininkui būna sunku išaiškinti, kodėl jis toje paminklinėje teritorijoje negali atlikti jam reikiamų darbų, jeigu tai jo žemė. Kitas dalykas: pastaraisiais metais padažnėjo plėšikiško tų paminklų kasinėjimo. Miškuose kai kurie asmenys rausia pilkapius ir kitus archeologijos paminklus. Ieško lobių. Kas liūdniausia - tos lietuviškos, baltiškos archeologijos vertybės nelegaliai išvežamos į užsienį. Man pačiam praėjusių metų vasarą teko važinėti į Daniją ir būti ekspertu. Kaip atsimename, Danijos muitinėje buvo sulaikytas pilietis, išvežęs iš Lietuvos nemažai žalvarinių ir sidabrinių daiktų. Pasirodo, tame rinkinyje būta daiktų iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų - dalis iš Rytų Lietuvos, dalis iš Vakarų Lietuvos. Kasama grynai pasipelnymo tikslais. Tai didžiulė žala mokslui ir valstybės kultūrai. Surenkami radiniai ir išeina daiktų krūva, iš kurios nebeįmanoma atrinkti, kuris daiktas kuriame kape rastas. Archeologui svarbiausia tai, kad aptinkamas visas kapo kompleksas. Tada galima kalbėti ir apie tikslesnį kompleksų datavimą, įtraukti jį į publikacijas ir pan. Todėl materialinę žalą nusveria didžiulė žala mokslui. Objektas išardomas ir netenkama vertingos informacijos. Su tokiu barbariškumu savo valstybėje neturėtume taikstytis.