Biokuro išteklių Lietuvoje yra užtektinai

Roma Mokolaitė

Lietuvos mokslininkų sąjungos surengtame mokslo institucijų bei ūkio ir energetikos atstovų pasitarime aptarta, kaip gerinti bioenergijos panaudojimo galimybes Lietuvoje. Pagal 1997 m. statistikos duomenis, Lietuvoje bioenergijos panaudojama 5 proc., Austrijoje – 12 proc., Švedijoje – 18 proc., Suomijoje – 27 proc., ES – 3,3 proc. Pagal ES programas jos narės 2005–2010 m. šios energijos gavybą turėtų padidinti 3 kartus.

Pasak LEI doc. dr. I. Šateikio, Lietuvoje per metus susidaro 3 mln. m₃ medienos išteklių: 1,4 mln. m₃ miško atliekų, 0,6 mln. m₃ medienos pramonės atliekų, 1 mln. m₃ malkų, iš jų nepanaudota lieka - 1 mln. m_3. Šiaudų susidaro 3–4 mln. t. Kurui jų panaudojama – 0,5 mln. t, daugiau panaudoti - nėra poreikio. Biomasę kurui galima auginti nenaudojamose žemėse, durpynuose, prasminga, jei per metus jos išauga 10 t iš ha. Augimo savybes, išteklių kaupimo ir naudojimo būdus tiria Miškų, Žemdirbystės, Žemės ūkio inžinerijos institutai.

Miškų instituto vyr. mokslinis bendradarbis habil. dr. A. Gradeckas sakė, kad augimo savybes šalies klimato sąlygomis tirti būtina: netręštame dirvožemyje gluosnis per metus užauga tik 70 cm, patręštame – iki 3 m. Ežerėlio durpyne gerai žėlusi augalija po pusmečio išdžiūvo, pašalinus kenkusias priežastis, gluosniai ir per metus išžėlė iki 3 m.

Buvo aptarti katilinių įrangos, jos gamybos, tobulinimo ypatumai, raginta pasinaudoti ankstesniais moksliniais tyrimais. Energetikos agentūros Energijos taupymo programos prie Ūkio ministerijos direktorius R. Jarmokas priminė 1998 m. parengtą “Biokuro ir bioenergijos gamybos ir naudojimo programą”. Ūkio ministerija, jos žinybos išmano užsienio patirtį. Daugelis nagrinėjamų klausimų - ne naujiena, tad jau pats laikas sujungti mokslininkų, gamybininkų ir valdininkų patirtį, pasiskirstyti darbus, įvertinti katilinių techniką, derinti projektavimą, komponavimą. Kol kas, atrodo, užtenka 2 kurui auginamų augalų plantacijų, bet verta pasvarstyti, kaip ekonomiškiau surinkti derlių. Valstybė finansų programai plėtoti neturi. Reikia ieškoti fondų paramos, užsakovų, siekti, kad valstybės parama įmonėms, gaminančioms įrangą, kurą, būtų įteisinta teisiškai.

Termoizoliacijos instituto dr. S. Goberis pastebėjo, kad mokslininkai turi dirbti, ieškodami, kaip tobulinti biokuru kurenamus katilus, sureguliuoti šilumos padavimo, atliekų šalinimo mechanizmus. Katilai labai įvairūs, kiti – keistini, teks atsižvelgti į užsakovų pageidavimus, kuriems svarbi ekonominė nauda. Dėl to mokslininkams tenka bendradarbiauti ir su katilų gamintojais – UAB “Singaru”, AB “Metalu” ir kt.

Savivaldybių asociacijos atstovas T. Vaitkevičius kalbėjo, kad įmonės, naudojančios biokurą, plečiamos neatsižvelgiant į užsakovų poreikius, neaišku, kiek, kokių katilų joms reikia. Biokuro tiekėjai, žinodami, kad įmonė kito kuro naudoti negali, didina kainas. Todėl visus reikalus geriausia tvarkyti centralizuotai, tiekėjų ir užsakovų ieškoti per savivaldybes.

Mokslininkų sąjungos instituto direktorius habil. dr. S. Janušonis sakė, jog Ūkio, Aplinkos, Švietimo ir mokslo ministerijos turi sutarti, kad būtų sudarytos sąlygos Lietuvoje įgyvendinti Saulės programą. Ir naudą iš to turės ne atskiros institucijos ar įmonės, o šalis. Todėl ir atstovaujančios tam tikras darbo sritis institucijos yra reikalingos visos. Mokslininkai atsako už fundamentinius tyrimus, Ūkio ministerija imasi atsakomybės už programos įgyvendinimą, Aplinkos ministerija – turėdama galimybių paremti, sumanymus įtraukdama į bendrus projektus, teikdama žaliavas ir kt.