Prof. habil. dr. A. Gudavičius
Prof. habil. dr. K. Župerka

Svarbus yra jaunų mokslininkų rengimas. Į doktorantūrą sostinės ar Kauno universitetai yra linkę priimti savo kandidatus ir visai nesuinteresuoti rengti mokslininkų. Jeigu mūsų universiteto žmogus nepatenka į valstybės finansuojamą vietą, tenka mokėti už jo studijas, taip pat ir stipendiją, be garantijos, kad tapęs daktaru, jis grįš į Šiaulius. 1998 m. mūsų universitetui su Klaipėdos universitetu suteikta teisė turėti filologijos krypties doktorantūrą. Atsirado galimybė kelti savo kvalifikaciją ir siekti mokslo laipsnio čia, Šiauliuose. Daugeliui jaunų arba ir jau turinčių kelerių metų asistentavimo patirtį dėstytojų tai vienintelė reali galimybė studijuoti doktorantūroje. Šiuo metu doktorantūroje studijuoja 5 doktorantės. Daugiausia tai užsienio kalbų katedrų dėstytojos. Neturint pakankamai profesūros bei produktyviai mokslo srityje dirbančių docentų, paskaitoms, konsultacijoms, į doktorantūros komitetus tenka kviestis mokslininkų iš kitų mokslo institucijų. Todėl rektoratas, taupydamas pinigus, riboja doktorantūros vietų skaičių, dalį finansinio krūvio stengiasi perkelti ant fakulteto pečių. Svarbiausia, kad į doktorantūrą stoja rimtai galvodami apie mokslo darbą.

Svarbiausi humanitarinės srities mokslinio darbo rezultatai yra publikacijos. Anksčiau daugelis jų buvo skirta mokyklai – straipsniai pedagoginėje spaudoje, vadovėliai ir kitos mokomosios knygos. Vadovėlių vidurinei mokyklai autoriai yra per dešimtį mūsų fakulteto dėstytojų: G. Čepaitienė, P. Gražys , A. Gudavičius, A. Gumuliauskas, D. Klumbytė, J. Korsakas, V. Ramonaitė, V. Sirtautas, G. Šarka, N. Ševeliova, F. Šifrisova, K. Župerka. Ir aukštųjų mokyklų studentai studijuoja iš mūsų dėstytojų rašytų vadovėlių. Tai “Lietuvių kalba. I d.” (autoriai J. Barauskaitė, G. Čepaitienė, D. Mikulėnienė, R. Petkevičienė, J. Pabrėža), “Lietuvių kalbos stilistika” (K. Župerka), “Dabartinė literatūrinė rusų kalba” (A. Gudavičius,V. Jovaišas ir kt.), “Literatūros mokslo įvado pagrindai” (V. Ramonaitė). Kaip rodo paskutiniai dveji metai, dabar daugėja mūsų dėstytojų publikacijų prestižiniuose mokslo leidiniuose, taip pat ir užsienyje, daugiau pasirodo monografijų. Štai svarbesnių monografinio pobūdžio knygų išleidimo metai: 1979 – P. Gražio “Dostojevskis ir romantizmas”, 1985 – A. Gudavičiaus “Gretinamoji lietuvių ir rusų kalbų semasiologija”, 1995 – B. Prėskienio “Jovaras”, 1996 – R. R. Trimonienės “Lietuvių Didžioji Kunigaikštystė ir Vidurio Europa XV-XVI a. sandūroje”, 1997 – B. Prėskienio “Juozas Miliauskas-Miglovara” ir S. Valento “Lingvistinis pasaulis poezijoje”, 1998 – G. Mažeikio “Renesanso simbolinis mąstymas” ir J. Sireikos “Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai 1918-1931 metais”.

Organizuojamos ir konferencijos: kalbininkų, literatūrologų, istorikų. Ypač galėtume pasigirti nuo 1991 m. kasmet rengiamomis tekstotyros konferencijomis, tapusiomis tarptautinėmis; šiais metais numatoma jau 9-oji teksto tyrinėtojų konferencija. Nuo 1993 m. leidžiami mokslo darbai “Filologija” (ankstesnis pavadinimas – “Filologija ir metodika”). Tačiau šiandien, kai kiekvienas universitetas stengiasi turėti savo mokslo leidinius, nėra lengva išlaikyti jų aukštą mokslo lygį ir periodiškai išleisti, kaip to reikalauja Lietuvos mokslo taryba, raginanti neatsilikti nuo vadinamųjų prestižinių leidinių. Tai skatina konkurenciją, tačiau sujungus kai kurių universitetų jėgas galbūt rezultatas būtų geresnis. Be to, tokių leidinių, išskyrus straipsnių autorius, dabar beveik niekas nebeperka (pigiau pasidaryti vieno ar kito straipsnio kopiją), taigi tam tikra kooperacija apsimokėtų ir finansiškai.

Humanitarinių mokslų srities programos priklauso prie prasčiausiai valstybės finansuojamų, nes šie mokslai visai nepragmatiški, ir humanitarams nelieka nieko kito, kaip tenkintis minimaliomis valstybės subsidijomis. Esame sudarę bendradarbiavimo sutartį su Lietuvių kalbos institutu, mūsų tarmėtyrininkai įtraukti į Vilniaus universiteto dialektologų darbus (kartu rašomas zanavykų žodynas), mūsiškiai studentai nuolatos turi progos paklausyti žymiausių vilniškių kalbininkų ir literatūrologų – įvairiu metu paskaitų ciklus Šiauliuose yra skaitę profesoriai A. Girdenis, K. Nastopka, A. Rosinas, L. Sauka ir kiti žinomi filologai. Deja, akivaizdūs ir kitokie santykiai, kitoks požiūris: kai kurie vilniškiai mokslo vyrai, rodos, lenktyniauja tarpusavy, kuris šmaikščiau, skaudžiau suniekins periferijos aukštąją mokyklą. Jau sparnuotu posakiu virto frazė “Jeigu prie daržinės prikabinsi užrašą “Universitetas “…”. Mušti mažesnį nesunku. Tik ar garbinga? Ar sumenko senojo universiteto šlovė, kai Šiauliuose atsirado (pavadinimas) universitetas? O provincijos aukštajai mokyklai atsivėrė didesnės galimybės įvairinti studijų programas, plėsti specialybių sąrašą atsižvelgus į Šiaurės Lietuvos krašto poreikius, plėtoti bendradarbiavimą su Lietuvos ir užsienio mokslo institucijomis, geriau ugdyti jaunuosius mokslininkus – dėstytojų pamainą.

Ar ne prasmingiau būtų pasvarstyti, kuo galima padėti periferijos mokyklai, pasišovusiai tapti universitetu? Juk Lietuva – ne tik Vilnius. Bet norint padėti, pirmiausia reikia bent šiokios tokios informacijos, kas ten, toje provincijoje, dedasi. Remiantis kokių 40 metų senumo žiniomis ir šiandien klausiama: ”O kodėl jūs nenorite būti koledžas?” Iš tikrųjų – kodėl?

Kai šio rašinio autoriai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje studijavo minimame fakultete, jame nebuvo nė vieno “laipsniuoto” dėstytojo. Šiuo metu nedidukame fakultete dirba 6 profesoriai bei habilituoti mokslų daktarai, 43 docentai ir daktarai (skaičiuojame tik saviškius, t.y. ŠU užimančius pagrindines pareigas). Fakultetas turi visas tris studijų pakopas. Didžioji dalis dėstytojų yra stažavęsi ir užsienio universitetuose, ne vienas jų ten yra ir dėstęs (lituanistai, rusistai, istorikai, filosofai). Be pagrindinio darbo savojoje aukštojoje mokykloje, ne vienas skaito paskaitas kituose universitetuose, vadovauja kitose institucijose rašomoms daktaro disertacijoms. O kiek Šiauliuose dirbusių mokslininkų išskrido į didesnius miestus visam laikui! Paminėsim bent keletą pavardžių, mūsų kalbotyros ir literatūrologijos pasaulyje gerai žinomų: J. Jurkėnas, J. Linkevičius, A. Jakulienė-Kaukienė, A. Jakulis, J. Mališauskas, V. Balsevičiūtė, R. Tūtlytė, G. Skabeikytė-Kazlauskienė, D. Barauskaitė-Nikelsen, D. Mikulėnienė… Taigi ne tik mes patys turėtume būti suinteresuoti savo augimu, stiprėjimu.