Pradėję nuo profesoriaus artimiausių kūrybinių sumanymų, pokalbio dalyviai nepastebimai nuklys į gerokai tamsesnes knygotyrinio darbo “materijas”, nors ekspromtu pamėgins šiek tiek prasibrauti į tiesos sakymo ir nekalto melo, objektyvumo ir eurolietuviškumo brūzgynus.

Tilžės akto 80-mečiui

Matyt, mūsų skaitytojams reikia priminti, kada ir kur ta paroda vyko.
Tilžės akto 80-mečiui skirta paroda veikė Seime, iškilmingame ir labai gražiame atidaryme dalyvavo žymiausi šalies politikai. Tiesa, ji atidaryta ne 1998 m. lapkričio 30 d., kaip derėjo, prisilaikant istorinio tikslumo, bet savaitę vėliau. Man sunku būti visai bešališku vertintoju, bet atrodo, kad paroda parengta reikiamu lygiu – Vida Nacickaitė deramai pasinaudojo Seimo galimybėmis, ryšiais, specialistų noru padėti. Kai kurie muziejai patys suvežė eksponatus.

Pavyko sukaupti labai daug originalios medžiagos iš įvairių Lietuvos vietų. Ir ne tik iš muziejų. Štai vienas kolekcionierius iš provincinio Lietuvos miestelio pasirodė turįs unikaliausios ikonografinės medžiagos, kurią rinkęs dešimtmečius. Žmogus maloniai paskolino savo vertybes. Aš daug esu matęs Mažosios Lietuvos istorijos iliustracinių dokumentų, žinau, kas kur laikoma, kas per tuos metus vienur ar kitur publikuota, bet buvau gerokai nustebintas, kai išvydau daug man neregėtų istorinių asmenybių nuotraukų, rankraščių, autografų, proklamacijų ir pan.

Tačiau į Seimo rūmus toli gražu ne kiekvienas pageidaujantis pateko. Ar negaila įdėto darbo, kadangi tą parodą pamatė labai ribotas lankytojų skaičius?
Parodą matė ne taip jau mažai žmonių. Seimas yra gausiai lankomas, be to, svečiams buvo skirta ir atvirų durų diena. Vėliau ta paroda buvo eksponuota Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir nuvežta į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų Klaipėdoje. Taigi kone pusmetį ji buvo rodoma. Taip pat ir Lietuvos televizija apie parodą parengė gana išsamų reportažą (režisierė Aušra Kalinauskienė). Man pačiam teko būti lyg ir gidu, “vedžioti” televizijos žiūrovus nuo stendo prie stendo.

O kada kilo mintis parodos medžiagos pagrindu parengti albumą?
Mintis buvo išsakyta per parodos atidarymą, o išsirutuliojo, ko gero, dar rūšiuojant nuotraukas ir spaudinius. 1935 m. didelė paroda, skirta dar gyvai Mažajai Lietuvai, buvo atidaryta Vytauto Didžiojo muziejuje Kaune. Turiu tos parodos katalogą, kuris pasitarnavo gera užuomina, kaip svarbu palikti išliekamosios vertės albumą. Jį išleisti apsiėmė Seimo leidykla “Valstybės žinios”. Knygą sumanyti nėra sunku. Darbo, fizinio ir intelektualinio, reikalauja sumanymo įgyvendinimas. Bandėme šnekinti vieną kitą mokslininką humanitarą, norėdami sudaryti kūrybinę grupę - visi atsisakė. Teisinosi esą apkrauti kitais darbais. Tad albumo rengimo ėmėmės dviese su V. Nacickaite, o vėliau manome pasikviesti keletą redaktorių, kurie peržiūrėtų atrinktą medžiagą. Tegu pataria, papildo ir kitaip padeda. Tokia talka ne magera proga sutelkti į vieną krūvą aktualią – tyrinėtojams, politikams ir istorijos mėgėjams - medžiagą.

Turime galvoti apie žiūrovą, skaitytoją, kuris ims tą knygą į rankas ir vartys - jis turi rasti kažką naujo, pajusti pažinimo galimybę. Bandysime atspindėti to krašto kultūrą, svarbiausias asmenybes, politinį gyvenimą ir žymiausius politikus, ūkinę veiklą, švietimą, visuomenines organizacijas ir t. t. Kai kas parodoje dėl vietos stokos buvo neparodyta, bet leisdami albumą apeiti to nebegalėsime. Visiškai nauja tema galėtų būti nuotraukos, vaizduojančios lietuvius Prūsijos ir Vokietijos karių gretose. Ko jos vertos, nuomonę siūlau susidaryti patiems skaitytojams iš pateikiamų reprodukcijų. Manome nedėti reprodukcijų iš knygų, nes, pvz., Gizevijaus etnografiniai ar XVIII a. lietuvininkų su tautiniais drabužiais piešiniai keliauja iš vieno spaudinio į kitą ir yra net pabodę. Sieksime pateikti tai, kas sutelktoje ikonografijoje naujausia.

Tiesa, kai kurios asmenybės dėl vaizdo išsamumo kartosis, nes rodomas laikotarpis istoriškai labai koncentruotas – nuo XIX a. antros pusės iki 1939 m. Žinia, Mažosios Lietuvos istorijos tam tikru tęsiniu galima laikyti ir pokario metais Vakarų Vokietijoje perkeltųjų asmenų stovyklose gyvenusių asmenų – Martyno Jankaus, Edmundo Simonaičio, Vydūno bei kitų veiklą ir suskaldytos Mažosios Lietuvos likimą po sovietinio kareivio padu, tačiau tai jau būtų gerokai kitokia tema ir jos fonas.