Lietuvos aukštojo mokslo reforma
Dr. Anthony Woolard
Noriu pareikšti užsienio ekspertų nuomonę apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą ir įstatymo projektą.
Mano užduotis paaiškinti, kodėl svarbu priimti įstatymą kuo greičiau ir daug jo nekeisti. Manau, kad ypatingai didelis spaudimas bus iš Rektorių konferencijos, nes rektoriai mano, kad naujas įstatymas apskritai nereikalingas. Be abejo, jų nuomonė labai svarbi. Tačiau labai svarbu ir jums, kaip Lietuvos žmonių atstovams, jausti atsakomybę už aukštojo mokslo sistemą.
Kodėl įstatymas reikalingas? Lietuvos aukštojo mokslo padėtis nėra beviltiška. Mums paliko didelį įspūdį pažanga, pasiekta nepriklausomybės metais. Atrodo, daug padaryta labai gerai. Bet ar pakanka šito žengiant į XXI a.? Tai pagrindinis klausimas, net jei Lietuva kol kas nėra ES narė. Stojant į ES, tai labai svarbu. Mes nustatėme sritis, kurias būtina tobulinti. Autonomija ir atskaitomybėPagal Lietuvos Konstituciją, Lietuvos universitetai daugeliu aspektų turi didžiulę autonomiją. Tačiau dabar galiojančiame įstatyme autonomija neužtikrinama. Pasirodo, kad rektoriai ir senatas gali daryti beveik viską be valstybės leidimo, nors įstatymas apriboja jų teises, nes yra daug smulkių nurodymų tiek studijų programų srityje, tiek kitose srityse. Stiprių universitetų rektoriai nepaiso šių nurodymų. Iš tikrųjų, jie priversti tai daryti siekdami reformuoti seną sistemą. Ši padėtis nenormali ir keistina. Nėra nei tikros autonomijos, nes nurodymai labai smulkūs, nei atskaitomybės, nes šie nurodymai ignoruojami.Įstatymo projekto tikslas - suteikti daugiau tikros autonomijos ir tikros atskaitomybės. Vienas būdų tai pasiekti itin ginčytinas. Aš turiu galvoje universitetų tarybas. Stiprių valdymo organų su neuniversitetiniu atstovavimu privalumas yra tas, kad universitetai atsiskaito prieš visuomenę nebūdami valstybės vergai. Jie turės daugiau autonomijos negu iki šiol ir kartu yra daugiau atskaitomybės. Atrodo, kad iki šiol Rektorių konferencija dar nesuvokė šito. Gal jūs, visuomenės atstovai, būsite išmintingesni. Finansai ir efektyvumasAntra rūpima sritis susijusi su pinigais. Problemos čia labai paprastos. Šiuo metu Lietuvos aukštajam mokslui skiriama per mažai pinigų. Jie panaudojami neefektyviai. Galbūt yra per daug universitetų, fakultetų ir studijų programų ir kai kurios iš jų yra per mažos, kad būtų efektyvios. Taip pat yra per daug mokslininkų ir kai kurie yra per seni, kad dirbtų efektyviai. Vadinasi, tam tikras lėšų kiekis, skirtas aukštajam mokslui, eikvojamas veltui. Kiek tai yra? Sunku atsakyti. Gal 20%. Gal daugiau.
Galima užkirsti kelią betiksliam eikvojimui. Pavyzdžiui, įstatymas siūlo konkurso pagrindu skirti vietas mokslininkams, taip keliant jų veiklos kokybę. Taip pat būtina, kad garbaus amžiaus mokslininkai, išeidami į pensiją, turėtų socialines garantijas. Labai svarbu užtikrinti pakankamus mokslininkų atlyginimus, jei norima, kad dirbtų geriausi specialistai. Tai bus įmanoma įgyvendinti, sumažinus etatų skaičių. Geriausi teisėjai čia būtų patys universitetai; jiems reikia lankstumo ir akstino perskirstyti lėšas, pavyzdžiui, mokėti daugiau mažesniam mokslininkų skaičiui ir pirkti daugiau šiuolaikinės įrangos, negu mokėti nepakankamus atlyginimus dideliam darbuotojų skaičiui. Įstatyme siūlomi variantai, kaip tą tikslą pasiekti.
Tačiau šių priemonių tikslingumas nebus jaučiamas iš karto. Kad lėšos būtų panaudojamos efektyviai, reikia, kad jos būtų pakankamos. Sakyčiau, kad reikia tuojau pat padidinti skiriamas lėšas 25 proc. ir pageidautina daugiau, jei norima sukurti sistemą, tinkamą XXI a. Nemanau, kad šiuo metu reikia skubiai didinti studentų skaičių, tačiau esu įsitikinęs, kad reikia skirti daugiau pinigų esančioms vietoms. Iš kur gauti pinigų? Daugelyje šalių diskutuojama, kad visuomenės teikiamos lėšos neturi būti laisvai prieinamos nuolatos augančiam studentų skaičiui. Sakoma, kad jei studentai suinteresuoti aukštojo mokslo studijomis dėl įsidarbinimo galimybių, jie turi prisidėti apmokant išlaidas. Žinoma, tai diskutuotina. Įstatymo projektas pateikia alternatyvių pasiūlymų. Norėčiau pabrėžti du dalykus. Pirma, įsidėmėkit, kad dabar yra daug studentų, mokančių už mokslą, nors tam yra prieštaravimų, pagristų Konstitucija. Antra, kas geriau, ar parengti mažai studentų tik už valstybės teikiamas lėšas, ar gerokai daugiau studentų, bet jie materialiai prisidės prie studijų proceso. Šie klausimai sunkūs, tačiau labai svarbūs. LankstumasTrečias klausimas, kurį aš norėčiau paminėti, būtų lankstumas. Aš jį minėjau prieš tai, bet dabar norėčiau aptarti smulkiau. Tai yra bene svarbiausias klausimas, nes kai aukštojo mokslo sistema nėra pakankamai lanksti, kad tenkintų visuomenės poreikius, ji eikvoja pinigus veltui.
Labai svarbūs santykiai tarp universitetų ir kolegijų. Kolegijos gerai pritaikytos tam, kad būtų taupios. Šiuo aspektu jos efektyvesnės, negu universitetai, bet jų žemas statusas, jos labai mažos. Kai kurios jų studijų programos atitinka aukštojo mokslo lygį, kitos ne. Kai kurios jų specialistų parengimo programos visiškai sutampa su universitetinėmis. Tačiau egzistuoja ryški riba tarp kolegijų ir universitetų. Tai nepadeda lankstumui. Štai kodėl įstatymo projekte siūloma, kad kai kurios kolegijos turi turėti aukštojo mokslo statusą, ir kad tam tikros aukštojo mokslo programos - netgi universitetinės turi būti teikiamos kolegijų. Taip aukštojo mokslo galimybės gali būti prieinamos gerokai platesniam žmonių ratui.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad visose šalyse, kurių švietimo sistemos man pažįstamos, yra panašiai - jei šaliai rūpi turėti išsilavinusius žmones. Žinau, kad Rektorių konferencija įtariai žiūri į tariamą kolegijų ir universitetų sulyginimą. Aš įsitikinęs, kad jų pozicija yra klaidinga. Iš tikrųjų įstatymas nesulygina visiškai universitetų ir kolegijų. Kolegijas, kitaip nei universitetus, kontroliuos valstybė. Labai svarbu, kad lankstumas būtų toks, koks siūlomas įstatyme. Kita vertus, ne tik kolegijoms svarbus taupumo ir efektyvumo kriterijus, bet ir universitetams. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įstatymas siūlo sukurti universitetuose tarybas, kuriose dalyvautų socialiniai partneriai. Manau, kad universitetams reikia suteikti net daugiau lankstumo tokiose srityse, kaip studijų programos ir personalo skyrimas bei atlyginimai. Tačiau įstatymo projektas nukreiptas teisinga linkme. Tai taip pat skatins universitetus užtikrinti daugiau papildomų finansavimo šaltinių, o tai dar vienas akstinas lankstumui. KokybėLabai trumpai apie kokybę. Jau veikia universitetų kokybės užtikrinimo sistema. Įstatymo projekte bandoma ją stiprinti, sukuriant akreditavimo sistemą. Nesu visiškai tikras dėl universitetų akreditavimo, tačiau tai labai svarbu kolegijoms. Bet kuriuo atveju, kokybės užtikrinimo formos pripažintos visose šalyse kaip universitetų ir valstybės santykiai siekiant pusiausvyros tarp autonomijos ir atskaitomybės. Visuomenę reikia užtikrinti, kad įgyjamos kvalifikacijos atitinka kokybės reikalavimus. Tai nereiškia visiškos valstybės kontrolės, nes tai prieštarautų autonomijos pagrindui. Tačiau turi egzistuoti kokybės užtikrinimo forma, pripažįstama valstybės.IšvadosTuriu padaryti vieną paprastą išvadą. Dirbdamas Lietuvoje aš pamilau ir gerbiu šią šalį. Lietuvoje vyksta didžiuliai sunkūs pokyčiai. Jūs visi tai žinote. Kaip galima įveikti šiuos sunkumus? Sprendimas priklauso nuo žmonių įgūdžių ir išsilavinimo. Todėl svarbu kuo kruopščiau tobulinti aukštąjį mokslą. Šis įstatymo projektas yra lemiamas žingsnis teisinga linkme, ir aš raginu jus greičiau įgyvendinti įstatymą. |