Arvydas Genys

Esame itin reikšmingų jubiliejų (ne vien poetams) akivaizdoje: A. Mickevičius, J. Baltrušaitis. A. Puškinas. J. W. Goethe… O štai literatūros ir tautosakos tyrinėtojo, mokslininko prof. Donato Saukos 70-metį minėsime spalio 13 dieną. Profesoriui (ir šio rašinio autorių – paiką studentą barusį, kad “eilėraščių rašymas trukdąs vaikščioti žeme”) daug šiltų, o galbūt ir atgailos žodžių tars buvę studentai, diplomantai, Literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto Literatūros katedros kolegos, mokslo visuomenės, meno ir kultūros žmonės. O profesorius, kaip paprastai, liks santūrus, net olimpiškai ramus – tarsi paties J. W. Goethe alter ego. Ar atvirkščiai.

Iš tiesų, net Nacionalinės premijos laurai, dorai pelnyti už erudicija, enciklopediškumu, elegancija ir kritiškumu neprilygstamą (bene keturių dešimtmečių intelektualinius ieškojimus vainikavusią) studiją “Fausto amžiaus epilogas”, tėra kukli kelių kartų šviesuomenės padėka. Pridurčiau: ir poetų, kuriems 250-asis J. W. Goethe gimtadienis (1999-ųjų rugpjūčio 28-ąją) nėra vienareikšmis. Įžiebiantis įstabiausių XIX-XX a. poetų žvaigždyno panoramą. Tos reikšmės ir prasmės, nors, pasak Fausto, “pradžioje buvo Veiksmas” (atoveiksmis?), dar bus gvildenamos ne vienoje mokslininkų ir kultūrininkų konferencijoje. Bus iliustruojamos netikėčiausiais kultūriniais renginiais. Ir ne vien vokiečiai ir lietuviai šio jubiliejaus akivaizdoje svarstys savo ateitį Europoje ir pasaulyje, diskutuos apie tradicijų universalumą, meno energetinių vibracijų kilnumą, bet ir apie žmogaus, kaip daktaro Fausto istorijos herojus, metamorfozes.

Prasmę sukuria kontekstas

Taip ir neištarta: sustok, akimirka, žavinga!.. O faustiškoji pasaulėjauta būdinga kiekvienam mąstančiam, savo prasmės ir beprasmybės, laimės ir laisvės siekių niekaip nesuderinančiam žmogui. Vis gundomam ir išbandomam naujų – ir XX a. “mefistofelių”: mokslo, technikos, informacijos “naujovių”, naujų filosofijos ir fizikos, semiotikos ir struktūralizmo, teologijos ir genetikos idėjų. Jas galima pavadinti ir žinojimo (intelekto) viltimis, abejonių drebučiais, palaimos ir siaubo virpuliais, paslapties ir grėsmės sukiniais.

Jei su MTR idėjomis jau esame šiek tiek susipažinę bent verstinėje V. Ivašovos knygoje “XXI amžių pasitinkant” (1993), jei apie patį Goethe, kaip švietimo, vokiečių klasicizmo ir romantizmo sintezatorių žinome jau iš J. Ambrazevičiaus “Visuotinės literatūros” (šeštasis leidimas, 1991), o apie Goethe įtaką Maironiui ar Putinui ir apskritai lietuvių literatūrai teko patirti bent jau iš D. Saukos bendražygio V. Kubiliaus “Lietuvių literatūros ir pasaulinės literatūros proceso” (1983), tai paskutinioji šios knygos dalis – “Mūsų amžiaus faustiškasis žmogus” (364-568 p.) – išties prabyla ir atgimstančios Vidurio Europos balsu. Net pastarojo dešimtmečio Lietuvos ištarme. Nors tai – apeliacija (aliuzija?) į Goethe kibernetikos ir poparto dešimtmetyje. Tokiu atskaitos tašku D. Sauka laiko būtent 1965-uosius. Atlydžio metus. Kai Lietuvoje prasidėjo intelektualinio sambūrio metas. Ir imta Lietuvos socialinį, kultūrinį, psichologinį ir dvasinį būvį lyginti su kitomis Vidurio Europos šalimis. Atsidūstama: kokie mes provincialūs. Koks paikas lyrikų tautos romantiškumas! Koks intelekto stygius!…Ar galėjome lygiuotis į Čekiją, Lenkiją!? Kodėl negalėjom: vis vien visuomeninio gyvenimo potekstėj būta veržimosi į laisvę, antitezių autoritariniam charakteriui. Ir vis vien – romantikai mes, romantikai… Ir kaip stigo laisvesnio intelektualinio bendravimo! Tik ana išganingoji “nuolat atnaujinama knygų draugija”… Ir tų knygų, kurios Goethe faustiškąją pasaulėjautą siejo su lietuvių, latvių, estų, suomių, lenkų, čekų, vokiečių, prancūzų, anglų ir rusų literatūra, muzika, daile.

Paskutiniąją D. Saukos studijos dalį (nebūtų prabanga mūsų kultūrai) vertėtų išleisti dar ir atskira knyga. Ir dedikuoti jaunajai mokslininkų ir menininkų kartai. Jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad “Fausto amžiaus epilogas” – tai kelios, tarpusavy menkai susijusios, knygos. Kaip Goethe kūrybinis genijus sugebėjo sintezuoti kelias epochas: sentimentalizmo ir švietėjiškąją, klasicizmo ir romantizmo, taip ir D. Sauka aprėpė šių epochų gijas, kurios driekėsi per vokiečių genijaus kūrinius: “Faustą”, lyrikų dramas, romanus ir estetinius raštus, gamtamokslinius traktatus… Ir patyrė netikėčiausių metamorfozių XIX-XX amžiaus mene, kuriam Goethe kūryba ir estetinės idėjos darė galingą giluminę įtaką.

Tarsi Ariadnės siūlas

Vėl šoktelkim į knygos pabaigą: jei naujieji fizikos ir kitų mokslų atradimai ir galėtų reikšti faustiškosios kultūros pabaigą (ką teigia ir teologo Č. Kavaliausko ar J. Mikučio mąstymai), – prasideda tikrasis Fausto amžiaus epilogas. Ir mums.

Pasak smagių masinės kultūros vartotojų, kaip lengva ranka brūkštelta žiniasklaidoj, “Jaunojo Verterio kančios” šiandien gali jaudinti tik paauglius, o “Faustas” – nuobodus…

Dar šią vasarą sulauksime talentingo poeto Antano A. Jonyno naujojo “Fausto” vertimo (nepatingėta ir Weimaro archyvus aplankyti). Ir palyginsime su A. Churgino “autorizuotu”, net šiek tiek suateistintu “Faustu”. Ir patirsime, kiek ir kodėl kaltai – nekaltai buvome praradę. Ir kokiomis reikšmėmis bei prasmėmis dar galime atsiverti.

Šiandien jau skaitome ir interpretuojame bene talentingiausių J. W. Goethe mokinių – T. Mano ir H. Hessės knygas. O patys laukiame naujųjų genialiojo vokiečių mąstytojų raštų. Ypač pasigendame Goethe estetikos ir eseistikos.

O lietuviams nederėtų nusiminti. Pasak D. Saukos, prasmė geriausiai atsiskleidžia kultūriniame Europos kontekste, į kurį veržliai grįžtame.

Prof. D. Saukos studija, nors ir labai moderni savo forma, sudėtinga kompozicija, bet džiugina europinės (ir pasaulio) poezijos, filosofijos, estetikos, fizikos žvaigždyno panorama. Ir tegu sveikai sugėdina lietuvius, stingančius mokslinio išprusimo, intelekto, globališkumo ir tauresnių energetinių vibracijų, universalesnių idėjų. Nors ir nesame tokie menkaverčiai. Tik lėtapėdžiai?