Gediminas Zemlickas

Kad būtum pakeltas į kitą pakopą - “Associate Professor”, turi būti išties geras dėstytojas, mokėti dirbti su studentais, būti jų patarėju. Be to, privalai pademonstruoti, kad sugebi dirbti mokslinį darbą, savo projektams gali gauti finansavimą, gali atstovauti universitetui ir pan.

Kas vertina profesorius? Pasirodo, jog kiekvieną skaitomą kursą vertina studentai – užpildo kompiuterinę anketą, atsakydami į pateiktus klausimus. Duomenis gauna komitetas ir vertinamo profesoriaus departamento vadovas.

Žinoma, paklausiau R. Kašubos ir apie tokio vertinimo objektyvumą, nes prisimenu, jog pirmame ir antrame kurse griežtesnius savo dėstytojus negailestingai vadindavome “kirviais”, o studijuodami ketvirtame ir penktame kurse vertinome jau gerokai kitaip. Tiesa, ir tie patys mūsų laikų “kirviai” su vyresniųjų kursų studentais elgdavosi kolegiškiau. JAV dabar daug dėmesio kreipiama ne tik į mokymo, bet ir į išmokymo procesus. Prof. R. Kašubos nuomone, studentų vertinimas yra pakankamai objektyvus. Jeigu kuri nuomonė dėstytojui nėra palanki, tai atsižvelgiama ir į kitus veiksnius, žiūrima ir į paties studento pažangumą, pasirenkamus kursus ir pan. Jeigu dėstytojas prastas, tai to nepaslėpsi – žinios universiteto vadovus pasiekia iš studentų tėvų ir net senatorių.

Be to, profesūra vertinama taip pat ir pačių profesorių. Kiekviename departamente yra komitetas, kuris kasmet nustato kiekvieno atliktus darbus, teikia įvertinimą, geriausiems siūlo proporcingai didinti atlyginimus ir pan.

Ar noriai keliami atlyginimai? Jei lėšų stinga, tai ir nekeliami. Tačiau įvertinimo rezultatai nedingsta, apskaičiuojamas jo vidurkis, pvz., už trejus metus. Atėjus kitiems metams, atsižvelgiama ir į buvusius rezultatus.

Bet grįžkime prie “Associate Professor” – prof. R. Kašuba atkakliai prašo šios sąvokos nelietuvinti. Tai aukšta padėtis JAV mokslo ir studijų srityje su tenure, bet iki “pilno” profesoriaus (Full Professor) dar trūksta – reikėtų bent 7 metų padirbėti. Jei viskas klostysis itin sėkmingai, trumpiausias kelias nuo “Assistant Professor” iki “Full Professor” vis viena užtruks mažiausiai 14 metų. Kai kas tą kelią įveikia ir greičiau, bet tai jau ypatingais pasiekimais pasižymėję mokslininkai.

Profesorius, kuris gauna vadinamąjį “Tenure” gali eiti savo pareigas iki “gyvos galvos”, nebent sąmoningai labai blogai tas pareigas atliktų. Tada būtų galima prieš jį ar ją pradėti procesą, tik jis galėtų tęstis labai ilgai, kartais gali būti nevaisingas.

Prof. R. Kašubos klausiau, kiek JAV universiteto darbuotojo karjera priklauso nuo jo tiesioginio viršininko. Išgirdau atsakymą, kad priklauso ne kažin kiek. Daug daugiau priklauso nuo paties darbuotojo ar darbuotojos pasiekimų. Juos vertina departamento komitetas, paskui perduoda departamento vadovui. Jeigu jis pritaria, kad darbuotojas vertas paaukštinimo ar didesnio atlyginimo, tai jo rekomendacija siunčiama toliau pagal instanciją. Jeigu nepritaria, departamento komitetui tenka kandidatūrą nagrinėti iš naujo. Jau čia darbuotojas gali apeliuoti į kitą instanciją.

Tarkime, darbuotoju visi patenkinti ir pritaria, kad jis būtų paaukštintas. Tada jo byla atsiduria koledžo taryboje, kurią sudaro keletas profesorių. Taryba yra kartu ir koledžo personalo komitetas. Tik tada tenka spręsti dekanui, atsiprašau, “dean”, kaip siūlo sakyti prof. R. Kašuba. Jeigu “dean” pritaria tarybos ir žemesnių instancijų nuomonei, tai darbuotojas paaukštinamas. Toks pats procesas yra ir dėl atlyginimų. Šiuo atveju galutinė instancija yra “dean”. Dėl paaukštinimo darbuotojas gali apeliuoti į aukštesnę instanciją – viso universiteto akademinio personalo komitetą. Šis nemažas komitetas sudarytas iš visų šakų profesūros – nuo ekonomistų, muzikų iki inžinierių ir teisininkų. Šis arba atmeta darbuotojo apeliaciją, arba pradeda ją nagrinėti. Tada “dean”, pvz., prof. R. Kašuba pateikia statistikos duomenis, parodo, ką sugeba, kokių laimėjimų yra pasiekę kiti to rango darbuotojai koledže, ir pateikia savo nuomonę, ar pretenduojantis į tą rangą profesorius iš tiesų vertas paaukštinimo, ar ne. Prieš faktus yra sunku bet kam kovoti.

O jeigu tarp “dean” ir departamento vadovų pavaldinių atsirastų toks, švelniai tariant, kenkėjas, nuolat ieškantis savo viršininkų trūkumų ir kuris mėgintų jiems pakenkti? Juk žmonės yra žmonės. Kaip tada elgiasi Amerikos koledžo ir universiteto vadovai? Prof. R. Kašuba teigia, kad santykiai tarp vadovų ir profesorių vis viena išlieka normalūs, nes yra daug balansuojančių jėgų. Kad dekanas ar kitas panašaus rango darbuotojas būtų pašalintas iš pareigų, jis turėtų prieš tai daug blogybių eidamas savo pareigas ar bendraudamas su žmonėmis iškrėsti. Juo turėtų būti daug nepatenkintų, o vienas ar keli nedraugai nieko nepadarys.

Suprantama, laikas nuo laiko dekanai atestuojami - kas 3-6 metai. Prieš atestaciją ir pačiam prof. R. Kašubai, nors ir 1986 m. laimėjusiam JAV nacionalinį konkursą į Šiaurės Ilinojaus universiteto Inžinerijos ir inžinerinių technologijų koledžo “dean” pareigas, tenka pakloti raportą apie savo darbus ir laimėjimus: kokius projektus pastaraisiais metais koordinavo, kiek iš šalies sugebėjo gauti lėšų projektams, kokias savo idėjas pateikė, įgyvendino ir t. t. Aukščiausias viso universiteto akademinis ir mokslinis vadovas “provost” praveda visą atestacijos procesą. “Provost” yra tiesioginis visų dekanų viršininkas. Pirmiausia “provost” kartu su dekanu turi nuspręsti, ar tą darbą galėtų sėkmingai ir toliau tęsti. Po to “provost” tariasi su koledžo senatu, kurio nariai yra departamentų vadovai ir “associate dean”. Atskirai yra atsiklausiama ir koledžo tarybos, ar atestuojamasis galėtų ir toliau koledžui vadovauti. Jei tos instancijos pareiškia neigiamą nuomonę, tada atestacija nutraukiama ir “dean” kadencija baigiasi. Teigiamo atsakymo atveju visų lygių profesoriams išdalijamos anketos, o gautus atsakymus peržiūri koledžo taryba, senatas ir “provost”. Atsakymai konfidencialūs – atestuojamajam jie nerodomi. Pagal rezultatus “provost” priima teigiamą arba neigiamą sprendimą.

Departamentų vadovus peratestuoja “dean” su to departamento profesoriais kartu įvertinant ir viso departamento pasiekimus bei vadovavimą.

Prof. R. Kašuba įsitikinęs, kad tokia vertinimo ir atestavimo sistema yra gera - kokia galinti būti geresnė? Amerikiečiai prie tokios sistemos įpratę ir kitokios neįsivaizduoja. Panaši sistema yra ir JAV universitetuose. Pakreipus kalbą į lietuviškas lankas prof. R. Kašuba išsakė sentencijai prilygstančią mintį: “Nesvarbu, kokia sistema (svarbu, kad būtų teisinga), bet geriausi žmonės, profesoriai ir vadovai, visada lieka geriausi”.

O kaip Amerikos universitetuose su klanais, giminėmis, korupcijos lizdais? Gal profesorius ne visai suprato klausimo esmę, o gal tiesiog nenorėjo veltis į slidžią (bent mūsų akimis) temą. Apibendrindamas jau išsakytas mintis, pabrėžė, kad JAV profesoriai vertinami, ir geri visą laiką turi galimybių kilti. Į R. Kašubos, kaip koledžo dekano, rankas suplaukia visi vertinimai. Blogiau įvertintieji visada turi galimybių pateikti ir savo motyvus, įrodyti savo tiesą. Paklausus, ar daug R. Kašubos koledže netikusių dėstytojų ir profesorių, pašnekovas atsakė, jog visi tikę. Prof. R. Kašubos filosofija tokia: visi profesoriai – geriausi arba gali būti geriausiais.

Žinoma, net ir tarp geriausių visada atsiranda dar geresnių, daugiau padarančių. Už tai jie ir nusipelno didesnio atlyginimo. JAV universitetų mokslo organizavimo sistema tokia, kad nepranyksta geresnieji: yra galimybių atitinkamai juos įvertinti, skatinti. Vadinasi, žmonėms yra nuolatinis stimulas stieptis aukštyn – jų pastangos nenumarinamos. Bent tokią išvadą galima buvo padaryti iš neilgai trukusio prof. R. Kašubos vizito ir pokalbio “Mokslo Lietuvos” redakcijoje.

Primygtinai spiriamas pasakyti bent vieną kritiškesnį žodį apie Lietuvoje galiojančią mokslo ir studijų sistemą, dėl kurios jau sulaužėme tiek daug iečių, profesorius pasirodė labai diplomatiškas ir visiškai nelinkęs prikišamai ir per jėgą protinti savo tautiečių. Bent jau amerikietiškos išminties receptų nepiršo, net ir prašomas pakomentuoti pastebėtą vieną kitą trūkumą, atsakė šiais žodžiais: “Profesorius visada ras, ką galima pagerinti. Lietuvos profesoriai skundžiasi, kad yra apkrauti, bet pamiršta pasižiūrėti, kaip yra kituose universitetuose.” Štai ir visa kritika.

Tiesa, jau itin atkakliai spaudžiamas, prof. R. Kašuba pastebėjo kai ką jam ne visai įprasto ir “Mokslo Lietuvos” rašiniuose. Jį truputį stebina, kad kai kuriuose laikraščio straipsniuose aštriai kritikuojami universitetai ir jų vadovai. Kritikai paprastai būna to universiteto darbuotojai (kartais jame jau nebedirbantys). Pasak profesoriaus, JAV universitetuose apie vidaus reikalus diskutuojama ir priimami sprendimai komitetuose, bet į viešumą tie dalykai paprastai neiškeliami. Tiesa, studentų laikraščiuose tos kritikos esama daugiau, bet vis viena saikas išlaikomas.

Tad gal profesoriui ir universitetų vadovai nekritikuotini? Ne, visada konstruktyvi kritika yra laukiama. R. Kašuba nesistebi, kad studentai kritikuoja nuolat, bet ar reikia kritikuoti, jis tvirtos nuomonės neišsakė. Valstybiniuose universitetuose taip pat algos nėra paslaptis – jos yra viešai skelbiamos ir kartais kritikuojamos. Taip pat pridūrė, jog kai kuriuose JAV universitetuose viešai spausdinami komentarai apie profesorių skaitomus kursus – tegu studentai žino, kokį kursą ir kurį profesorių rinktis. Pateikiami ir dalyko įsisavinimo vertinimai – kiek studentas pas vieną ar kitą paskaitininką išmoksta. Tuos vertinimus pateikia seniau klausęsi tų paskaitų. Siekiant objektyvumo, praėjus keleriems metams, jie vėl paprašomi įvertinti kadaise išklausytąjį kursą.

Regis, amerikiečiai mano, kad išklausyti ir išmokti kursą yra viena, o giliai įsisavinti dalyką – visai kas kita. Tam jau reikia “assessment”, kad žinios būtų įvertintos pagal pasiekimus gyvenime. Rezultatai yra pateikiami taip pat ir valstijų komitetams.