Jolanta Kairienė

Fondo pagrindą sudaro Tado Vrublevskio (1858-1925) – advokato, žymaus visuomenės ir kultūros veikėjo – pašto atvirukų kolekcija, Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinei bibliotekai atitekusi 1940 m. Retų spaudinių skyriuje dabar saugoma per 17 tūkst. visų tipų bei rūšių iliustruotų pavienių atvirukų (yra ir komplektų, periodinių leidinių iliustracijų iškarpų). Daugelis pažymėta T. Vrublevskio bibliofiliniu atspaudu, taigi priskirtina prie seniausiųjų šio tipo leidinėlių, žinomų Lietuvoje (mūsų krašte iliustruoti pašto atvirukai pradėti leisti maždaug po 1895 m.). Po kolekcininko mirties rinkinys buvo papildomas kitų asmenų dovanomis.

Kaip minėjome, Atvirukų fondas pradėtas tvarkyti bei bibliografuoti palyginti neseniai, be to, galima teigti, nėra teorinės literatūros, apibūdinančios atviruką kaip atskirą, savarankišką spaudos rūšį, taip pat nežinomas analogiškas atvirukų kolekcijos tvarkymo precedentas, - iškilo praktinis būtinumas suformuluoti svarbiausias šio darbo metodines nuostatas.

Atvirukų fondas iš kitų MA bibliotekos fondų išsiskiria tuo, kad jį sudarantys vienetai turi ir vaizdinį, ir leidybinį tekstinį požymius. Pirmojo požymio prioritetą bei svarbą patvirtina LNB Bibliografijos ir Knygotyros centro 1977 m. išleistas kontrolinis sąrašas “Knygos lietuvių kalba. 1905-1917”, kuriame atvirukai priskiriami vaizduojamojo meno spaudiniams. Šia nuostata remiasi pagrindinis ikonografinis fondo tvarkymo principas. Leidinėlio pirmosios pusės vaizdas nusako jo tematiką, kuri gali būti topografinė (t. y. susijusi su vietovardžiu) arba netopografinė; abiem atvejais vienodai svarbu išsiaiškinti nacionalinę-teritorinę spaudinio priklausomybę. MA bibliotekos Atvirukų fondą sudaro daugiau kaip 40-ties kraštų vaizdai, savo ruožtu suskirstyti į smulkesnes temas bei potemes: tai miestai, gyvenvietės, gatvės, parkai, istoriniai paminklai, įžymūs pastatai, tiltai, kapinės bei kiti vaizdavimo objektai. Be vietovardžių, fondas skirstomas ir į netopografines temines grupes: tai portretiniai, su gaidomis, etnografijos, mitologijos, istorijos, literatūros bei tautosakos motyvais ir kitokie atvirukai. Be to, teminėje fondo rubrikoje gali atsispindėti ir spaudinių vaizdo pobūdis, pagal kurį jie skirstomi į šias rūšis: fotografiniai arba dokumentiniai (t. y. išleisti pagal fotonuotraukas) ir meniniai. Pastarieji gali būti dailės kūrinių reprodukcijos (meniniai-reprodukciniai atvirukai) arba specialiai dailininkų sukurti darbai – grafikos, tapybos ir kiti (originalieji atvirukai). Pvz., teminėje fondo rubrikoje “Vilnius meniniuose atvirukuose” apibrėžiamas ir topografinis leidinėlio bruožas, ir jų rūšis (vaizdo pobūdis).

Vertinant atviruką, kaip spaudos vienetą, bei nustatant jo nacionalinę-teritorinę priklausomybę ne mažiau nei vaizdinis svarbūs ir leidybiniai tekstiniai jo požymiai. Pastaraisiais remiasi antrasis – bibliografinis – Atvirukų fondo tvarkymo principas. Taigi be fotografinio ar meninio pirmosios leidinėlio pusės vaizdo (kartais vadinamo atviruko iliustracija), daug informacijos apie konkretų spaudinį gali suteikti jo leidybinės tekstinės pažymos: 1) leidimo vieta (t. y. atviruko leidybinės lokalizacijos pažymėjimai); 2) nacionalinės kalbos rūšis arba rūšys (t. y. atviruko antraštės, iliustracijos pavadinimo bei kitų leidybinių tekstų kalba¹).

Taigi pagal leidimo vietos pažymą spaudinys būna išleistas konkrečioje teritorijoje ir priskiriamas konkrečiai – valstybės, šalies ar krašto – teminei rubrikai, turinčiai atitinkamą signatūrinį numerį. Pasitaiko ir sudėtingesnių atvejų, kai atvirukas leidžiamas vienoje šalyje, bet spausdinamas kitoje (pvz., žymus Vilniaus leidėjas Balys Stadzevičius spausdinti savo leidinėlius veždavo į tuometinę Vokietiją, Breslau miestą – per agentą Teodorą Piętką). Pagal kalbos rūšį spaudinys gali būti lituanistinis, germanistinis, polonistinis ir pan., taip pat ir mišrus (pvz., mišrūs kalbiniu požiūriu buvo pirmieji lietuviškos tematikos atvirukai; užrašai lietuvių kalba, kaip žinome, juose tegalėjo atsirasti ne anksčiau kaip 1904 m. (panaikinus spaudos lotynišku šriftu draudimą).

Be aptartojo bibliografinio principo taikymo būtų neįmanomas ne tik atviruko, kaip spaudos rūšies vieneto, aprašymas bei sisteminio katalogo formavimas, bet ir teminis klasifikavimas. Pasitaiko atvejų, kai leidybiniai tekstiniai spaudinio požymiai būna svarbesni už vaizdo teikiamą informaciją, ir tai yra akivaizdus bibliografinio principo prioritetas prieš ikonografinį. Pirmenybė antraštiniams užrašams bei kitam leidybiniam tekstui teikiama šiais atvejais, pastebėtais tvarkant lietuviškosios tematikos Atvirukų fondo dalį: kai atviruko pirmosios pusės vaizdo turinys gali būti nevienareikšmiškai apibūdinamas, t. y. ikonografinė informacija gali būti įvairiai apibrėžiama(pvz., užrašas atviruke padės nuspręsti, ar Motiejaus Valančiaus portretą priskirsime “Vyskupų”, ar “Rašytojų” teminėms grupėms); kai atviruku iliustruojamas konkretus literatūros, tautosakos kūrinys ar jo citata (“Iliustraciniai atvirukai”); kai ikonografiją pakeičia tekstografija, t. y. pirmoji atviruko pusė skirta ne vaizdui, o leidybiniam tekstui (pvz., 1914 m. išleistą Tilžės draugijos “Rūta” spaudinį su Vydūno eilėraščio “Esmi” tekstu priskirtume “Tekstiniams atvirukams”); kai atviruko meninis vaizdas neturi topografinės prasmės, o svarbi jo priklausomybė konkrečiam Lietuvos meną reprezentuojančiam autoriui (pvz., “Vagos” septintąjį dešimtmetį išleisti atvirukai: I. Budrio “Natiurmortas”, M. Cvirkienės “Studentė”, M. K. Čiurlionio “Bičiulystė” ir kt.). Tais atvejais, kai per klaidą atviruke pateikiamas neteisingas fotografinio vaizdo pavadinimas (t. y. antraštinis užrašas neatitinka vaizdo turinio)tapatybės, o tokių kazusų retkarčiais pasitaiko), - tuomet, žinoma, spaudinio tematika apibūdinama remiantis vien tik jo ikonografija (pvz., filokartijos kuriozams priklauso Abraomo Fialko Vilniuje išleistas atvirukas su Verkių rūmų vaizdu, kurio pavadinimas rusų ir lenkų kalbomis skelbia esą tai grafo Tiškevičiaus rūmai Trakuose).

Taigi atviruko vaizdo turinio tapatybės (topografinės arba ne) nustatymas – pirminis šio spaudinio vertinimo uždavinys; tolesnį, visapusiškesnį tyrimą sąlygoja leidybiniai tekstiniai požymiai. Kad svarbu nesureikšminti konkretaus leidinėlio kalbos rūšies, yra pastebėjęs Dainius Junevičius, pristatydamas žymaus Lietuvos tarpukario teisininko, visuomenės ir kultūros veikėjo Z. Toliušo veikalą (“Zigmas Toliušis ir jo lietuviškų iliustruotų atvirukų istorijos studija”)²: “Atvirukų atveju lietuviško teksto kriterijus yra nepatogus, nes gana dažni atvejai, kai atvirukas su tuo pačiu vaizdu išleidžiamas su parašais skirtingomis kalbomis”. Tas pat pasakytina ir apie leidimo vietos požymį: konkretaus atviruko tematikos nacionalumas nebūtinai turi sutapti su egzemplioriaus leidimo lokalizacija. Pvz., senieji lietuviški atvirukai su Trakų vaizdais ar M. K. Čiurlionio paveikslų fotoreprodukcijomis buvo išleisti Maskvoje; įdomu, kad net pirmieji lituanistiniai leidinėliai (su lietuviškais užrašais) yra pasirodę Maskvoje, Krokuvoje, Varšuvoje, Peterburge – su E. Varno, A. Žmuidzinavičiaus meniniais darbais bei kiti. Kalbant apie meninius šio tipo spaudinius pasakytina, kad jų autorių tautybė nebūtinai turi atitikti tapybos, grafikos ar kitokią dailės rūšį reprezentuojančio vaizdo nacionalinį-teritorinį tapatumą (pvz., ne vienas mūsų kraštą pamilęs kitatautis nutapė nuostabių jo vaizdų, reprodukuotų lietuviškuose meniniuose pašto atvirukuose, kurie ne visada buvo išleisti Lietuvos teritorijoje). Taigi vertinant leidinėlį būtina atsižvelgti į tris čia paminėtus rūšies požymius bei jų derinius (pvz., lietuviškos tematikos atvirukai gali būti ir Lietuvoje išleisti lituanistiniai bei nelituanistiniai – kitomis kalbomis, ir ne Lietuvoje išleisti lituanistiniai bei kitokie); šio spaudinio nacionalumo apibrėžimas būtų sudėtingas, nevienaprasmiškas. Negana to, nėra garantijos, kad dirbant praktiškai gali pasitaikyti atvejų, kai tektų kliautis kultūrinių prioritetų nuojauta arba daryti tam tikras išlygas (pvz., aptartų metodikos nuostatų neatitinka šie atvejai: V. Lenino, M. Kalinino, K. Vorošilovo bei kitų sovietinių vadų portretiniai atvirukai, išleisti LLKJS CK fotolaboratorijos Kaune).

Ikonografinio ir bibliografinio vertinimo principai reikalingi ir nustatant galimus spaudinių egzempliorius. Leidybinių tekstinių požymių pasikartojimą egzemplioriuose aptinkame ne visada. Tad ikonografiškai tapatūs atvirukai vienas nuo kito gali skirtis formatu (spaudinio matavimais), fotoreprodukcijos koloritu, defektais, rankraštiniu-korepondenciniu antrosios pusės turiniu, leidybiniais užrašais – jų tekstu, jo vieta (išdėstymu), šriftu, spalva, kalbos rūšių įvairove, kolekcininkų antspaudais, korespondencinėmis žymėmis – pašto antspaudais bei ženklais.

Neatmestina prielaida, kad toliau tvarkant Atvirukų fondą praktiškai, bus papildomi ir koreguojami metodikos principai.