Audronė Steponaitienė

Bibliometrija - tai bibliotekininkystės metodologinė disciplinos dalis, apimanti matematinių ir statistinių metodų kompleksą, naudojamą moksliniams ir nemoksliniams dokumentų bei bibliotekų tinklams analizuoti ir jiems optimizuoti.

Bibliometrijos tyrimo metodus 1969 m. įvardijo JAV mokslininkas A. Pričardas savo straipsnyje “Statistinė bibliografija ar bibliometrija?” (“Statistical Bibliography or Bibliometry?”). Bibliometrija apima tuos metodus, kurie susiję su moksliniais dokumentais:

• bibliografinių nuorodų statistinė analizė;
• mokslinių dokumentų statistinė analizė;
• referatinių žurnalų analizė;
• kiekybinė ir kokybinė individualių autorių publikacijų ir jų citavimo analizė;
• klasterinė analizė;
• skirstymas į rangus.

Seminare dalyvavusi prof. O. Voverienė perskaitė pranešimą “Bibliometrijos metodų taikymas mokslinėje veikloje”. Profesorė plačiai apžvelgė bibliometrijos, mokslometrijos ir informometrijos istoriją. Nepaisant didelės požiūrių įvairovės vyrauja vieninga nuomonė, kad bibliometrija nėra savarankiška disciplina, o vieno iš informacijos mokslų metodo loginė disciplinos dalis. Nesutariama, prie kurios disciplinos bibliometrija turėtų būti skiriama. Dažniausiai bibliometrijos metodai taikomi bibliotekininkystėje, informacijos moksluose ir mokslotyroje.

Prof. O. Voverienė pasakojo taip pat apie rengiamą spaudai bibliometrijos monografiją.

Pranešime “Andriaus Sniadeckio indėlis į Lietuvos chemijos mokslą” dr. B. Railienė pristatė bibliografinį darbą, atliekamą Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje - renkamą A. Sniadeckio bibliografinę rodyklę. Pažvelgti į chemijos mokslo ištakas paskatino ankstesni Lietuvos chemijos mokslo 1940-1990 m. bibliometriniai tyrinėjimai. A. Sniadeckis buvo pirmosios chemijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas. Jo palikimo reikšmė chemijos mokslui nėra pakankamai atskleista Lietuvos spaudoje. A. Sniadeckio mokslinių ir publicistinių darbų analizė, papildyta bibliografine rodykle, taps dar vienu žingsniu Lietuvos chemijos istorijos tyrinėjimuose.

Aida Pranckutė pranešime “Mokslinių žurnalų bibliometrinė analizė” apibūdino mokslinių žurnalų reikšmę mokslinės komunikacijos procese, pateikė pagrindinių mokslinių žurnalų vertinimo rodiklių - “impact factor”, “immediacy index”, “half - life” - apibrėžimus, jų panaudojimo galimybes, apžvelgė mokslinių žurnalų bibliometrinių tyrinėjimų istoriją. Pranešėja papasakojo apie JAV Mokslinės informacijos instituto (ISI) duomenų bazę “Journal Citation Reports”, kurioje pateikiama mokslinių žurnalų citavimo statistika, jų pasiskirstymas pagal citavimo dažnumą bei produktyvumą.

Giedrės Sasnauskaitės pranešime buvo apžvelgtos Lietuvos technikos mokslinės mokyklos, nagrinėjamas Lietuvos inžinierių apgintų disertacijų srautas. Analizuojamas laikotarpis – 1940-1990 m. Pranešėja pažymėjo, kad iki 1920 m. Lietuvoje nebuvo savarankiškos technikos mokyklos. Šiuo metu svarbiausi technikos mokslo ir mokymo centrai yra Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Išanalizavus technikos mokslų disertacijų srautą, galima išskirti 13 technikos mokslinių mokyklų. Didžiausią mokslinę mokyklą sukūrė akad. K. Ragulskis. Antroji pagal dydį - prof. L. Kulikovskio, trečioji – prof. K. Vasiliausko mokslinė mokykla.

Vaida Vanagaitė pranešime “Lietuvos matematikų disertacijų srauto bibliometrinė analizė” apžvelgė 1950-1997 m. apgintas disertacijas. Daugelis disertacijų buvo ginta Lietuvoje (60 proc). Didžiausias indėlis į matematikos mokslo vystymą priklauso Vilniaus universitetui. Išanalizavus Lietuvos matematikų apgintų disertacijų srautą, išryškėjo 20 socialinių grupių, 3 iš jų atitinka socialinio – komunikacinio mokslinės mokyklos modelio reikalavimus. Jeigu socialinę grupę sudaro 3 ir daugiau mokslo daktarų, ji tiriama kaip mokslinė mokykla. Lietuvoje susiformavo 3 matematikų mokslinės mokyklos: akad. J. Kubiliaus, akad. B. Grigelionio ir akad. V. Statulevičiaus. Didžiausią socialinę grupę subūrė akad. E. Vilkas. Esant palankioms ekonominėms sąlygoms ji galėtų peraugti į mokslinę mokyklą.

Agnė Mikšytė atliko tyrimą ir perskaitė pranešimą “Šiaurės Atėnų” 1990-1998 m. publikacijų bibliometrinė analizė”. Šiame darbe analizuojamas kultūrinio savaitraščio “Šiaurės Atėnai” įkūrimas, chronologinė publikacijų srauto dinamika, tiražo, apimčių ir kainų pokyčiai, savaitraščio vidinė struktūra ir straipsnių autoriai. Pranešimas gausiai iliustruotas schemomis, lentelėmis. Apžvelgti “Šiaurės Atėnų” skyrių rodikliai, tematika, stiliai. Taip pat pateikta lyginamoji trijų kultūrinių savaitraščių (“Šiaurės Atėnai”, “Literatūra ir menas”, “7 meno dienos”) apibūdinimo “Bibliografijos žiniose” analizė.

Seminaro pranešimų tekstai bus publikuojami “Mokslotyros” 5-ajame numeryje.