Dr. Nijolė Šaduikienė
Dr. Algimantas Jakimavičius

Pastaruoju metu mokslo visuomenei ypač rūpi, kaip pasaulis vertins Lietuvos mokslo reikšmę trečiajame tūkstantmetyje.

Mokslo tyrinėtojai pažymi, jog mokslo ateities variantų gali būti keletas. Sakykim, informacinės visuomenės kūrimas, sugebėjimas reguliuoti genetinius ir biologinius procesus skatina mokslo pažangą, perėjimą į naują, kitais dėsningumais pagrįstą laikotarpį. Tačiau nepagrįstas kišimasis į genetinius ir biologinius procesus arba naujausių mokslo bei technologinių pasiekimų taikymas tuo pat metu keičiant Žemės aplinką sukeltų ekologines ir ekonomines krizes, ir gali duoti priešingą rezultatą, negu buvo sumanyta siekti. Teigiama, kad mokslo ateitis priklausys ne tik nuo mokslo elito, bet ir nuo visos visuomenės. Ilgus amžius visuomenė nei suprato, nei domėjosi naujais atradimais. Taigi ateinančioms kartoms teks gyventi labai permainingoje ir nestabilioje aplinkoje. Juk ilgus amžius mokslą kūrė pavieniai mokslininkai, tik XX amžiuje vykęs greitėjantis žinių kaupimo procesas suartino mokslą su visuomene. XXI a. šis suartėjimas turėtų būti ypač reikšmingas, netgi lemti žmonijos ateitį.

Visuomenei problema kartais pateikiama taip, jog paprasta diskusija tampa kai kurių vyriausybinių ir mokslo institucijų analizės objektu. Visuomenės, kuri rūpinasi savo šalies mokslo ateitimi, nariai turi žinoti, kam naudojami jų pinigai.

Lietuvos mokslotyrininkai taip pat stengiasi palaikyti ryšį su visuomene. 1990 m. buvo įkurta Lietuvos mokslotyrininkų draugija. Dviejose mokslotyrininkų organizuotose konferencijose – 1991 ir 1994 m. – buvo apžvelgti mokslo sričių raidos bruožai bei tendencijos. Mokslotyros darbai ir problemos buvo apibendrinti rinkiniuose “Mokslotyrininkų mintys” (1991; 1994). 1995 m. Vilniaus universitete buvo įkurtas pirmas Lietuvoje Mokslotyros centras (vadovas prof. R. Broniukaitis) šiais metais Mokslotyros centras įkurtas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Konferencijoje aktyviai dalyvavęs akad. V. Kontrimavičius pabrėžė, kad mokslotyrininkų pastangos į savo renginius įtraukti ne vien artimų, bet ir gana tolimų mokslo sričių bei pedagoginių disciplinų atstovus, visuomenės reakcija skatina ir patį mokslą. Tokios mintys būdingos daugeliui pranešėjų (habil. dr. J. Staniulis, dr. B. Grigaliūnaitė, doktorantas E. Trakimas, dr. J. Jakimavičius). Net ir autoriui nedalyvaujant buvo aptarta žinomo mokslo istoriko prof. S. Biziulevičiaus knyga “Lietuvos zoologijos istorijos bruožai”. Šį Lietuvos mokslo serijos leidinį pristatė vyriausiasis redaktorius dr. A. Liekis.

Pranešėjai, charakterizuodami mokslo organizatorius, mokslo ir mokymo institucijų ugdytojus (prieškario Lietuvoje ir vėliau), dažnai rėmėsi nūdiena, kiti žvilgsnį kreipė į ateitį, grindė galimas tendencijas bei pokyčius. Su praeitimi buvo siejamos nagrinėjamų sričių ištakos. Prisimintos praeities asmenybės, susijusios su pirmųjų aukštųjų mokyklų kūrimusi, jų veiklos pradžia bei tolimesne veikla. Pasekėjai dažnai jau ne tik pratęsdavo pirmtakų darbus, bet juos plėtojo universaliu būdu, kompleksiškai (akad. E. Merkys, habil. dr. A. Pečiukėnas, dr. T. Arnastauskienė, dr. J. Klimavičiūtė, habil. dr. M. Strukčinskas, habil. dr. A. Baltrūnas, dr. A. Liekis). Sritis jungiant į sistemas visada įtakos turi visuomenės atstovai. Gamtininkai taip pat susiduria su panašiais reiškiniais, vyksta plėtra, kuriamos programos (dr. J. Beinorius, dr. P. Zajančkauskas, muziejininkė E. Gaidienė, habil. dr. J. Staniulis, dr. R. Kunskas). Kryptys gali jungtis į sistemas, dabar jau matome ir ciklus, ir tarpsnius, ir jų integraciją į mokslo, ūkio, gamtos sistemas (dr. N. Šaduikienė, bibliotekininkė G. Ivaškevičienė, dr. V. Urbonas, dr. S. Stakulienė). Nagrinėjami jų panašumai ir skirtumai, sąveika.

Šio renginio pranešimai bus publikuojami ir Mokslo akademijos leidinyje “Lietuvos mokslas”.