Tęsiamas “Mokslo Lietuvos” pokalbis su knygotyrininku prof. Domu Kaunu.

Kuo sumanytasis Tilžės akto 80-mečio parodos albumas turėtų būti svarbus mūsų žmogui? Ką mums reiškia Mažoji Lietuva – ar tik negrįžtančios praeities aidą? Lietuviškos spaudos, tautinio atgimimo ištakas, kultūros palikimą? O gal dar kai ką?
Matau keleriopą reikšmę. Visų pirma, tai mūsų skaudžios istorijos dalis. Ji gyva šiandien ir bus aktuali rytoj. Turime ir gerą pavyzdį. Leidyklos “Baltos lankos” išleistasis albumas “Lietuva” pasako daugiau negu kurio nors paties “kiečiausio” istoriko tyrinėjimas. Mes norėtume pristatyti Mažąją Lietuvą lyg ir to albumo tęsinį. Gal ir perdėm nevykusiai juokauju, kad daugelis nūdienos miestelėnų apie kokį Zanzibarą žino daugiau negu apie Mažąją Lietuvą. Taigi pažintine, kultūrinio paveldo aktualizavimo prasme mūsų pastangos turėtų būti visiškai pateisinamos. Antra vertus, ir politine prasme labai svarbu sureikšminti visos Lietuvos ir tautos istorinę savastį. Manau, kad į tokią knygą atkreips dėmesį ir Mažąja Lietuva suinteresuoti musų kaimynai – vokiečiai, lenkai, rusai. Todėl teks spręsti, kokiomis kalbomis dėti užrašus. Ši knyga tikrai turėtų peržengti Lietuvos ribas.

Ikonografiją svarbu nuolat reprodukuoti

Lankydamas Berlyną ar kurį kitą Vakarų miestą mėgstu nueiti į knygyną, parodą, pavartyti albumus. Galvon netelpa, kokios temos atskleidžiamos, kokie turtingi albumai laukia žinovų rankų! Nuotrauka yra tokia pat vertinga medžiaga, kaip ir tekstas. Ji labai svarbi knygos dalis, todėl visada stengiuosi labai daug nuotraukų dėti ir į savo publikacijas. Kartais iliustracijos byloja net daugiau už tekstą. Niekada žodžiais neperteiksi žmogaus išorės, fizionomikos, charakterio niuansų. Tik ikonografija ir tekstas gali teikti visišką istoriografinę analizę, duoti didžiausią tyrimo efektą.

Nuotrauka gali būti autentiškesnis, tikrovę adekvačiau atspindintis epochos dokumentas ir už tekstą, kadangi šis gali būti ideologizuotas, skirtas vienokioms ar kitokioms nuostatoms įtvirtinti. Juk taip?
Be abejonės, kadangi užfiksuotas vaizdas yra statiškas ir atspindi tam tikrą nuo nieko nepriklausančią akimirką. Jo autoriaus nei paklausi, nei už grotų patupdysi.

Nepaisant to, kad kai kurie nuolatinius “patobulinimus” mėgstantys redaktoriai užtušuodavo kokią svastiką, kaip dabar kartais kokią ne vietoje atsiradusią penkiakampę ar pjautuvą su kūju.
Mėgstančių uždažyti, nutrinti ar retušuoti buvo ir tebėra. Tikrovė įkyriai ir primityviai falsifikuojama. Mums numatytame leidinyje to nereikės daryti, stengsimės tą istorijos pilnatvę parodyti. Antra vertus, kyla klausimas, kiek reikėtų rodyti aną pusę? Tai, kas buvo nelietuviško toje pačioje Mažojoje Lietuvoje. Krašto konfliktinę politiką, rinkimus, provokiškas organizacijas ir nacistines partijas Klaipėdos krašte? Manau, kad ir tai reikėtų parodyti kaip priminimą, kad Karaliaučiuje, Klaipėdoje ir Tilžėje ar krašte apie tuos miestus ne lietuviškas rojus buvo. Savo paskutinėje knygoje “Knygos dalia” įdėjau priešlapius su senaisiais vokiškais atvirukais. Kai kas tuo ėmė abejoti: ar nereikėjo, girdi, vokiškus užrašus panaikinti, uždažyti, nutrinti? Dar labai gyvas buvusio tarybinio piliečio noras palaidoti vakarykštę tikrovę. Gal ir ne iš pikto, tik galai žino iš ko? Kartais paklausai pranešėjo ar perskaitai straipsnį žmogaus, kuris rašo apie senų laikų Mažąją Lietuvą ir susivokti nepajėgi. Iš tų raštų išeitų, kad ten klestėjo miestai, Tilžė ir Karaliaučius, lietuviškesni už Plungę ar Alytų. Tik lietuviški laikraščiai ir knygos buvo spausdinamos, knygnešiai terbomis apsikrovę šmirinėjo, užrašai tik lietuviški kabėjo ir į bet kurį praeivį galėjai kreiptis lietuviškai…

Tegu ir ne iš piktos valios, nesąmoningai, tačiau taip tikrovė iškraipoma.
Svarbiausia, kad klaidiname ir save, ir kitus. Aišku, mes, tyrinėtojai, tai jaučiame, bet tas nepaprastas noras pageidaujamą matyti už esamą yra kibus nelyginant vėžio liga. Savo studentams nuolat pabrėžiu, kad istorija visada yra subjektyvi ir šališka, bet negalima perlenkti. Padėtį reikia taisyti vadovaujantis istoriškumo principu ir sveika nuovoka. Tačiau tai nereiškia, kad mes neprivalome atstovauti gyvybiškiems savo šalies interesams – juos ginti ir interpretuoti. Tiesa privalo gimti diskusijoje su kitaip manančiais.

Kriterijus – nenusižengti tiesai

Apskritai Jūsų klausimas labai keblus, tam galima būtų skirti konferenciją ir diskutuoti - kur, kada ir kaip daryti. Jei tarybiniais laikais mums brukdavo mitus apie klasių kovą, barikadas ir pogrindininkus, tai dabar perlenkiame kalbėdami, sakykime, apie pokario partizanų kovas ir neginkluotą pasipriešinimą. Žinau daugybę pavyzdžių, bet galiu pasiremti ir savuoju. Alsėdžių miškuose žuvo mano tolimas giminaitis, partizanų būrio vadas ir, kaip teigia tame būryje buvęs palangiškis Alfonsas Norkus, taip pat ėjęs Alkos rinktinės vado pareigas. Jo žūties vietoje kartu su broliais renčiau pirmąjį paprastos eglės kamieno paminklą. 1990-1991 m. naršiau kaimus ir užrašinėjau liudininkų parodymus. Sumanyto tyrinėjimo nepaskelbiau. Istorija pasirodė besanti labai sudėtinga ir skaudi, kartais nelabai herojiška ir daugiaprasmė. Jai atskleisti reikia laiko nuotolio ir vėsios galvos.

Ne veltui sakoma, kad niekur nėra tiek melo, kiek įvykių dalyvių ir liudininkų prisiminimuose. Nuo saviapgaulės prasideda ir nuoširdus kitų apgaudinėjimas.
Studentams aiškinu apie mokslo šaltinius ir pateikiu jų vertingumo bei patikimumo klasifikaciją. Yra pasaulyje įvairių klasifikacijų, ir ne viena, bet aš sukūriau savąją. Tai štai iš 14 tos klasifikacijos skyrių atsiminimai yra priešpaskutinėje vietoje. Studentai stebisi: kaip čia gali būti, kaip galima netikėti gyvu liudininku, dalyvavusiu, savo akimis viską mačiusiu… Gal jis ir dalyvavo, matė, bet kai apie savo patyrimus pasakos po 40 ar 50 metų, tai tie atsiminimai taps grožiniu kūriniu, kurio pagrindinis herojus bus pats tų atsiminimų pateikėjas. Viskas per jį bus vertinama, be to, painiojant vardus, įvykius, traktuotes, prisitaikant prie laikmečio reikalavimų, konjunktūriškai suherojinant vienus ar kitus asmenis ir pan. Atsiminimais moksle remtis galima tik juos kritiškai palyginus su kitais, be to, įvairiarūšiais patikimais šaltiniais.

Savo asmeninių išgyvenimų ar prisiminimų Jūs pats nemėginate vien kaupti atmintyje, bet gana noriai juos pateikiate bendraudamas kad ir su spaudos atstovais. Šitaip autentišką išgyvenimą užfiksuojate per kitą asmenį, per jo sąmonės “filtrą”. Jums aktualios mintys, tam tikro momento patirtis nenumarinama, bet publikuota gali ateityje įgyti ir išliekamosios vertės.
Pokalbis su žurnalistu nėra vien atsiminimas. Mes daugiausia kalbėjomės apie pirmosios lietuviškos knygos 450-ies metų sukaktį, vykusius renginius. Šie pokalbiai - įspūdžio fiksavimas sekant karštais įvykių pėdsakais. Kalbėdamas apie vakarykštę dieną nieko neapgausi, nes ji praėjo stebint šimtams liudininkų. Jei suklysi – jau rytoj būsi pavadintas tikruoju vardu: melagiu arba klastotoju. Žinoma, vertinant, traktuojant neįmanoma išvengti tam tikro subjektyvumo. Yra ir suinteresuotumo problema. Man teko būti Pirmosios lietuviškos knygos sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretoriumi, tad nieko stebėtino, jeigu tuos renginius man norėjosi gal kiek ir sureikšminti. Aš priešinuosi tam savyje, bet tas subjektyvumo reiškimasis vyksta savaime. Ir jis nėra vien mano yda, be to, itin žalinga. Jį reikia mokėti atpažinti ir įvertinti.

Kaip sutaikyti nesutaikoma

Mes amžinai pasmerkti?
Matyt, kad taip, ir tikriausiai ilgam. Arba kai ištirpsime Europos katile, tapsime eurolietuviais ar dar kuo kitu, tada gal ir būsime “laisvi”. Nesijaudinsime dėl tokių dalykų. Bet tai, žinoma, juodas humoras.

Tad gal patys sau palinkėkime bent jau greitai neištirpti saldžiame Europos medaus katile. Išlikime, tegu ir su trūkumais, bet savais.
Be abejo, tai ir yra vertybė. Mažos tautos - žemės druska, - sakė Georgas Sauerweinas. Aš galiu tik pakartoti šiuos žodžius ir pridurti: jos neleidžia užmiršti tikrąjį gyvenimo po saule skonį.

Ačiū. Leiskite palinkėti, kad ir antrasis pusšimtis Jūsų gyvenimo metų būtų toks pat kūrybingas ir vaisingas, koks buvo ir pirmasis.
Iš širdies dėkoju už šiuos palinkėjimus. Stengsiuosi, tačiau ateitis – ne vien mano valia ir dalia.