Prieš trejus metus Viekšnių miestelyje pastačius paminklą Biržiškoms – gydytojui Antanui, jo žmonai Elžbietai ir trims sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui, kilo mintis čia kas keleri metai organizuoti mokslines konferencijas. Šių metų gegužės 1-ąją vyko antroji konferencija “Žemaičių kultūros įvairovė ir jos atspindžiai Viekšnių krašte”.

Konferencijos iniciatorė - Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja Aušrelė Gurauskaitė sukvietė daug žymių mokslininkų, kultūros veikėjų, meno kolektyvų. Jai vadovavęs Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas dr. Albertas Rūžė pasidžiaugė, kad provincijoje vykstančios konferencijos susilaukia daugelio mokslininkų dėmesio, kad jose pateikiama daug naujos ir įdomios medžiagos. Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas dr. Romutis Karmalavičius analizavo poeto Leono Skabeikos poeziją, kuri, kaip sakė pranešėjas, visai “iškrenta” iš lietuvių poezijos savo kitoniškumu, kaip, beje, ir paties poeto pažiūros. Labai įdėmiai išklausytas Lietuvos muzikos akademijos dėstytojos dr. Zitos Kelmickaitės pranešimas apie Viekšnių apylinkių dainavimo ypatumus. Pasirodo, docentė tose apylinkėse su studentais yra surinkusi per 700 dainų. Ji leido pasiklausyti kai kurių įrašų, o melodingesnes kartu su Lietuvos muzikos akademijos doktorante Loreta Mukaitė pati padainavo. Beje, docentė sakė, kad tarmės nyksta taip smarkiai, kad gryną savo tarmę yra išlaikę tik žemaičiai. Įdomu ir tai, kad nuo dainų gavo pavadinimus net kai kurie kaimai. Dainorių kaime ekspedicijos metu užrašyta net 19 unikalių dainų. Studentų korporacijos “Samogitia” prezidentė Loreta Mukaitė supažindino su šios studentų organizacijos veikla, žemaičių ir jaunimo rėmimo fondu.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Gražina Kadžytė analizavo papročių teisės atspindžius lietuvių tautosakoje. Nacionalinio muziejaus vyriausioji muziejininkė Danutė Aleknaitė savo pranešimą apie žemaičių moterų išeiginius drabužius pagražino gausiais pavyzdžiais. Pasirodo, apdaras parodydavo luomą, etnografinę priklausomybę, padėtį šeimoje, amžių ir net charakterį ir, be abejo, turtingumą. Ji priminė įdomų M. Valančiaus paminėjimą, kad Viekšnių moterys dėvėjo gana spalvingus rūbus, kurie žydėjo kaip lelijos, žėravo kaip aguonos. Beje, žemaitės ypač išsiskyrė savo skarelių surišimu, jų gausa. Kartais jos ryšėdavo net tris skareles – ant galvos, kaklo ir pečių.

Daug vertingos medžiagos pateikė ir vietiniai kraštotyrininkai. Bronius Kerys rengia savo krašto bibliografiją, kuri jau apima 617 p., o iš viso turėtų būti 1500 p. Algirdas Gedvilas analizavo Lietuvos aviacijos pradininko muziejuje sukauptą Biržiškų ekspoziciją. Beje, ji vis negali persikelti į A. Biržiškos namus, kurie tebėra sudarkyti, praradę pirmykštį vaizdą, stovi negyvenami ir apleisti. Viekšniškiai buvo sutarę, kad galima gauti iš JAV profesoriaus, vasario 16-osios akto signataro M. Biržiškos pomirtinę kaukę, bet signatarų namų vadovybė net į du raštiškus pasiūlymus neatsakė.

Po konferencijos vyko koncertas, kuriame pasirodė viekšniškių etnografinis ansamblis “Poilsėlis”, beje, atgaivinęs nuotaikingą šokį “Dirižablis”, kurį šoko dar mūsų seneliai (vadovė Nijolė Kontutienė). Įdomią programą parodė Klaipėdos universiteto ansamblis “Auksodė” (vadovė Rūta Vildžiūnienė). Koncerte taip pat dalyvavo N. Akmenės saviveiklininkai ir Klaipėdos universiteto studentai ir dėstytojai.