Gediminas Zemlickas

Parodos sumanytojas - VšĮ “Istoriniai želdynai”, kurios valdybos pirmininkė Loreta Musanja, o surengti padėjo Europos Tarybos informacijos ir dokumentacijos centras, bendrovės “LUKoil Baltija” ir “Penki kontinentai”.

Dvarų kolekcionierius

Kai nuotraukų ir aprašymų susikaupė geroka šūsnis, M. Šventoraičiui kilo mintis (gal ir kiti skatino) išleisti knygelę ar ką panašaus - vis būtų ilgaamžis įprasminimas. Vėliau tuo užkratu užsikrėtė ir keli pažįstami dailininkai, pasisiūlę vieną kitą dvarą, o gal tikriau tai, kas iš jų likę, nutapyti. Vieni tapė iš natūros, kiti – daugiau tai, ką įsivaizdavo, stengėsi ant drobės įtvirtinti savo įspūdį, viziją, kurią žadino gyvenimo realybė. O toji realybė didesnio optimizmo nekėlė. Daugelio dvarų pastatai buvo apnaikinti, senieji dvarus supę parkai nuniokoti, ištrypti, praradę didžią dalį savitumo. Kadangi tarybų valdžia dvarams ir jų kultūriniam paveldui didesnių sentimentų nejautė, tai nieko stebėtino, jog tuose pastatuose ir teritorijose dažniausiai kūrėsi ūkinės ir kitos organizacijos, kurių vadovai to paveldo vertės nesuprato, o valdžia labai ir neskatino suprasti.

Paradoksalu, bet išsvajotoji nepriklausomybė ne visiems seniesiems dvarams atnešė geras permainas. Blogiausia, kad tie vientisi kompleksai privatizavimo metu buvo išardyti, atiteko skirtingiems savininkams. Ne visi turi lėšų tą jiems tekusį paveldą tinkamai prižiūrėti, jau nekalbant apie tvarkymą. Neretai tų buvusių dvarų aplinkoje gyvena asocialūs asmenys, kurie didesnės pagarbos tam paveldui nejaučia. Baudžiauninkų palikuonys, kaip ir jų pirmtakai, į dvarą žvelgia įtariai, o neretai ir priešiškai.

M. Šventoraitis, teikdamas užsakymus dailininkams ir prašydamas nutapyti jam įdomų dvarą ar dvarelį, per tuos metus jau spėjo sukaupti apie 50 šios temos paveikslų. Ištisa krašto vertingam istoriniam ir kultūriniam palikimui skirta kolekcija. Žinoma, tuose paveiksluose kartais vyrauja ne tiek natūraliai perteikta tikrovė, kiek ryški pačių dailininkų meninė vizija. Apsilankymas senoje dvarvietėje kiekvienam sužadina jausmus, prisiminimus, tad nieko stebėtina, jog dailininkai tose drobėse pirmiausia nori išreikšti savo vizijas ir emocijas. Todėl tie paveikslai saviti, perteikia autorių individualybę. Tačiau ir moderniam dalininkui sunku atitrūkti nuo gyvenimo realybės, net jeigu jis pats to ir labai nenorėtų pripažinti – išduoda patys kūriniai. Daugelyje bene ryškiausiai perteikta būtent griovimo, praradimų, dvasinės ir kultūrinės erozijos nuotaika. Užsakovą šitai visiškai patenkina, ir jis neslepia, kad jam labai rūpi visuomenei iškelti dvarų, apskritai senojo kultūros paveldo griovimo ir niokojimo problemą.

Storas traktatas nemaldo didelio nusivylimo

Matyt, didelė širdgėla turi savybę atliepti kitų žmonių širdyse. Bent jau Seimo pirmininko pavaduotojas R. Ozolas jautė pareigą patikinti, kad visi rasim jėgų pakilti ir grįšim prie pradėtų ir neužbaigtų darbų. Lietuvos Tūkstantmečio proga, pasak R. Ozolo, galėtų būti išleistas ir Ričardo Stulpino darbas. Bent jau kaip liudijimas to, kas galėjo būti padaryta.

Apleistiems dvarams įpūsti naujos gyvybės

Bent jau pats šios kolekcijos sumanytojas ir savininkas neslepia, kad svajoja vienam konkrečiam dvarui įpūsti gyvybės. Susibūrė bendraminčių būrelis, tarp kurių yra dailininkų bei dirbančių paminklosaugos srityje žmonių. Jeigu viskas klostysis kaip sumanyta, buvusio Daukšiagirių dvaro aplinka Prienų rajone laikui bėgant turėtų keistis į gera. Kiek supratau iš paties Mindaugo Šventoraičio, tai būtų veikiau kultūrinis, o ne ūkinis objektas. Ten vyktų kultūriniai renginiai, parodos, koncertai. Žmonėms renkantis į koncertą ar spektaklį, juos gal pasitiktų “ponas”, vandenyje pliuškentųsi upėtakiai, o vaikščiodami parko takeliais lankytojai pajustų šią vietovę gaubiančią dvasią. Sumanymo autoriai norėtų, kad ir kiti krašto dvarai atgimtų visų pirma kaip kultūros centrai, žmonių bendravimo vietos.

O kol kas Mindaugo Šventoraičio darbo kabinete kabo paveikslai, kuriuose senų dvarų atvaizdai. Gatve einantys žmonės pro langą tuos paveikslus pamato, susidomi ir užeina – mano, jog tai paveikslų galerija. Nenusivilia, kai sužino, jog tai darbo kambarys – pasižiūri paveikslų, pabendrauja su šeimininku. Išsiskiria kaip draugai – argi tai ne prasminga?