Gediminas Zemlickas

Tauta buvo naikinama fiziškai ir tai buvo daroma juk ne baltosios karštinės priepuolio apimtų žmonių, o tarsi ūmai aptemus protui - metodiškai, šaltakraujiškai, pagal kažkieno smegeninėse išnešiotus planus, prisidengus demagogiškais lozungais apie tautų draugystę, internacionalizmą ir šviesią visos “pažangios” žmonijos ateitį – komunizmą.

Šio miražo žemesnioji pakopa – rytietiškai suvoktas socializmas juk ir buvo visos tos bakchanalijos gimdytojas. Nuo lemtingosios birželio 14–osios iki 22–osios, t. y. iki karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžios, iš Lietuvos buvo deportuota apie 30 tūkst. (beje, duomenys ne visai tikslūs, net prieštaringi) Lietuvos piliečių. Gyvuliniais vagonais ir labai dažnai nespėję pasiimti būtiniausių drabužių ir mantos mūsų žmonės buvo tremiami į nežinią.

Keliems tūkstančiams mūsų tautiečių toji nežinia įgijo Vakarų Sibiro pavidalą. Peržiemoję pirmąją tremties žiemą Altajaus priekalvėse ir po truputį pradėję kurtis lietuviai vėl buvo susodinti į sunkvežimius, vėliau - į perpildytus tvankius vagonus, paskui – į baržas ir Angaros, po to Lenos upėmis gabenami vis toliau į šiaurę. Lenos ir Janos upių deltose, Laptevų jūros pakrantėje, 800 km į šiaurę už Poliarinio rato, tie “liaudies priešai”, daugiausia moterys, vaikai, seniai, buvo iškeldinti ant tuščio kranto ir palikti likimo valiai. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir turėjo užsiimti žvejyba, o likusieji darbingi asmenys - paruošti sugautą žuvį ir siųsti į frontą.

Artėjo atšiauri Arkties žiema su savo baisiaisiais palydovais – šalčiu, badu ir ligomis. Daugelis mūsų tautiečių taip ir nesulaukė pirmojo Arkties pavasario. Jų kaulais nusėta Šiaurės Jakutija, Ledinuotojo vandenyno pakrantė. Tie, kurie išliko gyvi, daugiausia ištremtųjų vaikai susibūrė į “Lapteviečių” broliją. Ta žmonių patirtis – tautos istorijos reikšminga dalis. Ar sugebėsime tą istoriją paversti ir savo dvasinio gyvenimo dalimi, ar įstengsime visą tą istorinę patirtį įtaigiai perteikti savo reikalais užsiėmusiam pasauliui?

Priklausys tikriausiai ne vien nuo pačių “Lapteviečių”. Ligi šiol platusis pasaulis nežino Lietuvos didžiųjų išgyvenimų. Mūsų tautos patirtis dar netapo pasaulio lobyno dalimi. Tylų mūsų tautos kalbėjimą gožia garsesni ir rėksmingesni didesnių ir įtakingesnių tautų ir valstybių balsai. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek lietuvių tautos rezistencija ir trėmimų istorija taps mokslinių tyrimų objektu, aktuali ir kitoms tautoms.

Kai kas jau padaryta, kai kas daroma. Balandžio mėnesį Vilniuje vyko Laptevų jūros tremtinių brolijos “Lapteviečiai” suvažiavimas, kurio metu Brolija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.

Ministerija įsipareigojo skatinti mokyklas dalyvauti Brolijos renginiuose, juos remti, organizuoti mokyklose mokinių rašinių konkursus tremties ir rezistencijos tema, padėti platinti Brolijos leidžiamus leidinius. Brolija padės organizuoti moksleiviams renginius, sudarys sąlygas pedagogams ir moksleiviams lankyti Brolijos įkurtąją “Tautos tremties” ekspoziciją Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, ten rengs temines ekskursijas, o mokyklose padės organizuoti Gyvosios istorijos pamokas. Jose dalyvaus buvusieji tremtiniai, kuriems teko patirti šiaurės “kurortų” prie Laptevų jūros išbandymus.

Be kitų bendradarbiavimo sutartyje išvardytų įsipareigojimų, “Lapteviečių” brolija numato išleisti Dalios Grinkevičiūtės knygą “Lietuviai prie Laptevų jūros” rusų kalba, taip pat ir jos specialų tiražą Lietuvos mokyklų bibliotekoms.

Viešnia iš Šiaurės

Su viešnia iš Jakutijos Agafija Semionovna Pticyna, kuri jau penktą kartą lankėsi Lietuvoje, šių eilučių autoriui teko susipažinti ir bendrauti “Lapteviečių” brolijos valdybos nario dr. Jono Puodžiaus dėka, kuris yra ir mūsų laikraščio redakcinės kolegijos narys.

A. Pticyna rūpinasi ir D. Grinkevičiūtės knygos leidimu. Pradžioje turėjo sumanymą pateikti tik keletą ištraukų, įdėtų į Jakutijos mokslininko Semiono Gorochovo leidžiamą knygą “Užpoliarės žvejai per prievartą” (“Nevolnyje rybaki Zapoliarja”). Tarp tų žvejų buvo suomių, estų, jakutų, taip pat lietuvių bei kitų tremtyje atsidūrusių tautų atstovų. Pasak viešnios, ta knyga šiek tiek pretenduos ir į mokslinio pobūdžio veikalą, joje bus pateikta įvairių statistinių duomenų. Norėta į tą veikalą įterpti ir autentiškų Dalios Grinkevičiūtės liudijimų. Tačiau redaktorius, perskaitęs Dalios knygą, buvo sukrėstas jos tikroviškumu ir pasiūlė išleisti atskiru leidiniu.

Mūsų skaitytojai tikriausiai prisimena, jog šie penkiolikmetės lietuvės mergaitės išgyvenimai pirmiausia buvo paskelbti užsienyje, ir už tai D. Grinkevičiūtė nukentėjo, sovietinio režimo buvo persekiojama. Tik atkūrus Nepriklausomybę tapo įmanoma knygą išleisti ir Lietuvoje. Rusakalbiams skaitytojams tas veikalas ligi šiol praktiškai nežinomas, nes publikuotos tik ištraukos knygoje “Lietuviai prie Šiaurės Ledinuotojo vandenyno”. “Lapteviečių” brolija pasirūpino, kad knyga būtų išversta į rusų kalbą. Seni ryšiai, matyt, padės knygą išleisti būtent Jakutijoje – lietuvių tremtinių kančių žemėje. Simboliška. A. Pticyna pasiūlė šiai knygai panaudoti kito lietuvio tremtinio - Gintauto Martinaičio piešinius. Berniukas piešė, ką matė, išgyveno, patyrė. Jo piešiniai tapo ir visos tautos dramatiškos istorijos dalimi.

Mums bendraujant viešnia buvo susirūpinusi dėl daugelio dalykų: ar pavyks lapteviečiams gauti lėšų knygos leidybai, pagaliau kaip įtaigiau pavadinti knygą, kad rusakalbiam skaitytojui ji taptų kuo artimesnė? Viešnia sakė siūlanti tokį pavadinimą: “Penkiolikmetės Dalios Grinkevičiūtės dienoraštis”. O paantraštėje liktų pačios autorės pavadinimas - “Lietuviai prie Laptevų jūros”. Kita vertus, antraštė turi būti išraiškinga ir glausta, be to, negerai keisti pačios autorės duotąjį pavadinimą. Bet kuriuo atveju tie pasiūlymai dar turėjo būti derinami su “Lapteviečių” brolijos nariais. Pagaliau ir tos knygos leidybai reikalingi pinigai nėra jau tokie dideli, palyginti su rezultatais, kurių galime tikėtis.

-Dalios Grinkevičiūtės knyga rusų kalba visų pirma reikalinga lietuvių tautos, kuri tiek iškentėjo, įvaizdį stiprinti tarp rusakalbių skaitytojų, - taip būsimos knygos reikšmę apibūdino Jakutijos atstovė.

Buvo metas, kai šis tolimas kraštas įstengdavo finansiškai sušelpti ir mūsų “Lapteviečių” brolijos narius. Lygiai prieš dešimtį metų jie surengė ekspediciją “Lena - 89”. Tos kelionės į Jakutiją metu lapteviečiai tvarkė savo artimųjų ir kitų tautiečių palaidojimų vietas, jas įprasmino memorialiniais paminklais, kai kurie į gimtinę parsigabeno tremtyje mirusių savo tėvų, giminių, artimųjų palaikus. Neišdildomą įspūdį ekspedicijos dalyviams paliko susitikimai su Buluno, Tiksio, Bykovo ir kitų tremties vietų gyventojais, taip pat ir su Jakutijos visuomenės bei valdžios atstovais. Ekspedicijos dešimtmečio proga per Lietuvos televiziją norima pristatyti naujai sumontuotą vaizdajuostę “Ledo tremtis”, kurioje perteikti tos įsimintinos kelionės įspūdžiai.

Per prabėgusį dešimtmetį Rusijoje, taip pat ir Jakutijoje, daug kas pasikeitė, bet ne viskas į gera. Didžiulė infliacija nuskurdino daugelį žmonių. Viešnia vis minėjo 1998 m. rugpjūčio 17-ąją, kuri ženklina ne tik Rusijoje prasidėjusią vyriausybės ir finansinę krizę, bet ir tapo grėsmingu žmonių ir šalies nuskurdinimo simboliu. Pasak viešnios, Jakutijos biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojai šešis mėnesius buvo negavę atlyginimų - tuo viskas pasakyta. Šiandien žmonėms ne knygos yra pirmos būtinybės dalykas, jiems rūpi, kaip išgyventi. Daugiau kaip pusšimtis metų prabėgo nuo lietuviams tremtiniams ledinių 1942-ųjų, tačiau daug kam toje plačioje šalyje svarbiausi tebėra būtent egzistenciniai klausimai.

Visai netipiška funkcionierė

- Tai joks atsitiktinumas, - sako Agafija Pticyna, - buvau komjaunimo aktyvistė, vėliau ir partinė funkcionierė. 15 metų buvau komunistų partijos narė, kol ta partija nepradėjo byrėti. Septynerius metus teko būti Čurapčios rajono komiteto komjaunimo sekretore.

Tačiau buvusieji funkcionieriai paprastai stengiasi jei ne pateisinti savo partijos privirtą košę, tai bent kalba apie tą laikotarpį ne ypatingai noriai. Ta prasme A. Pticyna labai netipiška funkcionierė. Manau, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su šios jakutės moters kai kuriais biografijos bruožais.

Ji gimė Jakutijos autonominės respublikos sostinėje Jakutske, nors tėvai buvo iš kaimo, valstiečiai. Pilietinio karo Rusijoje metais žuvo du Agafijos Semionovnos tėvo broliai. Ši tragedija įvyko jos tėvo, dar vaiko, akyse. Psichinė trauma buvo tokia didelė, kad septynerių metų berniukas, nuėjęs į pirmą klasę, nesugebėjo mokytis. Mokyklos nelankė, liko be išsilavinimo, bet vėliau savarankiškai sugebėjo išmokti visko, ko gyvenime reikėjo. Anksti mirė Agafijos Semionovnos motina, tad mergaitei teko patirti daug vargo ir nepriteklių. Vidurinę jakutų mokyklą baigė rajone, tad jakutiškai išmoko puikiai. Įstojo į Jakutijos valstybinį universitetą, tapo filologe - įgijo prancūzų kalbos dėstytojos specialybę.