Visi mes neblogai žinome ir aukštesniųjų mokyklų situaciją, nes jose dirbome ir dirbame. Mums nepriimtinas atsainus atmestinas požiūris, nuolat reiškiamas aukštųjų mokyklų administratorių. Manome, kad aukštojo profesinio mokslo idėja Lietuvoje pilnai subrendusi ir spręstina. Pateiktame tekste išreiškiame šį požiūrį.

Iki nepriklausomybės atkūrimo egzistavę technikumai buvo savotiškas bendrojo ir specialaus profesinio ugdymo surogatas, jaunesnysis nepilnavertis aukštojo mokslo giminaitis. Priimant mokytis aštuonmetį išsimokslinimą teturintį penkiolikmetį, iš profesinio mokymo įstaigos jokio rimtesnio rezultato nebuvo galima laukti.

Padėtis ėmė keistis, kai technikumai buvo reorganizuoti į aukštesniąsias profesinio mokymo įstaigas, užsienyje daug kur vadinamas kolegijomis. Ankstesnieji mokymo tikslai – suteikti vidurinį išsilavinimą ir minimalius intelektualinio darbo įgūdžius – aukštesniajai mokyklai nebetiko. Jos kontingentas tapo analogiškas aukštųjų mokyklų studentų kontingentui, tad teko orientuotis į kitokius mokymo tikslus. Mokymo programos logiškai transformavosi į aukštųjų mokyklų analogus. Socialinių ir ekonominių pokyčių veikiama keitėsi specialybių nomenklatūra. Aukštosioms mokykloms pagrindinėse studijose orientuojantis į bendresnes teorines bakalauro programas, aukštesniosiose mokyklose tapo intensyvesnis profesinis rengimas. Galimybė per 3-4 metų laikotarpį įgyti rimtą intelektualinės veiklos profesiją tapo labai patraukli. Šiandieninės aukštesniosios mokyklos teikia pakankamai tvirtus šių profesijų pagrindus, geriausios iš jų neturi rimtesnių problemų su auklėtinių įdarbinimu.

Per kelis savarankiško politinio ir socialinio gyvavimo metus visuomenėje labai išaugo išsilavinimo, ypač aukštojo išsimokslinimo, prestižas. Valstybines aukštojo mokslo programas yra ištikusi savotiška krizė: jos negali aprėpti visų norinčių įgyti aukštąjį mokslą. Aukštosios mokyklos yra biudžetinės, mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos įstaigos ir plėstis valstybės sąskaita be galo ir krašto jos negali. Jų pajamos iš tyrimo darbų tokio plėtimosi išlaidų nepadengia ir dar ilgai to padaryti negalės. Aukštosios mokyklos pabandė didinti apmokamų studijų apimtį dėl ko atsirado kolizija su LR Konstitucija ir įstatymais. Kilo savotiškas socialinis konfliktas, pareikalavęs aukščiausio valstybinio lygmens sprendimo. Tokiu sprendimu turėtų būti naujieji Aukštojo mokslo ir Profesinio rengimo įstatymai. Abu jie palies ir aukštesniųjų mokyklų problemas. Aukštųjų mokyklų vadovų požiūris į aukštojo mokslo plėtimą vienareikšmis: reikia didinti valstybės išlaidas aukštajam mokslui, forsuojant priėmimą į jau esamas aukštąsias mokyklas – pirmiausia universitetus. Aukštesniąsias mokyklas reikėtų jungti prie aukštųjų, nes specialistų rengimas jose – tik profanizuotas aukštųjų mokyklų dubliavimas. Toks prijungimas garantuotų mokymo kokybę; likusias neprijungtas aukštesniąsias mokyklas derėtų paversti profesinio mokymo įstaigomis. Vienaip ar kitaip, išreiškiamas požiūris, jog aukštesniosios mokyklos neturi potencijos užtikrinti aukštojo mokslo lygmens specialistų parengimo. Ši nuomonė dažnai išsakoma su įžeidžiančia arogancija ir geroka doze paniekos aukštesniosios mokyklos atžvilgiu.

Tokio pobūdžio diskusija, kai neigiama be rimtų argumentų, nepriimtina. Nediskutuotino atmetimo priežastis gana aiški: plikas interesas. Norima išlaikyti korporatyvinę monopoliją aukštos kvalifikacijos specialistų rengimui, nes privačios aukštosios mokyklos ir aukštesniųjų mokyklų potencialo sustiprinimas pareikalautų biudžetinių lėšų. Į jas aukštojo mokslo sistemoje šiandien turi teisę tik universitetai. Jaunesnysis giminaitis elgiasi per daug įžūliai, reikalaudamas savo dalies.

Kaip argumentai, neigiantys bet kokią realią galimybę stipresnes aukštesniąsias mokyklas išugdyti iki aukštąjį mokslą teikiančių įstaigų, paprastai pateikiami du: pedagoginio personalo nepasirengimas ir silpna mokymo bazė.

Aukštasis mokslas savo pačia esme yra euristinis ir reikalauja tiriamojo ir mokomojo darbo integracijos. Tai aksioma, kurios niekas nesiruošia neigti. Personalo mokslinis potencialas paprastai matuojamas mokslo daktarų skaičiumi (šitokie dėstytojai vadinami “mokslininko” terminu). Tokia yra formali reikalo pusė. Iš tiesų, būsimosiose kolegijose dėstytojų su mokslo laipsniais yra mažai. Tačiau iš karto kyla klausimas: kodėl mažai? Aukštesniosiose mokyklose pedagoginis personalas niekada nebuvo orientuojamas į mokslinių laipsnių įsigijimą. Pati valstybė jo niekad neskatino ir netgi ignoravo. Dėstytojų kvalifikacija buvo suprantama kaip pedagoginis pasiruošimas ir tik už tai teikiamos kvalifikacinės kategorijos. Ilgą laiką mokslo laipsnis skirtingai nuo bendros europinės ilgaamžės tradicijos, nebuvo laikomas pedagoginės kvalifikacijos dalimi. Tai neabejotinai tarybinis technikumų tradicijos atavizmas.

Mokslų daktaras, aukštesniosios mokyklos dėstytojas, nors faktiškai ir pakliuvęs į “mokslininko” kategoriją, neturėjo teisės į mokslininko stažą, kuris turi įtakos jo pensijai, netgi tuo atveju jei jis dirbtų mokslinį darbą. Tokio požiūrio rezultatas akivaizdus ir šiandien pasitarnauja kolegijų priešininkų argumentacijai. Tačiau kartu jis yra puikus šio ignoravimo nereikalingumo argumentas. Juk jei aukštesniosiose mokyklose būtų skatinamas mokslo darbas ir mokslo laipsnių įsigijimas, šiandien jų būtų ne vienetai.

Tačiau bendroji situacija neleido pedagoginiam aukštesniųjų mokyklų personalui stovėti vietoje. Naujas studentų kontingentas reikalavo esminio mokymo programų atnaujinimo ir intensyvaus metodinio darbo. Daugelyje aukštesniųjų mokyklų mokymo darbas pradėtas organizuoti katedrų principu, kas paskatino edukologinių tyrimų bei metodinio darbo intensyvinimą. Šiandien yra mokyklų, kur dėstytojų jėgomis kasmet išleidžiama 10-20 vadovėlių ir jiems prilygstančių mokymo priemonių. Tai nėra pedagoginio personalo dalykinio ir metodinio silpnumo įrodymas.

Prieš keliolika metų Lietuvos aukštosiose mokyklose tebuvo 10-20 proc. dėstytojų su mokslo laipsniais. Tada nebuvo kalbos apie labai intensyvią mokslinę veiklą, nes pirmiausia reikėjo parengti pačius mokslo darbuotojus. Ir dabar nemaža aukštųjų mokyklų pedagogų dalis – 20-40 proc. nepriklauso mokslininkų kategorijai. Lietuvos aukštojo mokslo reformos projekto autoriai pripažįsta, kad “klaidinga būtų reikalauti, jog visi aukštųjų mokyklų dėstytojai būtų mokslininkai. Asmuo, pats nedirbantis mokslinio darbo, bet sugebantis sekti mokslo ir technologijų naujoves ir kūrybiškai jas taikyti pedagoginėje veikloje, rengdamas vadovėlius ir kitą studijoms reikalingą medžiagą, gali būti vertingesnis dėstytojas, nei mokslininkas, užsisklendęs siauroje mokslinių tyrimų srityje” (Aukštojo mokslo reformos projektas, 46 p.).Tačiau kodėl to paties požiūrio netaikyti aukštesniųjų mokyklų dėstytojams, dirbantiems praktiškai pagal aukštųjų mokyklų lygio programas, mokantiems kalbas, besistažuojantiems užsienio mokyklose, parengusiems po kelis vadovėlius ar mokymo priemonę, dalyvaujantiems PHARE tarptautinėse programose ir t. t.? Apskritai žemesniųjų kursų studentų mokyme sunku atrasti betarpišką ryšį tarp mokomojo ir mokslinio darbo, čia jis be reikalo fetišizuojamas. Tyrimų reikšmė išauga tik magistrų ir daktarų rengimo programose; jose ir dirba labiausiai kvalifikuota profesūros dalis. Ypač problemiškas ryšys tarp mokymo ir tiriamojo darbo tuo atveju, kai skaitomi keli mokymo kursai, nesusiję betarpiškai su dėstytojo moksliniais interesais, ir nėra jokio ryšio, kai dėstytojo mokslinė kvalifikacija yra iš kitų mokslų srities. Svarbiausia studentų tinkamo rengimo profesiniam gyvenimui sąlyga yra aukštas dėstytojo dalykinis ir pedagoginis profesionalumas, ne visada formaliais kriterijais išmatuojamas.

Mokymo bazės stiprinimo reikalai visada buvo ir bus aktualūs bet kuriai mokyklai. Čia jos visos skriaudžiamos. Tačiau daugelis mokyklų, tame tarpe ir aukštesniųjų, sugebėjo įvairiais keliais įsigyti modernios mokymo įrangos, apsirūpinti kompiuteriais, spaudos, dauginimo priemonėmis, sukūrė mokymo firmas ir netgi unikalius muziejus, įrengė ir toliau plečia savarankiškoms studijoms reikalingą bibliotekinę bazę ir t. t. Žinoma, daug ko trūksta, bet visur pastebimi teigiami poslinkiai pedagoginio metodinio pasiruošimo, mokymo bazės stiprinimo, studentų kontingento gerėjimo, tarptautinių ryšių plėtimo ir daugelyje kitų aukštesniųjų mokyklų gyvenimo sričių.

Pagaliau tenka kelti esminį klausimą: kaip efektyviau parengti šiuolaikinius reikalavimus atitinkančius specialistus, priskiriamus aukštojo mokslo kategorijai: ar toliau plėsti labai brangią universitetų sistemą, ar paieškoti ir kitų kelių? Tokių, kokius prieš 25-30 metų atrado žymiai turtingesnės Europos šalys: neuniversitetinio aukštojo mokslo, kaip papildomo visuomenės intelektualinių resursų ugdymo šaltinio. Ir kodėl kelios stipriausios Lietuvos aukštesniosios mokyklos negalėtų būti pionierėmis šioje srityje?

Savotišką neapibrėžtumą mokslo pedagoginėje visuomenėje minėtais klausimais rodo ir diskusija “Mokslo Lietuvoje” apie aukštojo mokslo įstatymo projektą. Aplamai pasakytina, jog šiais klausimais beveik nerašo “didžioji” Lietuvos spauda, įstatymo aptarimas lokalizuotas tik aukštųjų mokyklų ir joms prijaučiančiųjų požiūrių išsakymais. Todėl jis primena žaidimą į vienus vartus. Absoliuti dauguma rašančių ir kalbančių yra aukštųjų mokyklų darbuotojai, administratoriai, ir jiems įžeidi netgi mintis, jog kažkokie “technikumai” siekia prilygti universitetams. Pačių aukštesniųjų mokyklų darbuotojų požiūris nėra netgi išsakomas, nekalbant apie objektyvią viešai skelbiamų nepriklausomų ekspertų analitinę ir sintezuojančią informaciją. Net minėtoje diskusijoje galima pastebėti kurioziškų dalykų: vienas dalyvis pastebi, jog aukštesniosios mokyklos neišugdytos iki aukštojo mokslo potencinio lygmens, o toliau jis pateikia faktą, jog Lietuvos aukštesniųjų mokyklų absolventai Vokietijoje priimami į magistrantūrą, sėkmingai mokosi ir ją baigia.

Aiškinantis problemą labai painioja tai, kad visos aukštesniosios mokyklos suplakamos kartu. Jos yra labai nevienodos. Pradėjo išsiskirti nedidelė aukštesniųjų mokyklų grupė, kurios klausimus derėtų spręsti kitaip, nei kitų. Neseniai aukštosios mokyklos statusą gavo Kauno aukštesnioji policijos mokykla, Vilniaus kunigų seminarija; užteko tik Kretingos aukštesniąją mokyklą asocijuoti su Kauno Vytauto Didžiojo universitetu, kaip pasirodė, jog ji jau beveik tinkanti aukštųjų mokyklų brolijai. Tuo tarpu žinoma privati kolegija priversta diplominių darbų gynimą organizuoti užsienyje aukštosios mokyklos lygiu, kad vėliau nostrifikuojant Lietuvoje jie būtų pripažįstami ne kaip aukštesniosios, bet aukštosios mokyklos diplomai. Prie kurioziškų dalykų sąrašo galima pridurti ir aukštesniųjų privačių mokyklų sutartis su aukštosiomis, pagal kurias po trijų metų mokslo aukštesniųjų mokyklų absolventai priimami į ketvirtą aukštosios mokyklos kursą. Tai jau nėra tik pavieniai faktai; jų gausėjimas rodo profesinio aukštojo mokslo problemą egzistuojant realiai. Jos niekada niekas neišspręs, jei arbitro vaidmuo bus pavestas aukštųjų mokyklų specialistams. Juk tik pradėjus kelti mintį apie profesinį aukštąjį mokslą, dauguma aukštųjų mokyklų tučtuojau paskelbė priėmimą į jau seniai nutrauktas siauresnės profesinės specializacijos studijas. Tuo pat metu paskelbiama, jog tai esą vienintelis šio klausimo sprendimo kelias. Korporatyvinio intereso reiškimasis tapatinamas su Lietuvos dabarties ir ateities poreikiais.

Mūsų požiūriu, aukštojo mokslo ateities klausimas žymiai sparčiau būtų sprendžiamas tuo atveju, jei būtų priimtas atskiras kolegijų, arba profesinio (neuniversitetinio) bei privataus aukštojo mokslo įstatymas. Jis turėtų būti demokratiškai apsvarstytas, pasitelkiant nepriklausomas nuo suinteresuotų šalių ekspertų pajėgas, ir pakankamai operatyviai priimtas, nes delsimas šiuo atveju nėra geriausias kelias.

Tačiau ir iki jo priėmimo valdymo institucijos, pirmiausia Švietimo ir mokslo ministerija turėtų priimti poziciją, pagal kurią visokeriopai derėtų skatinti aukštesniųjų mokyklų pedagoginio personalo pedagoginio ir mokslinio lygio kėlimą; tuo tikslu derėtų parengti specialią programą. Reikėtų nutraukti dirbtinius diskriminacinius barjerus tarp aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų mokslininkų (t. y. pedagogų su mokslo vardais ir laipsniais). Tuo būtų žymiai išplėsta mokslininkų rengimo bazė, jauni aukštesniųjų mokyklų dėstytojai matytų rimtą stimulą ir moralinį vertinimą.