Prof. habil. dr. Česlovas Mančinskas

Pažymėtina, kad mokslininkų išmintimi ir tarpukariu sukauptu patyrimu visiškai pasitikėjo ir to meto Lietuvos politikai bei šalies valstybinės valdžios aukščiausios institucijos, tarp jų ir Steigiamasis Seimas. Antai svarstant Lietuvos universiteto statutą Steigiamajame Seime 1922 m. kovo 24 d. buvo pabrėžta, jog Seimas statute turi užfiksuoti tik pačius bendriausius, principinius dalykus, o “paragrafų išplėtimą ir išvystymą palikti universiteto tarybai ir tolimesnei įstatymdavystei. Čia šituo statutu duodama iniciatyvos teisė universiteto tarybai. Ir kas negerai bus pasakyta reikės papildyti, tai bus pasiūlymas iš kompetentingos įstaigos, ir tada Seimas galės persvarstyti”. Steigiamojo Seimo priimtas Lietuvos universiteto statutas, turėjęs tik 55 straipsnius, faktiškai įteisino tiktai principinio pobūdžio nuostatas, kurias universitetas jam suteiktos reglamentinės teisės pagrindu jau pats išvystė, detalizavo ir konkretizavo. Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos universiteto statutą valstybinės valdžios institucijos laikė jo konstitucija, kuria remdamasis pats universitetas privalo parengti visą savo gyvenimą ir veiklą reglamentuojantį įstatymą, vadinamąjį reguliaminą. Švietimo ministras prof. J. Tonkūnas, gerai susipažinęs su aukštosios mokyklos darbu, kaip buvęs ilgametis ŽŪA rektorius, 1937m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Seime pareiškė: “Universiteto statutas - jo konstitucija. Todėl jį reikia kiek galint apsaugoti nuo detalių, kurios ilgainiui dažnai keičiasi”.

Būtent šios nuostatos, kad statutas - tai universiteto konstitucija, o reguliaminas - tai universiteto įstatymas, buvo nuosekliai laikomasi per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Tai matyti iš to, kad pirmasis Lietuvos universiteto statutas turėjo tik 55 straipsnius, o pagal jį parengtas ir universiteto Tarybos patvirtintas “Laikinasis Universiteto reguliaminas” susidėjo iš 425 straipsnių, suskirstytų į 16 skyrių. Antrasis Lietuvos universiteto statutas turėjo 102, reguliaminas - 340; trečiasis statutas ir reguliaminas - atitinkamai 125 ir 340 straipsnių.

Reguliamino, tiek bendrojo, t.y. universiteto, tiek ir fakultetų reguliaminų neparengimas nustatytu laiku arba jų apskritai neturėjimas buvo vertinamas kaip aplaidumo ir netvarkos aukštojoje mokykloje įrodymas. “Universiteto statutu paremto reguliamino nebuvimas, - švietimo ministras prof. J. Tonkūnas 1937 m. kovo 19 d. rašė VDU rektoriui prof. M. Rėmeriui, - tai yra didelės netvarkos įrodymas. Kai šitaip yra, (...) fakultetas savo vidaus gyvenime nuolat turi atsidurti plūduruojančio, savo veiklai teisėto pagrindo neturinčio būklėje. Tuomet lengva padaryti iš įstatymo ribų iškrypstančių veiksmų, kurie dėl ypatingo universiteto gyvenimo sutvarkymo (autonomijos - Č. M.) sunku net pastebėti ir laiku atitaisyti”. VDU rektorius prof. M. Rėmeris, žinomas to meto Lietuvos teisininkas ir mokslininkas, visiškai sutiko su šia švietimo ministro prof. J. Tonkūno pareikšta kritika. Jis pripažino, kad “pono ministerio reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas”, nes iš tikrųjų dėl reguliamino neturėjimo susidariusi padėtis “kompromituoja akademinę savivaldybę, kurią mes branginame”.

Kokia padėtis šiuo požiūriu Lietuvos aukštosiose mokyklose dabartiniame nepriklausomybės etape?

Galiojantis Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas visiškai nemini aukštųjų mokyklų reguliaminų, neįpareigoja jų parengti, t.y. įstatyme nutylima apie aukštųjų mokyklų reglamentinę teisę ir reguliaminas kaip aukštosios mokyklos kasdiennės veiklos juridinis pagrindas yra visiškai apeitas. Įstatymo 17 straipsnis skelbia: “Mokslo ir studijų institucijos statutai yra teisinis aktas, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų veiklą”. Taigi įstatymas aukštosios mokyklos statutą traktuoja ne kaip jos konstituciją, o kaip įstatymą, nors pastarojo apimtis yra visiškai nepakankama dėl to, kad galėtų aprėpti ir tinkamai reglamentuoti visas aukštosios mokyklos gyvenimo ir veiklos sritis.

Statutuose daugeliu atvejų yra pateiktos tik labai bendro pobūdžio, tik principinės nuostatos ir tai toli gražu ne visose gyvenimo ir veiklos srityse. Norint jas tinkamai reglamentuoti būtina turėti tokį juridinį dokumentą, kuris būtų kelis kartus didesnės apimties už statutą.

O kas šiuo reikalu rašoma aukštųjų mokyklų statutuose?

Visų penkiolikos aukštųjų mokyklų statutų analizė rodo, jog daugelis statutų numato, kad reguliaminas būtų parengtas. Vadinasi, vienaip ar kitaip reglamentinė teisė aukštosioms mokykloms yra suteikta, nors ji statute ne visada aiškiai suformuluota ir pareikšta. Tačiau apskritai reguliamino vaidmuo statutuose yra labai sumenkintas ir jo net negalima lyginti su tarpukario Lietuvoje jam skirtu vaidmeniu. Kai kurių aukštųjų mokyklų statutuose (VPU, VGTU, VDA, KMU, LKKI) yra net specialus skyrius, “Teisinė padėtis”. Tačiau ten reguliaminas nepaminėtas, t.y. nelaikomas aukštosios mokyklos veiklą reglamentuojančiu teisės aktu. Vienintelis atvejis, kai reguliaminas kartu su kitais šalies įstatymais ir aukštosios mokyklos statutu tiesiogiai laikomas teisės aktu, reglamentuojančiu aukštosios mokyklos veiklą, buvo Lietuvos policijos akademijos statutas. Tačiau reorganizavus LPA į LTA iš pastarosios statuto reguliaminas, kaip juridinis dokumentas, išnyko. LTA atsidūrė prie VDA, KMU, LVA, kurių statutuose reguliaminas apskritai nepaminėtas. Lietuvos karo akademijos statutas numato, kad ši aukštoji mokykla savo veikloje vadovaujasi Akademijos nuostatais, jos statutu, kitais šalies įstatymais. Kitų mūsų šalies aukštųjų mokyklų (VDU, VU, KTU, ŽŪA, LKA, LKII, KU, LMA) statutuose yra pažymėta, kad šių aukštųjų mokyklų aukščiausioji valdymo institucija - taryba (senatas) tvirtina reguliaminą, VPU - reglamentą, VGTU ir ŠU - “norminius aktus, kurie reglamentuoja Universiteto ir jo padalinių veiklą”. Todėl absoliuti aukštųjų mokyklų statutų dauguma numato statuto pagrindu parengti reguliaminą.

Respublikos aukštosiose mokyklose atskiri reguliamino fragmentai, t.y. kai kurių jų valdymo institucijų, atskirų padalinių nuostatai, vidaus taisyklės ir pan. jau yra parengti. Tačiau viso šio teisės dokumento dar nėra parengto. O tai reiškia, kad universitetas (akademija) savo kasdienėje veikloje neturi reikiamo juridinio pagrindo, švietimo ministro prof. J. Tonkūno žodžiais tariant, “savo vidaus gyvenime nuolat atsiduria plūduriuojančio būklėje ir tuomet lengva padaryti iš įstatymo ribų iškrypstančių veiksmų”. Mūsų aukštosios mokyklos turi tik savo konstituciją, t.y. statutą. Tačiau, kaip žinia, vykdydami teisėtvarką ir teisėsaugą valstybėje teismai savo veikloje tiesiogiai remiasi įstatymais, o ne šalies Konstitucija.

Šitaip istorinis patyrimas ir dabartiniu metu susiklosčiusi faktinė padėtis diktuoja dėl būtinumo kreiptis į aukštųjų mokyklų rektorius: neprovokuokime politinės valdžios institucijų, įsiveskime tvarką savo namuose ir neverskime valdininkų laužyti galvas, kaip “apriboti aukštųjų mokyklų savivalę” (“Lietuvos aidas”, 1997 09 18), o tiksliau, kaip likviduoti jų autonomiją ir pasiektas demokratines teises. Neleiskime konservatoriams ir krikdemams juodomis spalvomis įsirašyti į Lietuvos aukštojo mokslo istoriją ir žaloti tautos švietimą ir mokslą. Mokslas gali vystytis tik būdamas laisvas. Mokslas nemėgsta šiurkštaus administravimo, o valdininkai jo valdyti kitaip nemoka. Šios politikos pirmieji žingsniai jau išryškėjo. Tai akivaizdžiai matyti iš Lietuvos aukštųjų mokyklų įstatymo projekto, valdininkų užsakyto užsienio ekspertų beatodairiško pritarimo jam ir raginimų Seimui priimti projektą kuo skubiau. Tik laikydamas mūsų parlamentarus visiškais neišmanėliais, nieko nenutuokiančiais apie aukštosios mokyklos veiklą ir jos autonomiją, dr. A. Woolard (Didžioji Britanija) galėjo aiškinti jiems, kaip “Lietuvos žmonių atstovams”, kad priėmus projektą universitetai “turės daugiau autonomijos negu iki šiol” (“Mokslo Lietuva”, 1999 05 20). Pagrindinių ir svarbiausių demokratinių teisių likvidavimą laikyti siekimu “suteikti daugiau tikros autonomijos” reiškia ne ką kitą, kaip iš juodo padaryti baltą. Ilgamečio Lietuvos universiteto rektoriaus, žinomo mokslininko ir erudito ordinarinio profesoriaus V. Čepinskio žodžiais tariant, “čia reiškiasi tokia autonomijos koncepcija, kuri pritinka žmonėms barbariško būdo ir labai žemo proto išsivystymo laipsnio”. Siekiant pateisinti numatytą ydingą aukštojo mokslo valdymo politiką, valdininkai užsakys dar ne vieną panašią Lietuvos aukštojo mokslo sistemos “ekspertizę”. Nesunku prognozuoti, jog visa tai kartosis tol, kol aukštosios mokyklos reikiamai nereglamentuos savo veiklos ir toleruos netvarką.

Nelaužykime galvos ieškodami “priimtino kompromiso tarp valstybės valdymo institucijų ir universitetų” (“Mokslo Lietuva”, 1999 05 06). Tas kompromisas jau surastas. Tai - autonomija, turimos plačios demokratinės teisės, aukštosioms mokykloms suteiktoji reglamentinė teisė. Nelaužykime galvos mėgindami sukurti “vienintelę, pretenduojančią į nenuginčijamai teisingą universiteto funkcionavimo sistemą”. Tokią sistemą jau buvo sukūrę mūsų pirmtakai ir mums belieka tik ja pasinaudoti. Nors jie veikė senokai, šio šimtmečio trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose, bet jų sukauptas patyrimas neprarado savo reikšmės bei aktualumo ir dabar.

Sukurkime pagal mums duotą konstituciją, t.y. statutą, savąjį įstatymą, savąjį konstitucijos įgyvendinimo juridinį mechanizmą - reguliaminą. Jis turėtų susidėti, pavyzdžiui, bent iš kokių 400-500 straipsnių, kurie apimtų visas aukštosios mokyklos gyvenimo ir veiklos puses. Jei paaiškėtų, kad to dar maža, reguliaminas galėtų būti ir kokių 600-700 straipsnių apimties. Pagal universiteto (akademijos) bendrąjį reguliaminą sukurkime fakultetų reguliaminus, visų valdymo institucijų, tarnybų nuostatus, vidaus tvarkos taisykles ir kitus kasdienės veikos normatyvinius dokumentus. Juos būtina išleisti atskiru leidiniu, kurį po ranka turėtų ne tik rektorius, prorektoriai, dekanai, bet ir kiekvieno struktūrinio padalinio vadovas ir šitaip visi savo veiksmus ir sprendimus galėtų pasitikrinti remdamiesi reguliaminu. Sukurkime nuolat veikiančią universiteto (akademijos) Reguliamino komisiją, kuri tikrintų, kaip šis mechanizmas veikia, jį tobulintų.

Istorija moko, kad griežtai laikydamasi savo pačios nustatytos tvarkos (o tai padaryti ją įgalioja statuto suteiktoji reglamentinė teisė) aukštoji mokykla dirba kaip laikrodžio mechanizmas, kurio kiekvienas sraigtelis sukasi savo greičiu, visi žino jiems pavestą darbą, tiksliai nustatytas funkcijas, ir valstybinės valdžios institucijoms nekyla pagunda bei noras aprėpti kuo plačiau ir valdyti kuo daugiau.

Siūlau galiojantį Mokslo ir studijų įstatymą papildyti vienu straipsniu, kuris įpareigotų aukštąsias mokyklas per pusę metų ar metus laiko parengti savo reguliaminą ir pateikti jį tvirtinti švietimo ministrui. Prie Švietimo ir mokslo ministerijos siūlau įsteigti respublikinę Reguliamino komisiją, kuri, išnagrinėjusi kiekvienos aukštosios mokyklos reguliaminą, pateiktų savo rekomendacijas švietimo ministrui dėl jo tvirtinimo. Respublikinės Reguliamino komisijos uždavinys būtų prižiūrėti, kad aukštosios mokyklos nemojuotų autonomijos vėliava ir nepykintų politikų, t.y. į savo reguliaminą neperrašinėtų deklaracijų iš statuto, o parengtų konkretų joms suteiktų demokratinių teisių realizavimo gyvenime mechanizmą, kurio veikimą lengvai galėtų kontroliuoti ir pati aukštoji mokykla, ir valstybinės valdžios institucijos.

Suprantama, kad reguliamino tvirtinimas politinės valdžios institucijose jau yra autonomijos varžymas. Tačiau jis, matyt, yra būtinas ir nėra esminis, nes reguliaminą pagal galiojančius statutus privalo parengti pačios aukštosios mokyklos. Antra vertus, tai paragintų jas vykdyti savo statutą, nes iki šiol jos dar neturi statuto numatyto reguliamino.