Roma Mokolaitė

Daugiausia konferencijoje kalbėta, kaip apsaugoti melioracijos statinius ir įrenginius nuo sunykimo, kurie yra investicijomis į žemę įdėtas turtas, rūpintis, kad žemė duotų didesnį derlių, kaip gauti naujų investicijų melioracijos renovacijai bei tolesniam plėtojimui. Buvo prisiminta melioracijos istorija: jos pradžia Lietuvoje laikomi 1910 m., nuo tada Panevėžio apskrityje buvo pradėtos tiesti uždaros drenažo sistemos, pradėta jų apskaita.

Lietuvos žemės ūkio ministerijos (LŽŪM) Žemės ūkio plėtros ir maisto departamento direktorius dr. A. Maziliauskas sakė, kad pagrindiniai sausinimo darbai Lietuvoje buvo atlikti 1966–1980 m. Melioracija, kaip ūkio šaka, buvo rūpinamasi ir toliau, bet iš vėlesnio laikotarpio įsimintini 1994 m. Tais metais nedaug atlikta melioracijos darbų ir mažai skirta lėšų. Pernai ir šiemet skiriamų lėšų melioracijai taip pat nepakako. Pernai iš valstybės biudžeto skirta 80 mln. Lt ir 48 mln. Lt iš Privatizavimo fondo. Šiemet iš valstybės biudžeto lėšų neskirta, iš Privatizavimo fondo skirta 80 mln. Lt. Padėti išsaugoti, prižiūrėti ir tinkamai eksploatuoti įrenginius ir statinius turi valstybė. Tai numato ir Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymas. Melioracijos institucijos tikisi didesnio Seimo, Vyriausybės, Ūkio ministerijos ir prie MA įsteigtos Vandens problemų tarybos dėmesio. Institucijos, siekiančios surasti papildomos paramos išteklių, siūlo įsteigti Melioracijos ir vandens ūkio fondą. Keliama mintis, kad reikia papildyti Melioracijos įstatymą ir jo nuostatuose nustatyti, kad numelioruotose žemėse gaunantys naudą gyventojai, žinybos ar organizacijos mokėtų mokesčius. Siūlyta patraukti Europos Sąjungos komisijų dėmesį, pristatyti joms projektus, iš dalies apimančius globalinės reikšmės sritis, pvz.: kaip sutvarkyti gamybines teritorijas ir kartu saugoti gamtą, kaip mažinti taršalų kiekį tose teritorijose ir kt. Siekti pasinaudoti jos fondais, nes ES suinteresuota, jog šalys rūpintųsi savo gamtos biologine įvairove, siektų gamtoje išsaugoti vykstančius natūralius procesus, mokėtų rengti naudingus savo valstybei projektus.

LŽŪM Melioracijos ir aplinkos skyriaus viršininkas A. Kisieliauskas, kalbėdamas apie melioracijos sistemos tvarkymą, pasakojo, kad norint gerai tvarkyti 2,6 mln. ha drenuotos žemės ir joje esančią melioracijos sistemą, reikia nemažai lėšų, kurių valstybė šiam reikalui skiria nepakankamai. Kiekvienais metais ši sistema nustoja veikti 20– 25 tūkst. ha. Melioracijos sistemos veikimo amžius yra 26 m. Todėl geriau ilgai nelaukti, o įrengus ją pradėti kuo greičiau sistemą atnaujinti. Pagal Lietuvos žemės ūkio universiteto doc. L. Katkevičiaus paskaičiavimus, griovių priežiūrai bei remontuojant per metus bent 3 proc. drenažo, darant melioracijos įrenginių rekonstrukciją taip pat susidaro milijoninės sumos. Neįdedant naujų investicijų, sistema nunyksta. Jei iš naujo reikėtų įrengti šiuo metu turimą sausinimo sistemą, tektų panaudoti maždaug 30 mlrd. Lt.

Lėšų reikia ir rūgščioms dirvoms kalkinti, kad būtų neutralizuotas susidaręs dirvožemio rūgštingumas. Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI) Agrocheminių tyrimų centro dr. K. Matusevičius pastebėjo, kad 1996–1997 m. rūgštingų dirvožemių Lietuvoje padaugėjo.

LŽI prof. A. Švedas nusakė, kaip melioracija nualina dirvožemį. Jeigu melioratoriai neatsižvelgtų į mokslininkų rekomendacijas, melioruojant velėninį karbonatinį ir velėninį jaurinį dirvožemį būtų daroma ne tik ekonominė, bet ir ekologinė žala. Sausinimo darbai naudingi tose žemėse, kur yra daugiau kaip 10 proc. humoso. Po žemės nusausinimo mažėjant humosui, mažėja ir azoto. Todėl reikia žemę nuolat prižiūrėti, kalkinti ir tręšti, ir, kaip sakė mokslininkai, remontuoti ir atnaujinti veikiančią sausinimo sistemą, neužmiršti, kad skirtingus dirvožemius sausinti reikia nevienodai.

Be minėtų mokslininkų ir institucijų atstovų, konferencijoje dalyvavo MA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus akad. V. Vasiliauskienė, Lietuvos vandens ūkio instituto dr. V. Morkūnas, LŽI prof. A. Švedas, Lietuvos žemės ūkio universiteto doc. L. Katkevičius, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto dr. J. Vegys, LŽI Agrocheminių tyrimų centro dr. K. Matusevičius, šio instituto Vėžaičių filialo dr. V. Ežerinskas, Valstybinio žemėtvarkos instituto atstovas R. Survila.