Žvelgdami į ateitį, nepamirškime praeities

Tačiau nesame ir Europos bamba, nors ir Europos centras. Kituose kraštuose ir dvarų būta prašmatnesnių, ir pilių didingesnių, ir apskritai kultūros laimėjimų daugiau. Būkime realistai: esame tik Europos kultūros atšvaitas.
Pasaulyje daugybė kalbų, bet mums brangiausia ir išskirtinė yra gimtoji kalba. Taip ir su kultūros dalykais. Mūsų dvarai, pilys ir miestai, tegu pasaulyje ir ne patys gražiausi, bet jie saviti – tuo ne tik mums, bet ir pasauliui įdomūs. Todėl savo kultūros paveldą privalome saugoti, tvarkyti.

Ar galime sutvarkyti, kai neįstengiame pamaitinti pavargėlių, kurių vis daugėja?
Skurdas yra įvairus. Ir turtingoje Amerikoje pakanka skurdo. Ekonominių nepriteklių bus visada. Bet skaudžiausias dvasios, kultūros skurdas. Kai prarandame istorijos, kultūros vertybes, nukenčia ne vienas žmogus, bet visa tauta. Įsivaizduokime, kad prarastume kalbą – koks būtų visos tautos nuostolis. Pagaliau kitose šalyse kultūros vertybės sudaro ne vieno miesto ūkinį branduolį. Investuoti į kultūros vertybes, atkuriant senamiestį – tai investuoti į savo darbo vietas, į savo ūkį. Iš tikrųjų atkurti ir eksponuoti kultūros vertybes yra šiuolaikiška, madinga.

Žinoma, aš Jus truputį provokuoju. Tačiau paradoksalu, jog kalbą prarandanti tauta tą nuostolį pati jaučia mažiausiai. Antraip padarytų viską, kad kalbą išsaugotų. Pratęsdamas Jūsų mintį, noriu pasakyti, kad dvasinė, kultūrinė erozija tuo ir pavojinga, kad žmonėse, tautoje prarandamas noras tas vertybes suprasti, vertinti, pagaliau ir turėti. Negaliu pasigesti to, ko neturiu savo sieloje, savo širdyje.
Štai dėl to ir turi būti valstybės kultūros politika, kultūros paveldo apsaugos institucijos. Kalba, kultūra turi būti saugoma, o piliečiai, jaunimas – atitinkamai auklėjami. Gal ekonomiškai šiuo metu nesame pajėgūs tiems dalykams skirti daugiau lėšų, bet privalome rūpintis jau dabar. Jei nepajėgiam atstatyti, bent nenaikinkim, neignoruokim.

Apie nevykdomus įstatymus ir bejėgiškas institucijas

Kultūros vertybių apsaugos departamentui (KVAD) pasiūliau archeologinius ir kitus darbus užfiksuoti vaizdajuostėje ir suradau patyrusį operatorių. Dabar kaip tik atidengti Archikatedros pamatai, matyti, kaip jie buvo tvirtinami betoniniais poliais po 1931 m. Neries potvynio. Katedros aikštės teritorijoje atidengtos senųjų čia stovėjusių pastatų liekanos – buvusių Vyskupų rūmų, Žemutinės pilies gynybinės sienos, grindinių liekanos. Visus tuos radinius bei pačius archeologinius tyrinėjimus būtina užfiksuoti – tai suprantama ir nespecialistui. Tačiau valstybės institucija – Kultūros vertybių apsaugos departamentas negalėjo išsireikalauti, kad tuos darbus ir radinius fiksuotų vaizdajuostėje KVAD įgaliotasis operatorius. Mat archeologinius darbus atliekantis Paminklų restauravimo instituto archeologas Kęstutis Katalynas yra įsitikinęs, jog tas filmavimas organizuotas būtent norint panaudoti prieš jį, jo darbui sumenkinti, nes Valstybinė paminklosaugos komisija konstatavo (1999 05 07), kad darbai pažeidė paminklosaugos reikalavimus. Neleistina, kad vienas žmogus – kas jis bebūtų – priešintųsi valstybės institucijoms atlikti savo pareigas. Beveik visą savaitę aš ir KVAD darbuotojai stengėmės, kad be muštynių ir teismų operatorių įsileistų į archeologinių tyrinėjimų teritoriją. Man tokie dalykai nesuprantami. Domėtis ir filmuoti turi būti skatinama, o ne draudžiama. Tie, kurie draudžia, kenkia švietimui ir trukdo išsaugoti kultūros vertybes. Mūsų kviestas operatorius taip ir nebuvo įleistas filmuoti. Manau, tai prieštarauja Konstitucijai. Kaip ir prie archyvų, taip ir prie archeologinės medžiagos turi būti leidžiami Lietuvos piliečiai, ne tik valdininkai.

Yra atitinkami kultūros paminklų apsaugos įstatymai, yra ir tuos įstatymus privalančios vykdyti valstybės institucijos. Kas čia kliūva?
Kaip matote, Kultūros vertybių apsaugos departamentas negali valstybės įstatymų teikiamomis galiomis pasinaudoti. Dveji metai, kai Vilniaus pilių mokslinės tarybos pasiūlymu ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas. Tačiau ligi šiol Vilniaus miesto savivaldybė nepatvirtino rezervato ribų ir šis projektas vilkinamas. Tai vėlgi įstatymų ignoravimo pavyzdys. Užuot padėjusi įsteigti rezervatą, siekiant apsaugoti ir ištirti šią teritoriją ir parūpinti valstybės lėšų, Savivaldybė gąsdina visuomenę, kad bus dideli suvaržymai, nors tai visai nenumatyta rezervato įstatų projekte. Pagrindinis skirtumas būtų atskiras teritorijos valdymas, nepriklausantis Savivaldybei, turint atskirą biudžetą ir ilgalaikę tvarkymo ir mokslinę programą.

Spaudoje skaitytojai gąsdinami esą archeologams tik duok valią ir jie ilgiems dešimtmečiams iš vilniečių “pasiglemš” Katedros aikštę ir niekieno nekontroliuojami joje vykdys tik “saujelei” specialistų įdomius archeologinius tyrinėjimus.
Tų straipsnių autoriams siūlau pakalbinti archeologą dr. Adolfą Tautavičių, kuris tris dešimtmečius tyrinėja Vilniaus pilių teritoriją. Esu tikras, kad archeologai dirbtų visai kitaip negu teigiama tuose straipsniuose. Jie paimtų nedidelį (pvz., 10x10 m, ar panašiai) aikštės lopinėlį ir jį tirtų niekam netrukdydami. Tyrimų vieta galėtų būti tvarkingai apgaubta skaidria konstrukcija, kuri sudarytų galimybę matyti atliekamus archeologinius tyrimus. Kultūrinis sluoksnis čia siekia iki 8 m gylio – tai mūsų 800 metų, gal ir gilesnės istorijos ir kultūros paveldas.

Po gabalėlį ištyrus visą Katedros aikštės teritoriją (kuri yra Žemutinės pilies teritorijos dalis), atsižvelgus į vertingiausią kultūros paveldą, galima būtų kurti ir tos aikštės dangos bei dalies vertybių eksponavimo koncepciją. Ateityje, archeologams dirbant, didžioji Katedros aikštės dalis būtų naudojama, o atlikus tyrimus – sutvarkyta galutinai (granito, lauko akmens ar kita danga). Katedros aikštė galėtų atidengti nuostabių dalykų, kurie būtų eksponuojami – senų grindinių, buvusių pastatų ar gynybinės sienos liekanas. Atsivertų įvairių valdovų laikų Vilnius.

Pilių tyrimo centro specialistai siūlo, kad Katedros aikštės teritorija nebūtų tiriama dabar, o iki 2009 m. Lietuvos vardo jubiliejaus pastangos būtų skiriamos Valdovų rūmams atkurti bei Valdovų rūmų sodo teritorijai ištirti ir sutvarkyti. Neseniai speciali Kultūros ministerijos komisija, vadovaujama doc. A. Bumblausko, pasisakė, kad būtų atkurti Valdovų rūmai ir kai kurie pilies statiniai.

Savivaldybė eina paprasčiausiu keliu: išblizgins aikštę granitu, ir bus gražu. Palaidoję savo istorines ir kultūros vertybes, rodysime iš svetur atvežtą granitą. Bet šio gėrio apstu bet kurioje Europos valstybėje. Pagal Vilniaus miesto Savivaldybės projektą, norint sudaryti naujai dangai geresnį pagrindą, neištyrus turi būti nukasama ir išmetama 60 cm kultūrinio sluoksnio. Per skubėjimą ir neišmanymą mes pakenksime sau ir pasaulio paveldui, kurio dalis yra Vilniaus senamiestis. Pilies teritorijos tyrėjai siūlė, kad Katedros aikštė nebūtų nukasama ir kultūrinis sluoksnis nebūtų išmetamas. Jie siūlė, kad aikštė būtų paprasčiausiai šiuo metu išlyginta ir perklota Lietuvoje gamintomis plytelėmis. Tai buvo galima padaryti nesudarkant aikštės vaizdo per šiuos metus prieš 2000 m. jubiliejų.

Kas įdomu tautiečiams

Po paminklotvarkos ir teisės aktų seminaro mums tapo aišku, kaip svarbu šviesti visuomenę, supažindinti su mūsų senovės paveldu. Gal reikėtų prisiminti, kad daugelis valstybės pareigūnų savo išsilavinimą gavo sovietmečiu ir mūsų kultūros vertybes pažįsta prastai. Net ir gerą išsilavinimą turintys valdininkai turėtų pasikliauti išmanančiais specialistais, kad per klaidą nepakenktų mūsų vertybėms. Manau, Vilniaus miesto merui reikėtų turėti (nepriklausomą nuo Plėtros departamento) patarėją kultūros paveldo klausimais.

Katedros aikštė – tai buvusi pilies teritorija, vadinasi, LDK politinis, valstybingumo, religinis, kultūros centras. Nejaugi visa tik praeitis?
Tai ne tik dvasingumo teikiantis, bet ir realus fizinis objektas, kurį galima plėtoti ir kaip turistų traukos centrą. Žinoma, jį būtina gyvinti, nors pernelyg akį rėžiančio moderniškumo siūlyčiau vengti. Jei atkuriame senovinę pilį, tai tos dvasios ir reikėtų laikytis. Jei pernelyg daug naudosime stiklo, metalo ar kitų šiuolaikiškų medžiagų, tai dvasia nuplevens negrįžtamai.

Kaip paveldo gynėjas, ko pageidautumėte iš mokslo atstovų?
Norėdami gero, palaikydami darbštų buvusį merą R. Paksą, kai kurie Lietuvos mokslų akademijos nariai pasirašė pareiškimą dėl Katedros aikštėje vykdomų darbų ir dėl to kylančių diskusijų (atspausdintas “Lietuvos aide”, 1999 05 07, Nr. 88). Mokslininkai, kurie apie istoriją, kultūros paveldą, archeologiją, senąją architektūrą nedaug išmano, prieš pasirašydami pareiškimus ar įvairius raštus turėtų gerai susipažinti su tos srities, šiuo atveju Pilies teritorijos, specialistų požiūriu, visa situacija. Akademikai būtų atrodę solidžiau, jeigu prieš pasirašydami savo peticiją būtų išklausę dr. Adolfo Tautavičiaus, dr. Napalio Kitkausko, dr. Vytauto Urbanavičiaus, doc. Romo Batūros, kurie daug metų dirba pilių teritorijoje, nuomones. Reikšti poziciją, kai neturi žinių, nesusipažinęs su problema – tuščias reikalas, arba pataikavimas. Mokslo žmonėms tokie pareiškimai garbės nedaro. Lietuvos mokslų akademijai geriau derėtų surengti aukščiausio lygio mokslinę konferenciją, nes kalbame apie mūsų vertingiausią paveldą – Vilniaus pilį bei sudėtingus jo sutvarkymo ir su tuo susijusius įvairius techninius (pvz., vandenų sutvarkymo) uždavinius. Tikimės dalykiškų mokslininkų darbų ir svarstymų.

Gini kultūrą? Užsimokėk

Keliais žodžiais pasakysiu ir apie savo užsakomąjį straipsnį dėl Katedros aikštės “Lietuvos ryto” priede. Rašinyje ne visai palankiai nušviečiau tuometinio Vilniaus miesto mero, dabartinio Lietuvos Premjero Rolando Pakso poziciją dėl Katedros aikštės sutvarkymo ir vykdomų darbų. Siūliau neskubėti, daugiau pasikliauti specialistų rekomendacijomis, kad vėliau netektų gailėtis dėl galimų klaidų. Redakcija man pasiūlė straipsnį suglausti į 30 eilučių – tada išspausdintų. Gerai argumentuotą rašinį tiek sutrumpinus beliktų tik nepagrįsta nuomonė. Kadangi esu inžinierius, tai mėgstu argumentus, dalykišką pagrindimą. Daug darbo įdėjęs negalėjau sutikti, kad straipsnis būtų tiek trumpinamas. Sutikau spausdinti kaip užsakomąjį.

Dar vienas mūsų gyvenimo paradoksas: didžioji spauda atsisako argumentuoto straipsnio, kuris gina tautos ir valstybės paveldo dalykus. Nori ginti kultūrą – užsimokėk.
Kultūros stoka reiškiasi ir tokiomis formomis. Dar vienas akivaizdus įrodymas, kodėl toks svarbus visuomenės švietimo darbas.