Parengė Gediminas Zemlickas

Biotechnologijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Botanikos ir genetikos katedros prof. habil. dr. Arvydas Janulaitis tvirtina seniai norėjęs išdėstyti kiek kitokį požiūrį į kai kuriuos prof. E. Zavadsko teiginius. Tačiau susirašinėti per laikraštį A. Janulaičiui pasirodė ne geriausias sprendimas, kadangi oponentai vienas kito argumentus gali suprasti ne visai tiksliai, tad susirašinėjimas užsitęstų. Geriau diskutuoti akis į akį, pasitikslinant oponento teiginius. Lietuvos mokslininkų sąjungos steigėjų susirinkime galutinai išsirutuliojo mintis abiem profesoriams susitikti “Mokslo Lietuvos” redakcijoje.

ML. Gerbiami profesoriai diskutuos dėl kai kurių teiginių, kurie išdėstyti prof. E. K. Zavadsko straipsnyje “Kam teiksime mokslinių tyrimų finansavimo prioritetus?” (ML, 1999 m. kovo 18 d., Nr. 6). Gal prieš pradedant pokalbį būtent prof. A. Janulaitis, kaip šio pokalbio iniciatorius, pageidautų suformuluoti pokalbio temą? Tai padėtų ir patiems diskusijos dalyviams geriau suprasti vienas kito argumentus, tiksliau išdėstyti savo mintis.

A. Janulaitis. Diskusijos temą apibrėžčiau taip. Straipsnyje teigiama, kad Lietuvoje esama skirtingų nuomonių, kaip vertintinas mokslas. Taikomiesiems ir žemės ūkio mokslams esą turi būti keliami kitokie reikalavimai negu, pvz., fizikai, matematikai, chemijai. Pasak autoriaus, svarbu atsižvelgti į tai, ką tie mokslai duoda būtent Lietuvai. Straipsnyje pabrėžiama, kad kita mokslo vertintojų grupė šalyje orientuojasi tik į publikacijas užsienio spaudoje, taigi daugiau į tarptautinius mokslininkų laimėjimus. Pasak autoriaus, toks vertinimas tiek ekonomiškai, tiek politiškai žalingas mokslo plėtojimo politikai Lietuvoje.

Iš to išplaukia kitas svarbus dalykas: kadangi neteisingai nustatomi prioritetai, tai gali atsiliepti ir kai kurių mokslo krypčių finansavimui. Tai visus labiausiai ir jaudina. Manau, kad apie tuos dalykus ir turime diskutuoti. Ar teisingai, profesoriau, išdėsčiau Jūsų mintis?

E. Zavadskas. Man nebus lengva su Jumis diskutuoti, kadangi 1997  m. buvote Vyriausybės komisijos teikti siūlymams dėl mokslo reformos šalyje parengti pirmininkas, būtent šiais konkrečiais klausimais užsiiminėjote. Man neteko nustatinėti mokslo krypčių ar sričių prioritetų, negalėčiau pasiremti ir konkrečia statistika. Tačiau su kai kuriomis Jūsų vadovautos komisijos išvadomis, taip pat ir su Jūsų pasekėjų pozicija kai kuriais klausimais nesutinku ir noriu diskutuoti.

Turime 29 mokslo institutus, buvo ir žinybinių institutų. Visiems šiems labai skirtingiems institutams taikyti vienodus vertinimo kriterijus būtų neteisinga. Jeigu viena mokslo institucija skelbiasi tarptautinėje spaudoje su vadinamuoju svorio koeficientu ir jos darbuotojų aukštas citavimo indeksas, tai tokią instituciją siūloma finansuoti. Jeigu kieno rodikliai blogesni, tai ir finansuoti nereikia? Su tokia nuostata nesutinku.

Vertinti siūlau visai pagal kitą principą. Tie citavimo indeksai ir straipsniai užsienio žurnaluose reikalingi, nes daug pasako apie institucijos ar darbuotojo laimėjimus, bet lyginti reikia būtent konkrečias mokslo šakas. Be to, labai svarbu atsižvelgti ir į tai, kiek ta mokslo institucija reikalinga valstybei. Kas ginčys, kad Lietuvai reikia Botanikos, Miškų, Geologijos ar žemės ūkio krypties institutų? Gal tų krypčių tyrimus galima vykdyti po universitetų stogais, išplėtus atitinkamas katedras, gal tie institutai turi būti nedideli - dėl viso to galime diskutuoti, bet pats tų mokslo krypčių plėtojimo poreikis šalyje akivaizdus.

Gerai, pažvelkime į inžinerijos sritį - Termoizoliacijos institutą. Jūs paklausite: kur jo produkcija? Buvo metas, kai šis institutas tenkino visos Sovietų Sąjungos poreikius termoizoliacinių medžiagų srityje, o štai ateina į Lietuvą “Paroc” bendrovė, pradeda gaminti savo šilumos izoliacines medžiagas. Tuo metu šalyje atsirado tam tikrų asmeninių interesų sferos, vyksta arši konkurencinė kova, dėl kurios viena ar kita technologija pralaimi. Visada atsiras, kam naudinga įsileisti būtent užsienio firmas. Yra net labai suinteresuotų, kad tos firmos į Lietuvą ateitų. Suprantama, tada į šalį nustumiami vietiniai gamintojai ir tos šalies tyrinėtojai. Tačiau per 40 metų Termoizoliacijos institute sukauptas mokslo potencialas neturėtų pražūti. Šiuo metu šio instituto mokslininkai sėkmingai sprendžia Lietuvai aktualias ir kitų statybinių medžiagų kūrimo ir pritaikymo problemas.

ML. Gal patikslinkime: pagal kokius kriterijus vis tik reikėtų vertinti šaliai reikalingas, būtinas pramonei, ūkiui ir pan. mokslo institucijas? Ar joms vertinimo kriterijus reikėtų “švelninti”?

E. Zavadskas. Ne, vertinti reikia ir pagal mokslo kriterijus, ir pagal reikalingumą šaliai. Ar tik pagal mokslo kriterijus vertindami nepradėsime uždarinėti tų institutų, be kurių šalis negali išsiversti? Manau, kad būtent taip ir atsitiktų.

Siūlau klausimą kelti šitokį: kiek darbuotojų ir kas turi likti vienoje ar kitoje institucijoje? Turi likti aktyvūs, darbštūs ir daug padarantys darbuotojai, o ne prielipai. Buvo laikai, kai prie gero mokslininko “ganydavosi” 20-30 ne itin našiai dirbusių kolektyvas. Galiojo socialistinis principas: prie mokslų daktaro (habilituoto) sukiojasi kelios dešimtys mokslo kandidatų, o prie pastarųjų - visa krūva laborantų ir pan. Pvz., Termoizoliacijos institute tebuvo vienas mokslų daktaras (habilituotas), o darbuotojų gal 300 ar net 500. Tie laikai - praeitis. Dabar kiti reikalavimai ir pinigai “brangesni”. Taip buvo ir daugelyje kitų mokslo institutų.

A. Janulaitis. Ėmėmės iš tiesų esminio klausimo: viena vertus - reikalingumas Lietuvai, kita vertus - mokslo darbų lygis. Yra geriau ar prasčiau dirbančių kolektyvų, bet visada rasis įrodymų, kad visi reikalingi šaliai. Galėčiau išvardyti ir daugybę krypčių, kurios neplėtojamos, bet irgi labai reikalingos šaliai. Todėl apsistokime tik ties tais institutais, kurie šiuo metu yra. Visi gali įrodyti, kad jie būtini. Tačiau iškyla klausimas: ar tie institutai, kurie dirba šaliai aktualioje srityje, atidirba už savo gautuosius pinigus? Kaip to instituto darbą įvertinti? Štai čia mes ir grįžtame prie mokslo institucijoms būtinų vertinimo kriterijų.

Prof. E. Zavadskas argumentavo savo nuostatą, esą publikuotis užsienio žurnaluose, ypač taikomųjų ir žemės ūkio mokslų srityje, - tai užsienio konkurentams už dyką atiduoti savo mokslinės veiklos rezultatus. Ši problema egzistuoja visame pasaulyje, aktuali kiekvienam mokslininkui ir institucijai, dirbančiai taikomųjų mokslų srityje. Kadangi tokioje srityje dirbu nuo 1975 m., tai šiokio tokio patyrimo turiu, nuolat su šia problema susiduriu. Šiuolaikinė biotechnologija - tai fundamentinių, taikomųjų mokslų ir praktikos sandūra. Konkurencija pasaulyje milžiniška, ir patiems reikia rupintis, kad tai, kas gali būti panaudota konkurentų, nebūtų skelbiama straipsniuose. Ką bepadarytum - tai tavo asmeninės atsakomybės ir įstaigos rūpesčio dalykas. Taip visame pasaulyje. Todėl universitetai steigia savo patentines tarnybas, ir joks straipsnis nebus atspausdintas, prieš tai neįvertintas ir negavęs tų tarnybų leidimo.

Mes Biotechnologijos institute neturime patentininkų, tačiau šioje srityje dirbantys turi šiokio tokio patyrimo: vadovų ir darbuotojų rūpestis, kad būtų spausdinami tik straipsniai, praėję tam tikrą filtrą. Darome sutartinius darbus su firmomis, kurios kadaise atsiskyrė nuo mūsų instituto. Sutartyse numatoma, kad pagal firmų užsakymus atliekami darbai yra jų intelektinė nuosavybė, bet institutas turi teisę tuos rezultatus skelbti. Tiesa, prieš skelbdami privalome straipsnius derinti su užsakovais. Taip visame pasaulyje.

ML. Ar dabartinė mokslo vertinimo ir finansavimo sistema neverčia pavienių mokslininkų ir mokslo institucijų skubėti kuo greičiau skelbti savo darbo rezultatus, ir ypač užsienio spaudoje?

A. Janulaitis. Grįžkime prie tos straipsnio tezės, kad mokslo administratoriai vertina tik publikacijas, kurios atspausdintos tarptautiniuose žurnaluose su svorio koeficientu. Šis tvirtinimas neteisingas. Studijų kokybės vertinimo centro taisyklėse aiškiai užfiksuota, kad vertinami ne tik straipsniai, bet ir patentai bei licencijos, taip pat “know how” įdiegiant technologijas, kai vartotojas patvirtina, jog iš to buvo konkreti nauda.

Prof. Ramutis Bansevičius, kurio mokslinis lygis nekelia abejonių, teigė, kad pernelyg pabrėžiama publikacijų tarptautiniuose žurnaluose reikšmė. Esą technikos mokslų pagrindas turėtų būti ne tiek publikacijos, kiek patentai ir licencijos. Tada man kyla klausimas: kiek tų patentų Lietuvoje turime? Visa bėda, kad mūsų mokslininkai nei patentų, nei licencijų praktiškai neturi. Jeigu ir šito nelieka, tai kas tada lieka?

E. Zavadskas. Blogai, kai matuojama tik pagal savo kurpalį. Ta pati technikos mokslų sritis yra nepaprastai plati – nuo valdymo klausimų reguliavimo iki elektronikos ar biotechnologijos subtilybių. Mechanikai palyginti su kitais technikos mokslais ypač daug turi patentų ir licencijų, nes daugiausia išradimų padaryti, gauti patentų galima būtent šioje srityje. Yra kūrėjų, kurių pastangų rezultatas – vartojimo produktas. Bet daugybės sričių mokslininkai kuria visai ne vartojimo gaminį. O Jūs pabrėžiate būtent patentų ar citavimo indeksų svarbą.

A. Janulaitis. Jūs priminėte, jog man teko vadovauti komisijai, kuri bandė analizuoti Lietuvos mokslą ir teikti konkrečius siūlymus, kaip ją reformuoti. Lyg ir bandėme sudaryti pirmąją Lietuvos mokslo baltąją knygą. Bet man susidaro įspūdis, kad niekas tos mūsų analizės ir išvadų neskaitė. O juk ten aiškiai pasakyta, kad Lietuvos mokslas turi būti orientuotas į tarptautinį lygį. Vienas iš kriterijų – publikacijos. Tačiau esama ir kiekvienos srities specifikos, kuri turi būti nustatyta. Mes siūlėme, kad būtų sudaryta mokslo sričių ekspertų grupė ir prie Lietuvos mokslo tarybos, kuri apsvarstytų ir nustatytų kiekvienos srities specifiką, atitinkamus reikalavimus. Kartu turėjo būti įrodomas ir pasiektasis mokslo darbų lygis.

Taigi mūsų norai buvo geri, o gyvenimas juos koregavo. Tai, kaip Lietuvos mokslo taryba dabar parinko ekspertus, tik įrodo, jog nesuvokiame, kas apskritai yra ekspertas. Niekas pasaulyje jų nerenka balsuodami. O Mokslo taryba skelbia institutuose rinkimus. Kadangi Biotechnologijos institutas nedidelis, tai mus sujungė su Geologijos ir Geografijos institutais – liepė išsirinkti vieną ekspertą. Argi biotechnologas gali žinoti geologijos mokslų specifiką? Ar atvirkščiai? Niekas taip nedaro: institucija, kuriai reikia ekspertų, juos pasirenka pagal savo principus, kriterijus ir keliamas užduotis. Lygiai taip pat niekas nerenka redakcinės kolegijos narių, valstybinių projektų ar straipsnių recenzentų ir t. t., kai už tą darbą atsakingai institucijai prireikia patarimo.

E. Zavadskas. Noriu priminti, kaip buvo vertinamos mokslo institucijos. Kai kurių likimas – ar bus institutui paliktas valstybinio mokslo instituto statusas, ar ne – priklausė nuo dviejų straipsnių. Visiška nesąmonė, jeigu taikomųjų tyrimų institucijos likimas priklausė nuo fundamentinio pobūdžio jau paskelbtų straipsnių skaičiaus. Ir dar paisyta, ar yra institute trys habilituoti daktarai. Esant tokiems vertinimo kriterijams, prasideda tų habilituotųjų “pirkimas”. Mokamas habilituotajam daktarui atlyginimas, nors jis į institutą kokia nors proga atvyksta gal kelis kartus per metus. Taip renkami balai, atsiranda viena kita papildoma publikacija užsienio žurnaluose.

A. Janulaitis. Blogai, jeigu vertinama tik pagal profesorių ar habilituotų daktarų skaičių, bet juk turi būti mokslininkų veiklos įrodymai. Man yra tekę dalyvauti ir vyriausybinės komisijos veikloje, ir pačiam būti ekspertu. Vertinome institucijas ne tik pagal publikacijų skaičių, bet vykome į tas institucijas, nagrinėjome visą jų mokslinę produkciją. Man, pvz., teko lankytis žemės ūkio profilio institutuose, šnekėjomės su darbuotojais. Publikacijų nebuvimas mums tebuvo tik signalas, kad kas nors toje institucijoje gal ne visai taip, kaip turėtų būti. Paskui tų institucijų vadovus kvietėmės į diskusijas. Galvas sukome ne kaip uždaryti, bet kaip padėti vertinamoms institucijoms, kad jų lygis kiltų ir jos geriau tarnautų šaliai, o ne tik būtų “reikalingos”.