Alfonsas Grigonis

Kazimieras Baršauskas gimė 1904 m. gegužės mėn. 13 d. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime gausioje ūkininko šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metu mirus tėvui, dešimtmečiui Kazimierui kartu su vyresniuoju broliu teko pagrindinė ūkio darbų našta.

Pasimokęs su pertraukomis pradinėje mokykloje, jis įstojo į Marijampolės realinės gimnazijos antrąją klasę. Baigęs gimnaziją, Kazimieras Baršauskas pradėjo studijuoti fiziką Lietuvos universiteto Matematikos–gamtos fakultete. Rimtos studijos ir uždarbiavimas pragyvenimui reikalavo daug laiko, tačiau aktyvus studentas domėjosi ir visuomenės reikalais. Jis priklausė liberalios krypties “Varpo” korporacijai, buvo studentų matematikų–fizikų draugijos valdybos narys. Nepamiršdavo ir savo gimtojo kaimo kultūros reikalų: vienų atostogų metu jis režisavo Gižų saviveiklininkų vaidinimą apie “svieto lygintoją” Tadą Blindą.

Paskutiniaisiais studijų metais Kazimieras Baršauskas buvo pakviestas dirbti į Fizikos katedrą jaunesniuoju laborantu. Jo parengtas diplominis projektas iš šilumos laidumo srities buvo įvertintas labai gerai.

Baigęs universitetą ir atlikęs karinę tarnybą, Kazimieras Baršauskas buvo išrinktas Fizikos katedros jaunesniuoju laborantu, vėliau asistentu. Jis pradeda domėtis fotoefektu, vėliau - kosminiais spinduliais. Matematikos–gamtos fakulteto vadovybės ir dekano prof. Z. Žemaičio pastangomis Kazimieras Baršauskas išvyko vieneriems metams stažuotis į Berlyną pas žinomą kosminių spindulių specialistą prof. H. Geigerį. Čia jis išmoko gaminti kosminių spindulių skaitiklius, sumontavo reikalingą aparatūrą ir atliko daugybę bandymų, kurių rezultatus apibendrino straipsnyje “Pranešimai apie energijos pasiskirstymą kosminių spindulių būriuose”. Straipsnį atspausdino vienas autoritetingiausių to meto fizikos žurnalų “Zeitschrift für Physik”. Grįžęs į Kauną jis tęsė mokslinį darbą ir 1938 m. antrinių kosminių spindulių energijos pasiskirstymo klausimu apgynė daktaro disertaciją.

1940 m. K. Baršauskas paskiriamas docentu, o vėliau - ir Fizikos katedros vedėju – profesoriumi.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, Kazimieras Baršauskas buvo atleistas iš Fizikos katedros vedėjo pareigų. Okupantams sustabdžius paskaitas Universitete, doc. K. Baršauskas ragino nepaisyti draudimo ir 1943–1944 mokslo metams priimti studentus į pirmą kursą. Jis pasinaudojo 1941 m. įkurto vakarinio Suaugusių instituto priedanga ir oficialiai organizavo kursus technikams, kuriuose buvo stengiamasi išeiti Universiteto pirmojo kurso programą.

1944 m. Kazimieras Baršauskas - vėl Kauno universiteto Fizikos katedros vedėjas. Universiteto padėtis buvo sunki: atsitraukdami vokiečiai susprogdino techniškųjų fakultetų rūmus Aleksote, išgrobstė aparatūrą. Dalis dėstytojų pasitraukė iš gimtojo krašto. Auditorijose ir laboratorijose buvo šalta, trūko vadovėlių.

Pokario metais ypač išryškėjo Kazimiero Baršausko, kaip aukštojo mokslo organizatoriaus, talentas. Jis buvo paskirtas Technologijos fakulteto dekanu, o šiam skilus į tris - Elektrotechnikos fakulteto dekanu. Jis buvo vienas iš aktyviausių atskiros aukštosios technikos mokyklos steigimo idėjų propaguotojų. 1950 m. pabaigoje Kauno universitetą reorganizavus į dvi savarankiškas aukštąsias mokyklas, Kazimieras Baršauskas buvo paskirtas Kauno politechnikos instituto rektoriumi ir šias pareigas sėkmingai ėjo trylika metų iki savo mirties. Pirmajam rektoriui teko organizuoti instituto veiklą, numatyti perspektyvias mokslinio darbo kryptis, rūpintis mokomųjų laboratorijų plėtimu ir mokslo centrų steigimu. Jo vadovavimo metu buvo pradėtas statyti KTU miestelis, išplėstas bendrabučių tinklas. Vadovaujant prof. Kazimierui Baršauskui, Kauno politechnikos institutas tapo viena reikšmingiausių aukštųjų mokyklų Pabaltijyje.

Kartu būdamas ir Fizikos katedros vedėju, jis toliau plėtė fizikos mokslo tyrimus talentingai nuspėdamas būsimas aktualias fizikos kryptis: puslaidininkių fiziką, ultragarso fiziką ir techniką, branduolinį magnetinį rezonansą. Šioms problemoms tirti jis sutelkė kolektyvus, iš kurių išaugo daug plačiai žinomų mokslininkų: prof. habil. dr. V. Ilgūnas ir D. Eidukas. Jis buvo 15 daktaro (kandidatinių) disertacijų moksliniu vadovu, 36 disertacijų oponentu.

Nors ir buvo labai atsidėjęs darbui, prof. Kazimieras Baršauskas visada domėjosi visuomenės reikalais, jis buvo daugelio populiarių mokslinių straipsnių autorius, aktyvus Lietuvos fizikų draugijos narys, žurnalo “Lietuvos fizikų rinkinys” redakcinių kolegijų narys, vienas iš “Žinijos” draugijos steigėjų. Po dar prieš karą to meto vyriausybei liberalių mokslo ir kultūros veikėjų įteiktojo memorandumo dėl civilinės metrikacijos įvedimo buvo ir Kazimiero Baršausko parašas.

Kazimieras Baršauskas labai rūpinosi fizikos mokslo populiarinimu ir dėstymu universitete bei vidurinėse mokyklose. Pirmuosius vadovėlius išleidęs nepriklausomoje Lietuvoje, šį darbą ypač suintensyvino pokario metais. Ištisos moksleivių kartos mokėsi iš prof. Kazimiero Baršausko kartu su kolegomis parašytų vadovėlių.

Nepaminėjus jo charakterio bruožų, būtų sunku susidaryti bent kiek visapusiškesnį vaizdą apie prof. Kazimiero Baršausko asmenybę. Profesorius visuomet buvo smagus, energingas, visiems lengvai prieinamas. Jis stengdavosi padėti žmonėms, kurie buvo pakliuvę į sovietų valdžios nemalonę.

Doc. A. Tamašauskas straipsnyje “Fizikos katedra 1944-50 m.m.” (žr. Kauno technologijos universiteto fizikos katedra, Kaunas, Technologija, 1997) rašo apie Kauno devintos berniukų gimnazijos fizikos mokytojos Emilijos Kuzminskaitės likimą. 1948 m. sovietinė spauda ją kritikavo už tai, kad ji buvo vienuolė, nors iš tikrųjų dėl nepritekliaus karo metais tik gyveno vienuolyne. Mokytoja buvo atleista iš darbo, bet prof. K. Baršauskas nepabūgo tarpininkauti, kad vėl būtų priimta į Kauno universitetą vyr. laborante. Po dvejų metų profesoriaus pastangomis ji tapo Fizikos katedros asistente. Tiesa, įsikišus “kompetentingiems” kadrų skyriaus darbuotojams E. Kuzminskaitė vėl buvo atleista iš darbo. Profesorius priėmė į Fizikos katedrą “liaudies priešo” sūnų VU absolventą R. Savicką, tremtinį R. Brazdžiūną. Jo aspirantais buvo sovietų sąjungos konclageriuose žuvusių Lietuvos karininkų vaikai: Vytautas Lesauskis, Onutė Tatarincevaitė.

Prof. P. Brazdžiūnas, 1984 m. minint K. Baršausko 80-ies metų jubiliejų, kalbėjo: ”Jis išsirūpindavo, kad jaunus fizikus, dėl kai kurių priežasčių nepaliktus Vilniaus universitete, paskirtų į KTU Fizikos katedrą”. Prof. Kazimieras Baršauskas priklausė tai tarpukario ir pokario Lietuvos inteligentų kartai, kuriai buvo svetimas pragmatizmas ir karjerizmas, o rūpėjo krašto kultūra ir gerovė.