Doc. dr. Ina Dagytė

Kas yra mokslo politika?

Šių užklausų išskyrimas, apibrėžimas, formulavimas – vienas mokslo politikos uždavinių, jos parengimas šiuo aspektu – tai mokslo raidos socialinių orientyrų formavimas. Aišku, įvertinant mokslo patirties galimybes tam tikru laikotarpiu ir tas lėšas, kurias valstybė gali skirti mokslui.

Mokslo politikos formavimo procesas apima įvairius interesus – paties mokslo, jo raidos ir atskirų mokslininkų grupių, šalies ūkio šakų poreikius ir kt.. Kadangi visuomenės lėšos ribotos, būtina išskirti principus, kuriais remiantis gali būti tie resursai paskirstyti. Svarbu numatyti prioritetus (t. y. išdėstyti pagal aktualumą ir svarbą tas problemas, kurios atsiranda vystantis visuomenei ir yra sprendžiamos taikant mokslo žinias ir metodus) bei pagrindines tyrimo kryptis.

Mokslo politikos formavimo procese nustatomos proporcijos, pagal kurias fundamentiniams ir taikomiesiems darbams bei akademiniam, aukštajam ir pramonės sektoriaus mokslui skirstomos lėšos. Mokslo politikos formuotojas turi numatyti ir mokslo institucijų tinklo plėtimo strategijas, mokslo personalo rengimo ir kvalifikavimo kėlimo materialinės ir techninės bazės sudarymo klausimus. Taigi mokslo politiką galime apibrėžti kaip valstybės požiūrio į mokslą principų ir išeities nuostatų visumą ir kaip tų principų konkretų realizavimą taikant įvairias priemones - organizacines-administracines, ideologines ir kt.

Mokslo politika - sudėtinė bendros valstybės politikos dalis. Mokslas traktuojamas kaip svarbi kultūros šaka. Viena iš jo taikymo sričių - aukštojo mokslo sistema. Kitas jau anksčiau minėtas taikymo arealas - įvairios gamybos, technikos, ekonomikos ir kt. sritys.

Turime esminių mokslo funkcijų triadą: pažinimo, kaip kultūros reiškinio ir stimulo, visuomenės ugdymo, taikant mokslo žinias, ir gamybos, technikos, technologijos ir kt. sferų raida. Be to, mokslas svarbus ir valstybės saugai.

Rinkos ekonomikos sąlygomis mokslo raida priklauso nuo valstybės ir nuo privataus kapitalo. Neatmestina ir saviorganizacija, privati iniciatyva, tačiau esminę jo strategiją reguliuoja valstybės institucijos. Jos ir yra tas tarpininkas tarp visuomenės ir mokslo. Tad mokslo politiką sudaro strategija - ką daryti, ir taktika - kaip daryti.

Strategiją jau aptarėme. O taktiką sudaro juridiniai, ekonominiai, administraciniai ir organizaciniai pagrindai. Svarbūs ir ideologiniai parametrai. Demokratėjančioje visuomenėje vyksta ir tam tikra partinė konkurencija - per partijų programas, jų mokslo politikos dalis.

Mokslo strategija turi tris jos parengimo etapus: prognostinį, programinį, detalų-projektinį.

Mokslo raidos strateginės koncepcijos kryptingai pradėtos rengti tik Antrojo pasaulinio karo metu. Jos turėjo du tikslus - ekonominio klestėjimo ir militarizmo pranašumo siekimą. Šiuolaikinės mokslo strategijos dalis ir vienas pagrindinių bruožų - tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas. Teorinė mokslo politikos formavimo bazė - mokslotyra. Ir turi atsakyti į klausimą kaip yra, ir kaip turi būti (mokslo istorija sprendžia kitą svarbų uždavinį - kaip buvo, ir kodėl). Tik remiantis mokslotyros ir mokslo istorijos žiniomis, galima daryti mokslo strategijos ir taktikos formavimo prielaidas.

Kokia Lietuvos mokslo politika

Vyriausybinė ekspertų komisija politikos rengimo Lietuvoje klausimais savo darbą pradėjo tik 1998 m. Ją sudaro mokslo institucijų darbuotojai, kurie ir atstovauja tas institucijas, o ne patį mokslą, jo sritis. Jie ieško formalių mokslo rezultatų vertinimo kriterijų, būdų, kaip materializuoti 1991 m. priimto mokslo ir studijų įstatymo nuostatas. Beje, tą įstatymą reikėtų laikyti svarbiausiu Lietuvos mokslo politikos laimėjimu per aštuonerius metus. Komisija akcentuoja universitetų ir mokslo institutų integracijos spartinimą, tarptautinių ryšių tolimesnę plėtotę. Mokslo reformos ji imasi atskiromis dalimis - pradedant nuo technologinių ir agrarinių mokslų. Nėra bendro reformos vaizdo. Nėra bendros strategijos ir taktikos politikos.

Mokslo ir studijų įstatymo pagrindinės nuostatos: mokslo deideologizacija, humanizacija, decentralizacija, autonomijos didinimas, tarptautinių kontaktų plėtra, mokslo ir studijų ryšių gilinimas, mokslo orientavimas į mūsų valstybei svarbių uždavinių sprendimą ir bendro mokslo lygio artinimas prie pasaulinių standartų.