Roma Mokolaitė

Pranešimo esmė buvo nusakyta gana tiesmukiškai - visuomenės neapšvies fejerverkai, cirko vaidinimai, sporto varžybos, sekso filmai, politikai ir pinigai, nei pagal NATO standartus ginkluota kariuomenė. Jeigu nebus paremtas tikrasis intelektas ir šviesa, jei nebus kuriami nauji jos simboliai ir židiniai – universitetai, jų ir mokyklų bibliotekos, nors bus atstatytos visos senovės pilys ir rūmai, nuo to visuomenė neprašviesės.

Pasiremdamas įvaizdžiais, prof. R. Pavilionis, kalbėjo apie moralę, palygino senovinio gyvenimo vaidmenis su jų alegoriniais atitikmenimis mūsų laikais: ”Karalius ir juokdarys – buvo ir tebėra svarbiausi ir įdomiausi”. Ir karalių pasitaikydavo, kurie sėmėsi proto iš juokdario kvailysčių. Ką jis besakė, visi turėjo suprasti, kad tai - tik juokai, bet juos suprato ir karalius, ir tauta. Kitaip tiesos juokdariai negalėjo pasakyti, nes bijojo prarasti tarnybą. Patys ir jų šeimos – į tarnybą žiūrėjo kaip į pragyvenimo šaltinį, paskiausiai ji tenkino tarnaujančiojo dvasią.

Buvo nusakyta ir intelekto paskirtis: intelektas negalėjo ir negali “šviesti tik sau ir tarnauti tamsai”. Jo šviesa turėjo atitekti ne tik karaliui, bet ir tautai: šviesa šviečia visiems, kuriuos pasiekia, “arba ji nėra šviesa. Tuomet ji – tamsa.” Šiandieniniai intelektualai, kaip ir pirmtakai, vėl tarnauja valdovams “tiesą ima vadinti melu, o melą - tiesa, tik nebemoka per netiesą pasakyti tiesos”. Pasaulį matydami atvirkščią, nedrįsta prisipažinti, kad stovėsena aukštyn kojomis – būdas parodyti tikrąjį pasaulio vaizdą.

Kodėl užslopo šviesa, jei tiek aukštųjų mokyklų, jų auklėtinių? Intelektualai, susitaikydami su tamsa, šviesą užleidžia tamsai ir kvailumui, leidžia įsitvirtinti netikroms vertybėms, neprisiima pilietinės atsakomybės, į kūrybą žiūri, kaip į tarnybą valdovams, bet ne visuomenei. Kodėl šviesos gausėjo tada, kai ji buvo – tik išrinktiesiems, o dabar, kai ji priimtina visiems – jos mažėja. Raginta nesitaikstyti su tamsa dėl galimybės užsikrėsti tamsa kaip užkrečiama liga. R. Pavilionis apgailestavo dėl blogio, plintančio su abejotinos vertės technologijomis iš užsienio valstybių, iš Amerikos, pabrėždamas šią žalą: “Nesipriešindami tamsai, nesipriešindami prievartai ir smurtui, paremtam tobuliausio intelekto sukurta technologija, mes išduodame intelektą, moraliai jį paniekiname, pripažįstame jo beviltišką menkumą prieš smurto, tamsos kultūrą, prieš naujųjų pasaulio valdovų amoralumą”.

Mintys apie toleranciją, politikų mąstyseną, moralę išjudino ir diskusijoje dalyvavusius politikus bei filosofus. Seimo nariai J. Karosas, P. Gylys, J.Oleka, V. Andriukaitis įsitraukė į polemiką apie bendražmogiškus dalykus. Skaitymuose mokslo visuomenei dalyvavo ir poetas J. Marcinkevičius, filosofas A. Šliogeris. Buvo girdėti replikų karo Jugoslavijoje tema, ir kitų. Bet jos, nors svarbios ir aktualios, ir galėję būti sietinos su kalbėta tema, parodė, kad ne visi suprato, ką norėjo pasakyti pranešėjas.

Daug kas pritarė, kad “intelektualas – ne profesija, o išsilavinusio žmogaus laikysena pasaulio bei visuomenės atžvilgiu”, arba kad sutikti intelektualai kartais – “prietema, … kaip išdegęs prožektorius – ne šviesa”, kad “beprasmiški dalykai vykdant politikų valią– nemorališki”, nors tam pritartų ir užsienio reikalų ministras, ir prezidentas.

Akad. prof. J. Požela pabaigoje pasakė: ”Valdyti žmones – tai Amerika. Pats įsitikinau. Gėda - iš Baltųjų rūmų. Buvo sukurta Mokslo taryba – organas intelektualių žmonių. Pamanėm, kad bus tolesnių pasiūlymų, bet labai nepatinka intelektualų pasiūlymai. Ir problema kyla todėl, kad intelektualai nenori dirbti juodo darbo. O kad šis reikalas būtų išgirstas, turi diskutuoti gyventojai”.

Kol kas gyvenime nesuprantamos tos šiuolaikiškos technologijos, jų panaudojimo galimybės. Svarbu, kad daugelis nepritaria, jog jos būtų naudojamos blogiems tikslams.