Gerbiamoji, šiam pokalbiui mane paskatino parodoje “Lietuvos dvarų likimas” vieno Seimo nario pareikštas teiginys, jog savininkams grąžintų dvarų likimas šiandien priklauso tik nuo tų savininkų finansinės padėties ir supratingumo. Kaip yra iš tikrųjų? Nejaugi valstybė tokia bejėgė kultūros ir istorijos paveldo apsaugos srityje?
Yra du skirtingi dalykai, kuriuos pravartu žinoti. Pirma, ar tas, kuris atgauna dvarą, turi pinigų? Jeigu turi, tai gali ir saugoti, atlikti būtiniausius darbus. Antras dalykas: ar valstybė įsipareigoja saugoti tą konkretų objektą, šiuo atveju dvarą? Jeigu valstybei tas objektas vertingas, svarbus, tai Kultūros paminklų apsaugos įstatymas nurodo, jog jį reikia skelbti paminklu. Jeigu paskelbtas paminklu, tai valstybės saugomas. Tuo atveju iš valstybės iždo galima skirti pusę jo restauravimui reikalingų lėšų.

Žinoma, yra įvairios kultūros paveldo gradacijos. Yra kultūros vertybės, kurios registruojamos valstybės registre, bet tik dėl apskaitos - valstybė jomis rūpintis neįsipareigoja, o biudžetinės lėšos skiriamos tik jų avarinei būklei likviduoti. O iškiliausios kultūros vertybės skelbiamos paminklais.

Sovietmečiu buvo sąjunginės, respublikinės ir vietinės reikšmės paminklai. Dabar viskas, kas sovietmečiu buvo paskelbta paminklais, saugoma kaip kultūros vertybės. Jų atranką atlieka Kultūros vertybių apsaugos departamentas, kadangi sovietmečiu paminklais buvo skelbiami visokie tuo laikotarpiu svarbūs objektai (pvz., LKP pirmojo suvažiavimo namas ir pan.).

Taigi šiandien daug kas priklauso nuo minėto departamento. Jeigu jis būtų aktyvesnis, jaustų didesnę atsakomybę už savo misiją, tai viskas būtų daug geriau. Deja, šiuo metu susidaro kiek kitokia padėtis. Visa veikla matuojama pinigais, o kadangi jų stinga, tai nukenčia paminklų ir vertybių priežiūra bei jų apsaugos dokumentai - reglamentai ir visa kita.

Kultūros paveldui saugoti, apskritai kultūrai, mokslui, švietimui, aplinkos ir sveikatos apsaugai ir dar daug kam pinigų stigo, stinga ir dar ilgai stigs. Šią aksiomą, matyt, reikėtų įsiminti ir nuolat nekartoti.
Manau, kad šiuo metu didžiausia bėda - tai kultūros paveldo apsaugos politikos neturėjimas. Tą valstybinę politiką formuoja lyg ir Valstybinė paminklosaugos komisija, kuriai man teko vadovauti. Turime savo principus, juos esame paskelbę. Tačiau vykdomoji valdžia yra Kultūros ministerija. BuManau, kad šiuo metu didžiausia bėda - tai kultūros paveldo apsaugos politikos neturėjimas. Tą valstybinę politiką formuoja lyg ir Valstybinė paminklosaugos komisija, kuriai man teko vadovauti. Turime savo principus, juos esame paskelbę. Tačiau vykdomoji valdžia yra Kultūros ministerija. Buvęs ministras visiškai atsikratė atsakomybės už kultūros paveldą.

O juk mūsų kultūros paveldas yra pasaulinės vertės. Nuolat kartoju, kad Europai ir pasauliui mes įdomūs tuo, ko jie neturi, kokie esame, turėdami savo istoriją, kultūros ištakas ir paminklus. Ne mėgdžiodami kitus būsime įdomūs atvykstantiems į Lietuvą. Daugelis Europos valstybių, net ir mums artimiausia Lenkija, jau dabar gailisi, kad pristatė daugybę naujų pastatų, daugiaaukščių, o jų senamiesčiuose (jeigu jie dar yra) belikę tik nedidelės senovės salelės. Mes dar ne viską praradome, todėl turėtume nekartoti klaidų, kurios akivaizdžios kitose šalyse.

Ne kartą teko matyti, kaip mūsų tautiečiai svetur žavisi visai ne tuo, kuo iš tikro vertėtų stebėtis ir žavėtis. Toli gražu ne visi suvokia, kur glūdi tikroji paminklo vertė, kas apskritai yra paminklas ir kuo jis skiriasi nuo šiaip gražaus ar net labai įspūdingo pastato.
Atvykę iš kitų šalių turistai Vilniuje stebisi, kad mieste dar turime išsaugoję senų grindinių. Tačiau tai, ką šiuo metu darome sostinės Katedros aikštėje - tai akivaizdus kultūros paveldo ignoravimo akį rėžiantis pavyzdys. Kitaip, kaip barbariškumu, nepavadinčiau, kai buldozeriu rausiama Katedros aikštė, ir tik tam, kad kuo skubiau ją išklotume granitu - “kaip geriausiuose Paryžiaus namuose”.

Atsakingiausi miesto vadovai sako: paminklosaugininkai mums trukdo dirbti, o mes norime miestą padaryti gražų, švarų, tvarkingą. Pamėginkit paprieštarauti, kad senamiesčio pastatų sienos nebūtų dažomos sintetiniais dažais! Po metų tie dažai nusilupa, nes mūsų mūras jų nepriima, bet ar kam tai rūpi. Liūdna, bet mokslininko žodis šiandien ignoruojamas labiau negu praėjusiais laikais.

Ignoruojamas, paprasčiausiai negirdimas. Taip dažnai girdžiu tvirtinant pačius mokslininkus. Kita vertus, viskas daug sudėtingiau. Buvęs Vilniaus savivaldybės vadovas Rolandas Paksas kreipėsi būtent į Lietuvos mokslų akademijos autoritetus, prašydamas išdėstyti savo svarią nuomonę dėl tos pačios Katedros aikštės. Vadinasi, su mokslo žmonėmis tariamasi.
Tačiau dėl to akademikų pareiškimo man labai graudu. Tai priminė sovietmetį, kai vieno kurio nors iniciatyva remiama autoritetingais parašais... Garbingi įvairių sričių mokslo vyrai (deja, tarp jų nebuvo nė vieno archeologo ar istoriko) aklai pasirašė raštą, skubinantį tęsti Katedros aikštėje pradėtus darbus. Būtų bent pasitarę su tos srities specialistais. Juk Lietuvos istorijos institutas pasirašė visai kitokį dokumentą. Kai per žiemos šalčius darbininkai su pneumatiniais plaktukais kalė per senąsias vyskupų namų liekanas Katedros aikštėje, o aukštas dvasininkas sako, jog viskas gerai, tai jau didelį nerimą keliantis dalykas. Klausomasi ne tų mokslo žmonių, kurie visą gyvenimą paskyrė paveldo ir konkretaus objekto tyrinėjimams, bet to paveldo vertės nesuvokiančių asmenų. Katedros aikštės teritorija kupina atradimų, kurių dėka gali būti koreguojama mūsų tautos ir valstybės istorija.

Gal ir mūsų už istorijos ir kultūros paveldą atsakingi specialistai ne visada pakankamai aktyvūs? Visiškai apmiręs darbas su visuomene.
Kai kurie autoritetingi paminklosaugininkai nusivylė, pavargo nuo nevaisingos kovos, nes daugelį verslininkų ir naujųjų “mokslininkų” valdo tik pinigai. Kodėl Katedros aikštė turi būti padengta brangiu granitu? Man visiškai suprantama. Todėl, kad tos dangos projektuotojai gauna tam tikrą procentą nuo panaudotų medžiagų vertės. Jeigu galėtų aikštę iškloti auksu, įsivaizduokite, kaip atlikėjai ir firmos tiekėjos galėtų uždirbti! Kai architektas, archeologas, apskritai bet koks specialistas už pinigus parduoda savo profesinę sąžinę ir principus – tai man didelį nerimą keliantis simptomas.

Juk yra tarptautinė paminklosaugos patirtis, kodėl nepasirėmus kad ir kaimyninėje Lenkijoje sukaupta patirtimi? Tuo labiau, kad būtent šios šalies specialistai tyrinėjo Katedros aikštę Vilniuje po 1931 m. Neries potvynio, atliko Katedros pamatų tvirtinimo darbus.
Lenkijoje, Vokietijoje veikia mokslo institutai, kurie nuolat spausdina senovės paveldą analizuojančius mokslinius straipsnius. Mes visi juos graibstyte graibstome. Tose publikacijose remiamasi į tradiciją, jaučiamas ramus ir nuoseklus mokslinis darbas, žengimas į priekį. Remiantis tradicija jau galima kalbėti ir apie mokslines vizijas. O Lietuvoje nuolatinė kaita – programų, premjerų, įstatymų ir jų pataisų. Nėra kuo vadovautis, mes 10 metų kapanojamės be tradicijos.

Ar senieji autoritetai mums nėra ta atrama, tradicijų perteikėjai? Kad ir Jūsų tėvelio, amžiną atilsį, Vlado Drėmos pavyzdys? Jis nuolat ir kantriai kovojo su sovietmečio nihilistine pažiūra į mūsų krašto kultūros paveldą. Ką šiandien pasakytų Vladas Drėma, jeigu būtų gyvas?
Jis būtų 10 infarktų gavęs, jeigu pamatytų tai, kas dabar daroma. Tokie žmonės, kaip Vladas Drėma, buvo nereikalingi sovietmečiu, nereikia jų ir dabar. Man skaudu apie tai kalbėti, bet kam pasiguosi? Daugelio žmonių, kurie buvo senųjų tradicijų tęsėjai, nebeliko. Mūsų aukštosiose mokyklose stinga akademinės dvasios, pagaliau net ir žinių. Kur ta institucija, kurios autoritetu išties galima būtų pasikliauti. Galbūt lituanistai žengia su tradicija, gal dar vienos kitos mokslo srities atstovai, bet kultūrinio palikimo tradicijos neįsisąmonintos, į jas mažai remiamasi. Yra vienas kitas pasišventėlis, kaip, pvz., Kultūros ir meno instituto darbuotojos Gražina Marija Martinaitienė, Teresė Jurkuvienė ar Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, kurios parengė Vilkaviškio vyskupijai (Marijampolės, Vilkaviškio ir Lazdijų dekanatams) skirtus sakralinės dailės katalogus. Tai neįkainojamas turtas, nes daug tų vertybių nuolat prarandama ir jos išliks nors knygose.

Matyt, pribrendo reikalas organizuoti diskusiją kultūros paveldo apsaugos klausimais. Jeigu ir nebūtų prieita vieningos nuomonės, tai bent išliktų įrašai, dokumentai ateities kartoms.
Vienas panašus renginys dėl Valdovų rūmų Vilniuje vyko Lietuvos MA salėje. Beveik visų nuomonė buvo vieninga – atstatykim rūmus. Tik vienas istorikas doc. Zigmantas Kiaupa atsistojo ir ramiai pareiškė: “Bet juk tai bus muliažas. Ir šiek tiek melo. Argi tai vertybė? Ar šito norime?” Įsivaizduokite, kaip buvo užsipultas Z. Kiaupa, susirinkusiems – salė buvo pilnutėlė – ypač nepatiko žodis “muliažas”. Save laikantys dideliais patriotais tą kartą nugalėjo. O kur mokslas, pagrindimas argumentais? To Mokslų akademijos salėje nebuvo.

Suprantu, ką norite pasakyti. Jei įmanoma, reikia išvengti klaidų, kurios buvo padarytos atstatant, pvz., Trakų salos pilį.
Atvažiuoja turistai į Trakus – oi, kaip gražu. Ir išties gražu – visa aplinka nepaprastai dėkinga. Bet kai atvyksta tikri gotikos ir viduramžių žinovai, tai galvas kraipo – ką tie lietuviai padarė? Juk niekada Salos pilyje nebuvo tokių bokštų ir kitų dalykų. Tai laisva mūsų restauratorių interpretacija. V. Drėma dėl tų klaidų labai jaudinosi. Tad gal nedarykime naujų klaidų, kol jų dar galima išvengti.

Dėl Valdovų rūmų atstatymo laikausi tokios nuostatos: surenkime tarptautinę konferenciją, pakvieskime lenkus, vokiečius, čekus, kurie turi daugiau patirties restauruojant ir atkuriant savo paminklus ir padarykime mokslinį disputą. Remkimės tarptautine patirtimi.

Gal tokia konferencija ir disputas papuoštų ir Lietuvos tūkstantmečiui skirtų renginių sąrašą?
Man kyla abejonių. Jūsų paminėtoje programoje rengiamos ir bus išleistos net 5 Lietuvos istorijos. Tai kuri bus tikroji? Kiekvienas autorius pasiryžęs prastumti savąją. Kokių dar reikia komentarų? Pagaliau paskutinė žinia iš Seimo aktualijų. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirminkas Žibartas Jackūnas “Kauno dienoje” sielojasi, kad šalyje nėra kultūros politikos.

Ar ne šio komiteto uždavinys ir yra tą kultūros politiką siūlyti?
Taigi. Prieš dvejus metus baigtas rengti Kultūros politikos įstatymo projektas. Paminklosaugos komisijai taip pat teko dalyvauti tą projektą rengiant, siekėme, kad jis atitiktų visų tarptautinių konvencijų, Europos Sąjungos reikalavimus. Tačiau tas projektas vis dar dūli, matyt, Seimo stalčiuose. Nesvarstomas gal dėl to, kad jį parengė ir pristatė ne valdančiosios partijos atstovai. Kam svarstyti, jeigu galima guostis, kad nėra kultūros politikos.

Kodėl buvome tokie vieningi, kai sovietmečiu nesiskaityta su mūsų paminklais, kultūros paveldo ar gamtos vertybėmis? Kodėl tos vienybės stinga dabar, kai toms pačioms vertybėms iškyla ne mažesnis pavojus?
Daugelis nusivylė, pavargo nuolat kovoti. Jų pastangos atsimuša į tuos, kuriems svarbu tik festivaliai, fejerverkai ir žaidimai. Mano viltis palaiko tik suvokimas, kad dar yra rašytojų, poetų, muzikų, kultūrininkų ir mokslo žmonių, kurie gyvi, kurie mąsto. Todėl visą laiką ir kartoju: reikia kelti naują sąjūdį – kultūrininkų. Pastaruoju metu vilčių teikia naujasis kultūros ministras. Tačiau kas bus šalia jo?