Gediminas Zemlickas

Iš sausros - į Arktiką

Baigusią aukštąją partinę mokyklą ją išsiuntė į Čurupčią, kuris visai šalia Jakutsko, bet jai nepažįstamas rajonas. Ten gyveno vieni jakutai. Ligi tol devynerius metus gyvenusi tarp rusų, o paskui didmiestyje - Novosibirske, atsidūrė gana neįprastoje aplinkoje. Sako: matyt, taip jau reikėjo, kad gyvenimas kuo daugiau bandytų.

Gyvenimo sąlygos Čurupčios rajone kaip diena ir naktis skyrėsi nuo to, ką žmonėms tenka patirti, pvz., Šiaurės Jakutijoje. Buluno rajone, kuriame daug iškentėjo ir lietuviai tremtiniai, žmonės nežino, kas yra šienapjūtė. Nuolatinė, galima sakyti, žiema, ilga poliarinė naktis, elnių augintojų rūpesčiai ir ribotos navigacijos laikotarpis. Tokia kasdienybė. O Čurupčioje didelės raguočių bandos, sėjos ir šienapjūtės darbai, taip pat ir sausros - tai nuolatiniai žemdirbio gyvenimo rūpesčiai. Į juos teko įsitraukti ir Agafijai Pticynai.

Savo pasakojime kaip tik pasiekėme tą lemtingą vietą, kuri šio rašinio herojai turėjo ne tik didelės, bet tiesiog lemiamos įtakos, ne tik pakreipusios, bet ir visiškai pakeitusios ankstesnį šios moters gyvenimo kelią, pažiūras ir santykį su tikrove. Ji ėmėsi tiriamojo darbo apie kai kuriuos 1942-ųjų įvykius Jakutijoje.

Tais pačiais metais, kai 3 tūkstančiai lietuvių tremtinių iš Altajaus, kuriame atsidūrė po pirmųjų vežimų, Lietuvoje prasidėjusių lemtingąją 1941-ųjų birželio 14-ąją, taigi tuo pačiu metu Čurupčios rajonas patyrė didžiulę, ligi tol neregėtą sausrą. Rajono kolūkiai buvo nuostolingi, o kariuomenė fronte ir karo reikalams dirbantys pramonės centrai reikalavo vis daugiau maisto produktų, tai niekas per daug nesuko galvos dėl užnugaryje likusių žmonių likimo. Čurupčios rajono sausros problema buvo išspręsta ryžtingai ir su stalinietišku, neregėtu tose vietovėse užmoju. Iš buvusių rajone 84 kolūkių 41 su visais gyventojais - apie 5 tūkst. žmonių - buvo perkeltas į Šiaurę. Buluno rajone tie nelaimėliai turėjo užsiimti žvejyba, apie kurią neturėjo bent kiek didesnio supratimo. Jeigu nesugeba auginti ir frontui tiekti gyvulininkystės ir žemdirbystės produktų, tegu persikvalifikuoja į žvejus.

Taip Vidurio Jakutijos žemdirbiai ir gyvulių augintojai atsidūrė Lenos deltos salose prie Ledinuotojo vandenyno. Čia likimas, o teisingiau neklystanti stalininė “geopolitika”, tuos jakutus ir suvedė su tokiais pat likimo broliais ir seserimis - lietuviais tremtiniais.

Iš 5 tūkst. atvykusių jakutų nuo nepakeliamų darbo sąlygų, skurdo ir šalčio mirė 2 tūkst. Tą jakutų tautos tragediją, tuo metu įslaptintą, kaip ir Krymo totorių, ingušų ir daugelio kitų daugiamilijoninės imperijos tautų, ir pradėjo tyrinėti Agafija Ptycina. Kai ji pradėjo rinkti medžiagą, kalbinti ir užrašinėti prisiminimus tų savo tautiečių, kurie išgyveno ledo ir šalčio pragarą, tai bemat pajuto ir valdžios nemalonės apraiškų. Ėjo tik 1986-ieji m., ir toli gražu ne visi norėjo, kad istorinė tiesa būtų atskleista. Nukentėjo ir tie, kurie mėgino palaikyti A. Ptyciną. Tačiau ir griežtų priemonių šalininkams jau ne viskas buvo leidžiama, jų galia buvo pažeista ir tirpo kaip pavasarinis sniegas - jau buvo prasidėję pirmieji M. Gorbačiovo viešumo metai. Tik niekas nežinojo, kokios to viešumo ribos ir ką apskritai ši sąvoka turi reikšti ilgus totalitarizmo dešimtmečių išbandymus patyrusiems žmonėms.

A. Pticyna netvirtina esanti gera istorijos žinovė. Ji mano dariusi tai, ką ir turėjo daryti. Ji kalbino žmones, užrašinėjo jų gyvenimo istoriją - faktus, išgyvenimus, prisiminimus. Per žmonių likimus rašė ir savo tautos, savo krašto istoriją - juk ir taip galima pasakyti.

Užrašinėdama Arkties tremtinių ir visų pirma savo tautiečių - jakutų prisiminimus, ši drąsi moteris greitai išėjo ir į “tarptautinį” lygmenį. Kitaip ir negalėjo būti, jeigu žmogus siekia visapusiškos tiesos. Jai teko kalbinti Jakutijoje gyvenančius įvairių tautų atstovus - lietuvius, suomius, estus, vokiečius. Kai kurie jų likę nuo tremties laikų, bet daugiausia tai jau tremtinių vaikai, našlaičiai, sukūrę mišrias šeimas, taip ir neradę kelio į savo tėvų žemę. Niekas ten jų nepasigedo, taip jie ir liko anapus, savo istorinės tėvynės neatrastieji sūnūs ir dukterys.

Tik susidūrusi su konkrečių žmonių likimais suvokė ir visos savo šalies, kurį užima penktadalį Rusijos teritorijos, didžiąją tragediją. Agafijai Pticynai vėrėsi baisi gyvenimo tiesa. Ji staiga pamatė, jog visi neišmatuojami šio krašto toliai išrausti tremtinių kapais, nusėti per prievartą čionai suvarytų žmonių kaulais. Nuo šiol gimtoji ir jai tokia brangi šalis - Jakutija – jai atsivėrė visiškai kitokiu ir kraupiu pavidalu. Matė tų kapų liekanas ir jaunystėje, dirbdama Buluno rajone – tai ir lietuvių tremties vieta. Po truputį pradėjo suvokti, kad ta tikrovė ją supo nuolatos, tik ji jos nematė ir nesistengė matyti, nes nebuvo įprasta matyti. Ne ji viena buvo akla. Kaip ir daugybės tūkstančių ir milijonų žmonių, jos akys buvo aptrauktos tam tikros rūšies valktimi, tiesa, ne fizine, bet dvasine prasme. Žmonės buvo įpratinti bijoti, o daugeliui atrodė, kad geriausia išeitis – tai nesigilinti į pavojingas temas, neklausinėti, apie ką buvo nutylima ir neįprasta kalbėti.

Jakutės gyvenimo kelią pakeitė lietuviai

1992 m. rudenį Lietuvoje su dukterimi atostogavo žurnalistė iš Jakutijos Valentina Pribytkina. Suprantama, bendravo su “Lapteviečių” brolijos nariais, kurie ją nuvežė ir į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Be kitų eksponatų, parodė ir 1992 m. pačių brolijos narių iniciatyva baigtą statyti jakutišką jurtą. Visiškai panašioje lietuviai tremtiniai žiemojo pirmąją savo Arkties žiemą 1942-1943 m. prie Šiaurės Ledinuotojo vandenyno. Lapteviečiams ši jurta - tai gyvybės simbolis, menantis visai nesvetingos Arkties alsavimą ir kasmet vis labiau į praeitį nutolstančią jaunystę. Storoką brošiūrą būtų galima parašyti, kaip sunkiai “Lapteviečų” brolijai sekėsi įrodyti tokio eksponato Rumšiškėse reikalingumą šalia dzūkų, aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių etnografinių statinių. Mat jurta atrodė svetimkūnis, ateivis visai iš kito pasaulio ir kitos kultūros - reikėjo geroko laiko tarpo, kad šis labai egzotiškas skiepas lietuviškoje aplinkoje prigytų.

Tai, kas kai kurių tautiečių sąmonėje sunkiai skynėsi kelią, tolimosios Jakutijos žmonių buvo suvokta atvira širdimi ir nepaprastai šiltai. Rusė Valentina Pribytkina į Jakutską atsivežė jurtos Rumšiškėse skaidrę, kuri tarp jakutų sukėlė tikrą furorą. Nieko stebėtino, kad pirmiausia tą skaidrę parodė savo gerai draugei Agafijai Pticynai, kuri tais pačiais 1991metais, kai lietuviai lapteviečiai ėmėsi Rumšiškėse statyti jurtą, išleido ir savo knygą apie 5 tūkst. jakutų, gyvulių augintojų iš Vidurio Jakutijos, kurie – prisimename - 1942 m. buvo išvežti gaudyti žuvį prie Šiaurės Ledinuotojo vandenyno. Mažytė skaidrė tarsi koks magiškas kristalas daug kam visai nelaukta šviesa nušvietė tų dviejų, atrodytų, tokių skirtingų tautų atstovų - lietuvių ir jakutų – likimą. Atsidūrusių Jakutijos šiaurėje likimas buvo labai panašus.

Tai, kad tremtiniai nuo gintarinės Baltijos krantų savo Tėvynėje pastatė jakutišką jurtą - visai tokią pat, kokią pirmąją nusižiūrėję pasistatė ir 1942 m. atvykę į Mostachą, Jakutijos šiaurę, - sujaudino Agafiją Pticyną ir paskatino daugiau domėtis tais keistuoliais lietuviais. Tada mūsų viešnia ir sužinojo, kad 1989 m. “Lapteviečių” brolijos nariai buvo atvykę į Jakutiją, lankė Buluno rajono gyvenvietes – Trofimovską, Bykov Mysą, Stolbus, Tit-Ary. Lietuviai tvarkė savo tautiečių kapus, o kai kurie buvo pasiryžę savo artimųjų palaikus parvežti ir palaidoti Tėvynėje. Irena Špakauskienė (buvusi Volaitytė) rado savo motinos kapą ir atidengusi karsto dangtį buvo sukrėsta, kaip ir visi greta stovėjusieji: amžinojo įšalo žemė išsaugojo moters kūną visiškai nepažeistą, tik lengva šarma dabino jos geltonus plaukus. Motina mirė būdama 37-erių metų, ir tokia išliko - laikas jos pasigailėjo. Karsto dangtį atidengusiai dukteriai jau buvo sukakę 62-eji.

Šis faktas skulptorių Teofilį Patejūną įkvėpė sukurti skulptūrą “Šeimos kančios”, kuri stovi šalia jakutiškos jurtos Rumšiškėse.

Apie visus tuos naujus lietuvių tremtinių išgyvenimus Agafija Pticyna sužinojo jau vėliau, kai buvo išleista jos knyga ir ji iš Čurupčios persikraustė gyventi į Jakutską – tapo Socha Respublikos (Jakutijos) nacionalinės televizijos ir radijo kompanijos pirmininko pavaduotoja. Būtent atvežtoji skaidrė, kurioje buvo užfiksuota Lietuvoje pastatyta jakutiška jurta, ir paskatino A. Pticyną organizuoti savo krašto kultūros ir televizijos darbuotojų delegaciją ir atvykti į Lietuvą. Susirado rėmėjų. 1992 m. gruodį, pažymint lietuvių tremties į Jakutiją 50-metį, delegacija apsilankė Vilniuje, Kaune ir, suprantama, Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur pagal architekto Rimanto Putvio, buvusio “Jakutstrojaus” brigadininko, projektą ir buvo pastatyta jakutiška jurta. Svečiams iš Šiaurės didelį įspūdį padarė ir tai, kad jurtos statybą parėmė Kanados lietuviai. Vadinasi, būtent Lietuvoje stovi toliausiai į Vakarus nuo Jakutijos nutolusi jakutiška jurta, kuri, kaip lietuvius tikino svečiai, vienintelė pasaulyje pastatyta už dolerius.

Tokie egzotiški faktai negalėjo praslysti pro svečių ausis ir akis, tuo labiau, kad ten buvo nemažai žurnalistų ir televizijos darbuotojų. Jaudinantys Jakutijos delegacijos susitikimai su “Lapteviečių” brolijos nariais buvo fiksuojami vaizdajuostėje ir tapo videofilmo “Ilgas kelias” pagrindu. Filmas buvo rodomas per Jakutijos nacionalinę televiziją ir pelnė žurnalistinę Jakutijos premiją.