Gediminas Zemlickas

Garbingą apdovanojimą iš Lietuvos Respublikos Prezidento dr. Valdo Adamkaus rankų atsiėmė mokslininko našlė dr. Dalia Šopauskienė.

Niekas nedingsta be pėdsako, o ypač geri, visuomenei reikšmingi žmogaus darbai. Tai, kad prisimintas ir Valdo Adamkaus premija pagerbtas mokslininkas, kurio jau 16 metų nėra tarp mūsų, ne vien mokslo bendruomenei svarbus įvykis.

Žmogaus kūrybinė biografija nesibaigia su jo fiziniu egzistavimu. Ji ištrūksta iš asmenybės valios ir tęsiasi, kol tęsiami jo pradėtieji darbai, kol gyvi bendraminčiai, kurie ne vien iš pareigos, bet ir iš kasdienio gyvenimo būtinybės aria, akėja ir purena savo pirmtako pradėtąją mokslinės krypties vagą.

Šiais žodžiais tikriausiai būtų galima apibūdinti Kazimiero Šopausko mokslinės veiklos ir palikimo vertę, nors tai ir būtų labai apibendrintas vertinimas. Daug konkrečiau apie buvusį kolegą galėtų papasakoti K. Šopausko bendradarbiai ir bendraminčiai, kuriuos šiandien sutiksime ne vien Fizikos institute, bet ir daugelyje kitų aplinkosaugos ir ekologijos darbą dirbančių įstaigų ir organizacijų. Jie tikriausiai primintų, kad K. Šopauskui vadovaujant Fizikos institute buvo įkurtas Atmosferos užteršimų tyrimo sektorius, pradėti sistemingi foninės taršos tyrimai trijose Lietuvos vietovėse - Kuršių nerijoje, Labanore ir Žuvinte. Epizodiniai taršos fono tyrimai buvo atliekami daugiau negu 20 krašto vietovių. Jau devintajame dešimtmetyje buvo žinomos ne tik SO₂ ir NO₂ bei dulkių regioninio fono koncentracijos, bet ir tų junginių transformacijos produktų kiekis krituliuose. Tuo pačiu metu nustatytos aerozolių modos, sunkiųjų metalų ir policiklinių aromatinių angliavandenilių koncentracijos kaita tolstant nuo taršos židinių. Tie tyrimai ir gautieji rezultatai padėjo pagrindus foninės taršos monitoringui Lietuvoje.

K. Šopauskas vadovavo daugiau kaip 20 mokslinių temų, kurių tyrimas aprėpė regioninius taršos fono ir teršalų poveikio kitimus atmosferoje veikiant įvairiems fizikiniams, cheminiams, meteorologiniams veiksniams.

K. Šopausko, jo kolegų bei pasekėjų darbai metams bėgant vis vertingesni aplinkosaugos srityje. Be tų rezultatų, būtų beprasmiška vertinti regioninio taršos fono kaitą mūsų šalyje, teisingai įvertinti taršos lygį ir pokyčius tiek foninėse, tiek ir urbanizuotose vietovėse.

Tvirtas pamatas ateičiai

Nors šalies mokslas išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet Fizikos institutas turi kuo pasidžiaugti. Vargu ar kada anksčiau čia yra buvę tiek doktorantų - šiuo metu jų 19. Šiemet vien Vilniaus universiteto 9 diplomantai institute apgynė savo diplominius darbus. Pasak prof. K. Makariūno, tai puikūs darbai, ir jie vienaip ar kitaip susiję su aplinkos apsauga – atmosferos ir radioaktyviosios taršos, branduolinės saugos ir kt. tyrimais. Institutas į tuos darbus žvelgia kaip į aukščiausio lygmens švietimą, kuris padeda ugdyti kvalifikuotus specialistus. Mokslo vaidmuo valstybės kūrime turės didėti, todėl Prezidento dėmesys šiai veiklos sričiai visus gerai nuteikia.

Savo mintimis renginyje pasidalijo Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Leonas Kadžiulis, priminęs, kad garbingos premijos steigėjas prieš 4 metus paprašė Mokslo tarybos vertinti pateiktuosius darbus. Tarybos ekspertų komisijos pirmininkė prof. habil. dr. Jūratė Balevičienė pabrėžė, jog devyni ekspertai vieningai pritarė, kad šių metų V. Adamkaus premija būtų skirta Kazimierui Šopauskui. Deja, tai ne pirmas atvejis, kai ši premija skiriama jau mirusiam asmeniui, tarp gyvųjų taip pat nebėra Sauliaus Griciaus, Česlovo Kudabos.

Tai jau ir kultūros dalis

Taigi šeštadalį planetos sausumos užėmusioje Tarybų Sąjungoje užterštumo nebuvo - valstybės planuose nenumatyta. Apie tai prisiminė Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorius prof. habil dr. Zenonas Rudzikas. Būtent iš kolegos Kazimiero Šopausko maždaug tuo pačiu metu sakosi pirmą kartą išgirdęs Valdo Adamkaus pavardę. JAV jau pagarsėjusio aplinkosaugininko vizitai į Lietuvą, jo susitikimai su mokslo bei valdžios atstovais veikiausiai turėjo įtakos, kad atmosferos užterštumo tyrimai Lietuvoje vis tik buvo pradėti. Beje, Prezidentas V. Adamkus, kuris taip pat yra ir daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, prisiminė, jog pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, iš visų mokslo institutų pirmiausia lankėsi būtent šiuose Fizikos instituto rūmuose Aukštuosiuose Paneriuose - tuomet čia veikė Radiologinė laboratorija.

Didelis nuopelnas, kad buvo įsteigta atmosferos užterštumo tyrimų laboratorija, tenka ir akad. Vytautui Statulevičiui, kuris tuo metu buvo Fizikos ir matematikos instituto direktorius ir visokeriopai rėmė, kad būtų įsteigta nauja tyrinėjimų kryptis institute. Akad. V. Statulevičius prisiminė, kaip V. Adamkui atvykus į Lietuvą, stengdavosi su juo susitikti, išdėstyti jam savo sumanymus. Mat žinojo, kad V. Adamkus, susitikęs su valdžios žmonėmis ir funkcionieriais, užtars mokslininkų sumanymus.

Tačiau vargu ar kas būtų galėjęs padėti naują tyrimų kryptį “pramušti”, jeigu tarp pačių mokslo žmonių nebūtų buvusių tokių veržlių ir drąsių asmenybių, kaip Kazimieras Šopauskas. Jam visi buvo lygūs. Nei jis buvo instituto direktorius, nei akademikas, bet ateidavo į MA prezidiumo susirinkimą ir pakeldavo triukšmą. Galop nusileisdavo jam ir Lietuvos MA prezidentas akad. Juozas Matulis, kadangi K. Šopauskas siekė ne asmeninės naudos, bet atstovavo mokslo krypčiai. Apie tai prisiminė akad. V. Statulevičius.

Apie K. Šopauską, kaip ryškų atmosferos užterštumo tyrimų Lietuvoje lyderį ir pradininką, kalbėjo Fizikos instituto direktorius prof. habil. dr. Leonas Valkūnas bei kiti kalbėtojai. Tačiau bene tiksliausiai šių metų laureato darbų vertę aplinkosaugai apibūdino pats premijos steigėjas dr. Valdas Adamkus.

Pasak Prezidento, K. Šopauskas buvo labai įžvalgus mokslininkas ir jau prieš kelis dešimtmečius matė iškilsiančių problemų dydį ir poveikį mūsų aplinkai. Šiandien mes visi akivaizdžiai matome, kas darosi mūsų aplinkoje. Laureato ir jo pradėtųjų tyrimų tęsėjų darbai kaip tik ir gali padėti spręsti iškylančias vis naujas problemas. Todėl ir premijos K. Šopauskui įteikimą V. Adamkus pavadino bendradarbių ir bendraminčių sambūriu, į kuriuos jis kreipėsi žodžiais: “Brangieji šeimos nariai”. Savo darbą, mokslo ir kasdienį gyvenimą šie žmonės, pasak Prezidento, paskyrė tam, kad Lietuva būtų švaresnė.

Tokios veiklos ryškus pavyzdys kaip tik ir yra Kazimiero Šopausko darbai. Pradėti prieš keletą dešimtmečių, jie nenutrūko, neprarado aktualumo. Daktaro būta įžvalgaus ir gilios mokslinės intuicijos žmogaus, kuris gerai jautė, kas jo gimtajai šaliai bus svarbu daugelį metų. Mokslininkui nėra geresnio savojo pašaukimo įprasminimo, kaip savo darbus pritaikyti visos valstybės žmonių gerovei, - tęsė savo kalbą V. Adamkus. Ir nėra gražesnio šviesios asmenybės atminimo, kaip jos darbų tąsa. Premija, įteikiama už atmosferos užterštumo tyrimus, ne tik primena ir pagerbia mokslininką, bet ir perspėja visus piliečius: atmosferos užterštumas - vis aktualesnė ekologinė problema. Norint jai skirti vis daugiau dėmesio, būtina didinti pramonės ir šios srities mokslo laimėjimų sąsajas. Turime daryti viską, kad išsaugotume aplinką jaukią, o svarbiausia - saugią.

Prisiminęs šia premija išskirtus praėjusių ir ankstesnių metų darbus, Prezidentas pabrėžė, jog gamtosaugoje nėra antraeilių sričių. Visos sritys - prioritetinės, nes jų tikslas - švaresnė dvasinės ir gamtinės aplinkos Lietuva. Požiūris į ekologiją, gamtosaugą – tai neatskiriama bendrosios kultūros dalis. Todėl ir Kazimiero Šopausko darbai, - pabrėžė V. Adamkus, - tai jau ne tik gamtosaugos, bet ir Lietuvos kultūros dalis.