Doc. dr. Martynas Purvinas
Archit. Marija Purvinienė

J. Minkevičius gimė lietuvybės tradicijomis garsėjusiose Kupiškio apylinkėse. Nuo nacių okupacijos metų, 1943 m. mokydamasis Kupiškio gimnazijoje ir vėliau, buvo ateitininkas pogrindininkas. Mokslus teko baigti rezistencijos sąlygomis jau Klaipėdos ir Panevėžio gimnazijose.

Nuo 1948 m. studijavo Kauno valstybiniame universitete, o nuo 1950 m. - naujai įsikūrusiame Kauno politechnikos institute. Baigęs aukštąją mokyklą Kaune projektavo gyvenamuosius namus.

Nuo 1960 m. pradėjo dirbti Lietuvos MA Statybos ir architektūros instituto jaunesniuoju moksliniu darbuotoju. 1962 m. laimėjo pirmąją vietą visos TSRS jaunųjų architektų mokslo darbų konkurse. Tačiau 1961 m., atsisakęs remtis sovietine marksistine ideologija, neteko teisės ginti jau parengtą disertaciją apie lietuvių liaudies architektūrą - anuomet ideologiškai nepageidautina, “nacionalistine” tema. Tų tyrimų rezultatai iš dalies panaudoti rengiant knygą “Lietuvių liaudies architektūra”, už kurią J. Minkevičiui kartu su kitais 1970 m. buvo suteikta Lietuvos respublikinė premija mokslo ir technikos srityje.

Disertaciją mokslo laipsniui gauti teko rengti jau naujame bare. J. Minkevičius 1967 m. pirmą kartą pasaulio architektūrologijoje sukūrė mokslinius metodologinius interjero erdvės ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės sintezės pagrindus, juos paskelbė monografijoje “Interjeras ir monumentalioji dekoratyvinė dailė” (1971), kurios metodiniais pagrindais remiamasi užsienyje, bet tik ne Lietuvoje.

Nuo 1967 m. J. Minkevičius dirbo vyresniuoju dėstytoju, o vėliau docentu Vilniaus dailės instituto Kauno skyriuje. 1970 m. jis ten įkūrė Interjero ir įrenginių katedrą, siekė išugdyti tautinio interjero mokyklą. Tokie novatoriški ir anuomet ideologiškai žalingi užmojai susilaukė kaskart vis didesnio pasipriešinimo. Galop dėl ideologinio nesitaikstymo 1975 m. J. Minkevičius neteko teisės ginti jau parengtos disertacijos apie moderniosios užsienio architektūros kryptis (dabartiniam habilituoto daktaro laipsniui gauti) ir buvo priverstas išeiti iš VDI.

Nuo 1972 m. iki dabar jis dirba Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute (dabar Architektūros ir statybos institutas), pradžioje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1978 m. - Architektūros teorijos ir perspektyvinių problemų sektoriaus vedėju. J.Minkevičius buvo ir tebelieka reikšmingiausiu architektūros teoretiku Lietuvoje, vaisingai nagrinėjančiu aktualius mokslo bei praktikos klausimus.

Stebėtinai darbštus mokslininkas parengė ir išleido net 24 knygas (kai kurias kartu su bendraautoriais), per 600 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių pasaulio ir Lietuvos architektūros, dailės bei kultūros klausimais. Ne kartą buvo pažymėta J. Minkevičiaus mokslinė veikla bei įspūdingi jos rezultatai. 1984 m. jis laimėjo Lietuvos architektų sąjungos skelbtą geriausio straipsnio architektūros srityje konkursą. J. Minkevičius yra gavęs žurnalų “Kultūros barai”, “Mokslas ir gyvenimas”, savaitraščio “Literatūra ir menas” premijas už geriausius metų straipsnius. 1994 m. kartu su bendraautoriais laimėjo “Metų knygos” konkursą už knygą “Lietuvos bažnyčių menas” lietuvių ir anglų kalbomis. Ji pradėta rengti “partizaniškai” dar sovietmečiu ir buvo pirmoji tokio pobūdžio knyga, supažindinusi su Lietuvos sakralinio meno paveldo savitumais Europos mastu.

Savotiška neoficialia sensacija ir vienu paskutinių chruščiovinio “atšilimo” atgarsių buvo 1971 m. išėjusi J. Minkevičiaus knyga “Architektūros kryptys užsienyje”. Joje pirmą kartą buvo parodyti Vakarų pasaulio, tenykštės architektūros įspūdingi pasiekimai, praveriantys plyšelį tuometinėje “geležinėje uždangoje”.

Itin reikšminga J. Minkevičiaus veikla buvo rengiant daug dešimtmečių užtrukusią “Lietuvos architektūros istoriją”. Jis buvo šio daugiatomio veikalo pirmojo tomo vyriausiasis mokslinis redaktorius, redakcinės kolegijos pirmininkas ir leidinio bendraautoris. Pirmasis to itin reikšmingo Lietuvos kultūros veikalo tomas pasirodė 1987-1988 m.

Tarp gausių J. Minkevičiaus knygų pažymėtinos: “Interjeras ir monumentalioji dekoratyvinė dailė” (rusų kalba, 1974), “Naujoji Lietuvos architektūra” (lietuvių, rusų, anglų kalbomis, 1982), “Tarybų Lietuvos architektūra” (rusų kalba, 1987), “Lietuvos bažnyčių menas” (lietuvių ir anglų kalbomis, 1993). Taip pat paminėtinas jo darbas rengiant straipsnius apie pasaulio ir Lietuvos architektūrą į enciklopedijas.

Su bendraautoriais J. Minkevičius parengė knygas: “Lietuvių liaudies architektūra” (1968), “Vilniaus architektūra” (1985), “Kauno architektūra” (1991), “Sovietų Sąjungos meno paminklai. Baltarusija. Lietuva. Latvija. Estija” (rusų kalba, 1986-1987), “Baltijos šalių meno paminklai. Estija, Latvija, Lietuva” (vokiečių kalba, 1993), “Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis” (1993).

Ir šiandien reikšmingu J. Minkevičiaus darbo baru lieka mūsų krašto architektūros sovietmečiu tyrimai rengiant “Lietuvos architektūros istorijos” IV tomą. Tas itin prieštaringas skaudus laikmetis turi būti visapusiškai tyrinėjamas, juolab taip greitai nykstant nesenos istorijos šaltiniams, įtakingiems veikėjams stengiantis nutylėti anuometinio architektūros bei urbanistikos paveldo naikinimo, Lietuvos sovietizacijos (pasitelkus galingą totalinio režimo mechanizmą - valstybinio projektavimo visagalę sistemą) mastus.

Paminėtina ir J. Minkevičiaus visuomeninė veikla. Prof. dr. Jonas Minkevičius yra Lietuvos architektų sąjungos ir Kauno krašto valdybos , Lietuvos mokslininkų sąjungos narys (buvo ir Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarybos narys), Lietuvių katalikų mokslo akademijos, Baltijos valstybių istorijos ir filosofijos mokslų asociacijos narys.

Prof. J. Minkevičius - vienas iš nedaugelio Lietuvos architektūrologų, dar prisimenančių tradicinę dvilypę architektūros (kaip mokslo ir meno) sampratą. Ne vieną profesoriaus straipsnį puošia jo paties profesionalūs ir vaizdingi piešiniai - įspūdžiai iš kelionių, liaudies architektūros paminklai. J. Minkevičius padarė daug profesionalių fotonuotraukų, įamžinusių senosios architektūros paveldą. Yra sukūręs ir religinės tematikos memorialinių paminklų.