Parengė Gediminas Zemlickas

ML. Noriu paklausti prof. A. Janulaitį: kodėl mokslo bendruomenei kilo įtarimas, kad vertinant mokslininko laimėjimus, jo mokslinį lygį, pirmiausia buvo atsižvelgiama būtent į jo publikacijas užsienio spaudoje, o ne į kitus kriterijus?

A. Janulaitis. Iš tikrųjų tai mums visiems opus klausimas. Lietuva pagal tai, kiek publikacijų vidutiniškai tenka vienam ar tūkstančiui mokslininkų, atsilieka nuo Latvijos ir Estijos. Nauji vertinimo kriterijai paliečia daugybę mokslo žmonių. Kai kurie jų psichologiškai nepasirengę dirbti pagal naujus reikalavimus, bijo jų darbo ir laimėjimų vertinimo naujovių, o yra ir tokių, kurie nepritaria bet kokiems vertinimo pokyčiams. Dar kitus, kaip ir šiuo atveju prof. E. Zavadską, baugina, kad užsienio žurnaluose spausdinant jų darbus bus išduotos paslaptys.

Jeigu išties tų paslapčių ir laimėjimų turite, tai nespausdinkite straipsnių ir parodykite, ką įdiegėte, patentavote. Jei padaryta - prašome parodyti. Jeigu pavyko patobulinti sviesto ar sūrio gamybos technologijas ir dėl to padidėjo šių gaminių konkurentiškumas tarptautinėje ar vidaus rinkoje, gavote akivaizdų ekonominį efektą, - tai puiku. Vadinasi, valstybė tiems darbams ne veltui eikvojo pinigus.

Tačiau kai man sakoma, kad savo rezultatų nespausdinsime, nes nenorime išduoti paslapčių, tai kyla įtarimų, kad nėra nė ko išduoti. Juk Lietuvoje kone šimtas vadinamųjų prestižinių žurnalų, tam tikra dalis spausdinama anglų kalba. Juose savo straipsnius spausdina ir tie, kurie garsiausiai šaukia, kad bijo išduoti paslaptis. Tai kur čia slepiamos tos paslaptys, jei kiekvienas norintis gali skaityti – ir skaito. Vadinasi, spausdinti straipsnius užsienio žurnaluose vengiama ar nedrįstama, o savo spaudoje drąsiai skleidžiame “paslaptis”. Ar tai logiška?

E. Zavadskas. Pastaruoju metu tuštėja vietinių žurnalų portfeliai. Redaktoriams sunku surinkti straipsnius, nes daugelis autorių publikuoja juos užsienyje. Lietuvos MA Technikos mokslų skyriui vadovaujantis akad. R. Bansevičius Lietuvos mokslo tarybos pavedimu radikaliai sujungė kai kuriuos technikos srities žurnalus, sumažino jų skaičių. Bet pamėginkite sumažinti kad ir humanitarinių mokslų žurnalų – nepavyks, nes tai šventa, neliečiama. Humanitarai, gal biologai ir kai kurių kitų sričių mokslininkai turi daug žurnalų, o technikos srityje nebėra ko mažinti. Turime “Statybą”, “Mechaniką” – jungti nebeišeina. Mechanikos laimėjimus rodo patentai, išradimai, licencijos, o statybos mokslo – daugiau skaičiavimų metodai. Skirtingi prioritetai. Teisingai skaičiuojant sutaupoma medžiagų, padidinamas konstrukcijų patikimumas ir t. t. Aš, būdamas statybos mokslo atstovas, negaliu prilygti mechanikams, nes mūsų srityje išradimo nepadarysi, patento negausi, juo labiau, kai nėra tam skirtų laboratorijų ar elementaraus finansavimo.

ML. Noriu priminti prof. A. Janulaičio išsakytą argumentą, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. A. Janulaitis teigia, kad Lietuvoje leidžiamuose žurnaluose anglų kalba drąsiai spausdinami straipsniai taip pat ir su lietuviškomis paslaptimis, nors tie patys autoriai nuo paslapčių ir savo publikacijų mėgina “apsaugoti” užsienio žurnalus. Ką apie tai mano prof. E. Zavadskas?

E. Zavadskas. Reikėtų į tuos dalykus pažvelgti šiek tiek kitaip. Pasaulis didelis ir platus, o kiek tų specialiųjų žurnalų? Ilgiausias sąrašas žmonių, kurie laukia savo eilės, norėdami viename ar kitame žurnale atspausdinti savo straipsnį. Dažnai lazda perlenkiama, kai Lietuvos mokslo taryba kartais gal kieno nors inspiruota pareiškia: reikia siekti, kad kiekvienas doktorantas, ginantis disertaciją, būtinai paskelbtų straipsnį užsienio spaudoje ir dar du straipsnius “prestižiniuose”, kaip juos pavadino prof. A. Janulaitis, žurnaluose, nors tuo pat metu kalbama, kad tų žurnalų perdaug. Vietos juose neužteks net ir Lietuvos doktorantams. Kaip tai įgyvendinti praktiškai? Kiek pasaulyje doktorantų? Užsienio žurnaluose pirmiausia ir spausdinami tų žurnalų redaktorių ir leidėjų doktorantų straipsniai. Juk taip yra.

A. Janulaitis. Deja, taip yra Lietuvoje, bet ne pasaulyje.

E. Zavadskas. Nepamirškime, kaip dar visai neseniai buvo varžomos technikos aukštosios mokyklos. Dar prieš 9 metus KTU, VGTU buvo visiškai izoliuotos, neturėjo tarptautinių ryšių. Be Maskvos žinios, neturėjome teisės sudaryti net paprastos bendradarbiavimo sutarties su užsienio aukštąja mokykla. Netoli nuo rektoriaus kabineto sėdėjo pulkininkas su antpečiais, ir jis sprendė.

A. Janulaitis. Biotechnologijos institutas buvo gal net labiau izoliuotas negu aukštosios mokyklos, visuose institutuose sėdėjo koks nors majoras. Pas visus sėdėjo.

E. Zavadskas. Ligi šiol neginamos ir mūsų autorinės teisės. Jeigu ir veikia autorinių teisių gynimo institucija, tai kaip ji veikia, ar yra normali įstatymų bazė?

A. Janulaitis. Siūlau grįžti prie straipsnio teiginių. Jūs tvirtinate, kad užsienio žurnaluose pirmumo teisė teikiama jų pačių doktorantams ir pan. Manau, kad problema ne ta. Pagaliau kas gi tie mūsų vadinamieji prestižiniai žurnalai? Daugelis neatitinka moksliniams žurnalams keliamų tarptautinių reikalavimų dėl principų nepaisymo parenkant redkolegiją, nereguliaraus spausdinimo, recenzavimo ir t. t. Neretai tie žurnalai išleidžiami tik progomis ar sukaupus pakankamą straipsnių kiekį. Panagrinėkime, kas tuose žurnaluose spausdinama, kieno doktorantai – užtenka pasižiūrėti į redkolegijos narių pavardes. Paprasčiausia analizė rodo, kad tie institutai, kurių mokslininkai nepublikuoja straipsnių užsienio žurnaluose, išsiskiria pagal ginamų disertacijų skaičių. Ir atvirkščiai: kuo daugiau publikacijų užsienyje, tuo mažiau disertacijų.

Noriu sugrįžti ir prie “paslapčių” temos. Kai kurie institutai priėmė savo tarybų sprendimus, kad be atskiro svarstymo ir sprendimo nebūtų į užsienį siunčiamos publikacijos ar kita mokslinė produkcija. Prieš siųsdami gerai pagalvokime. Juk kam apskritai reikalingos tos publikacijos užsienyje? Pirmiausia turi būti reikalingos pačiam mokslininkui, nes jis gauna nepriklausomų recenzentų atsiliepimų. Ne paslaptis, kad mažoje Lietuvoje tiesiog sunku rasti nepriklausomų recenzentų ir dar ypač iš siauros tyrinėjimų srities. O specialieji pasaulio žurnalai tokius recenzentus randa lengviau, nes turi kitas galimybes.

Mokslininkui labai svarbu komunikuoti su atviru pasauliu. Formos gali būti įvairios: konferencijos, disputai, asmeniniai ryšiai ir pan. Viena iš komunikacijos priemonių – straipsniai mokslinėje spaudoje, kadangi tuo atveju susiduriama būtent su tos srities ar krypties profesionalais. Iš patyrimo žinau, jog beveik nepasitaiko, kad dėl nusiųsto straipsnio negautum pastabų, komentarų ir pan. Nesvarbu, kad tos pastabos gali būti ir neteisingos – tuo lengviau į jas atsakyti. Kartais tenka net atskirą eksperimentą atlikti, kai prireikia atremti oponentų argumentus. Visa tai ugdo mokslininką, teikia jam didžiulės naudos. ML. Prof. E. Zavadskas teigia, kad prasimušti į tarptautinę spaudą daug lengviau, pvz., mechanikams, bet ne statybos ar kito kurio mokslo atstovams. Taigi, ar iš tikrųjų nėra taip, kad varžomasi, sporto terminais kalbant, ne vienodo svorio kategorijose?

A. Janulaitis. Iš tiesų užsienyje savo straipsnius publikuoti sunkiau, nes į kai kuriuos žurnalus patekti išties beveik neįmanoma. Ne todėl, kad esame iš Lietuvos, o dėl to, kad tų žurnalų labai griežti straipsnių atrankos kriterijai. Bet yra labai įvairaus lygio žurnalų, yra ir žemesnio reitingo, nors ir labai solidūs žurnalai. Manau, kad kiekvienas doktorantas privalo bent save pasitikrinti, mėgindamas į tuos leidinius pakliūti. Visų pirma patys mokslininkai turi būti suinteresuoti, o ne administratoriai.

Blogai tai, kad vadinamieji mūsų prestižiniai žurnalai, kuriuose atspausdinti straipsniai pripažįstami teikiant mokslo laipsnį, tapo priemone lengviau susitvarkyti visus “formalumus”, publikacijos juose tampa priešprieša publikacijoms užsienyje. Nesu nusiteikęs prieš technikos ir kitus Lietuvoje leidžiamus žurnalus. Dalis jų įkurti pereinamuoju laikotarpiu, ir tai nieko blogo, kad žmonės mėgino suktis kaip išmanė. Blogiau, kai nieko nedarė – nei čia spausdino, nei į užsienį siuntė. Bet visa tai turi būti jau praeitas etapas. Prof. E. Zavadskas minėjo, kad kai kurie technikos žurnalai sujungti, jų sumažėjo. Jeigu pavyktų pasiekti, kad jie būtų leidžiami reguliariai, kad bent vienas kitas spausdintino straipsnio recenzentas būtų iš kitos šalies ir pan. Pasaulyje tai nėra mokama paslauga, paprastai mokslininkai tą darbą atlieka iš geros valios.

E. Zavadskas. Noriu kalbėti apie sritį, kuriai atidaviau visą gyvenimą. Statybos mokslas – tai ne vien konkrečių objektų skaičiavimas, bet ir teorinių pagrindų kūrimas. Tenka remtis statybine mechanika, apskritai mechanikos mokslu. Dirbantieji pastarosiose srityse turi daugiau galimybių patekti į cituojamus žurnalus. Mat mechanika iš inžinerijos mokslų pirmauja ne tik išradimų veikloj, bet ir skaičiavimo metodais. Šiai sričiai nuolat pritaikomi nauji metodai, informatika, lygiagretus skaičiavimas ir pan. Su šiais dalykais patekti į prestižinius ir cituojamus žurnalus nėra labai sunku.

Yra kita sritis – ekspertinės sistemos, sprendimų paramos sistemos, kurios daugiausiai siejamos su konkretaus objekto projektavimu, ekonominiais skaičiavimais ir pan. Kur prasideda ekonomika, lyg ir baigiasi fundamentika, nors rezultatai ir labai svarbūs. Pastatas egzistuoja nuo jo sumanymo iki pat sunaikinimo, nugriovimo. Visas pakopas, stadijas būtina įvertinti, apskaičiuoti. Lietuvoje apie tų dalykų svarbą kartais nė nepagalvojama. Štai Ignalinos atominės elektrinės atvejis. Tvirtinama: pigi atominės elektrinės energija. Bet pamirštama, kad ateis laikas tą elektrinę uždaryti. Štai tada ir pamatysime, kad ta energija nėra pigi, nes į kilovatvalandės kainą pamiršome įskaityti ir tos elektrinės uždarymo išlaidas. Visa tai laiku būtina įvertinti, surinkti pinigus ir būsimajam elektrinės uždarymui, pasekmių panaikinimui.

A. Janulaitis. Bet kuo čia dėtas mokslas? Tai inžineriniai, žinomi metodai, pagal kuriuos ir reikia skaičiuoti. Mokslininkų jie seniai parengti - tereikia remtis.

E. Zavadskas. Pateikiau pavyzdį, kad ir tokius uždavinius būtina apskaičiuoti, spręsti. Todėl turi būti kuriami atitinkami metodai, o tai jau yra mokslas. Bet šis mokslas Lietuvoje visiškai kitaip vertinamas. Tai technikos sritis, bet visiškai nelygintina su mechanika ar kitomis sritimis. Tai visiškai savita sritis.

A. Janulaitis. Nematau diskusijų objekto. Kiekviena tyrimų sritis pasižymi savo specifika ir tik tos srities profesionalai turi spręsti, kas atitinka tos srities mokslo reikalavimus.

E. Zavadskas. Prof. A. Janulaitis sako, kad Lietuvoje leidžiami žurnalai išeina nereguliariai, blogai recenzuojami. Vadovauju žurnalo “Statyba” redakcijai ir gerai žinau, kad taip tikrai neatsitinka šiam žurnalui. Be to, šios srities žurnalų vertinamų su aukštais koeficientais pasaulyje labai nedaug ir Lietuva taip pat turėtų stengtis, kad jos žurnaluose būtų skelbiami aukšto lygio straipsniai ir ateityje būtų pripažįstamas pakankamai aukštas mūsų šalies žurnalų reitingas. Skubėdami viską, kas geriausia, išsiųsti į užsienį, mes prarastume tokias galimybes ir mūsų žurnalai taptų dar mažiau įdomūs ir patrauklūs ne tik skaitytojams, bet ir jų autoriams. Ar teisinga būtų viską publikuoti užsienyje?

Tarptautinis įvertinimas turi būti – sutinku, bet suabsoliutinti reikalavimų nereikėtų. Kaip universiteto rektorius, tokį vertinimą skatinu. Bet juokingai, atleiskite, atrodo, kai mokslo instituto likimas priklauso nuo kelių jo darbuotojų publikacijų – ar jas pavyko, ar nepavyko laiku “iškrapštyti”.

Publikacijos, tegu ir Lietuvos žurnaluose, vis viena keliauja į platųjį pasaulį, net jei tie straipsniai pasirodo ir ne prestižinėje spaudoje, jie taip pat rodo mokslininko aktyvumą, pastangas. Pagaliau juk kiekvienas straipsnis, prieš jį skelbiant, rodomas recenzentams. Jeigu ten nėra naujų rezultatų, niekas nepriima spausdinti – tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje.

A. Janulaitis. Tai, kad užsieniečiai paprašo mūsų straipsnių kopijų, dar nereiškia, jog jie tuos rašinius labai vertina. Jie tiesiog susipažįsta, pasižiūri. Jeigu angliškai sugebame spausdinti Lietuvos žurnaluose, tai kodėl taip vengiame pamėginti išspausdinti užsienyje? Matyt, patys autoriai abejoja savo jėgomis, galimybėmis, dėl lygio, įtaria, jog iškils problemų, kad ir dėl užsienio kalbos. Todėl norėdami palengvinti sau gyvenimą ir pasitenkina vietinės spaudos paslaugomis. Objektyvūs ir suprantami dalykai.

Tikriausiai jau sutinkate, kad ne vien pagal publikacijas buvo vertinami mokslininkai. Tačiau publikacijos – tai signalas kiek įdėmiau pasižvalgyti, kas vyksta vienoje ar kitoje mokslo institucijoje. Man dalyvaujant ekspertų komisijos veikloje tekdavo susitikti su mokslo institutų, ministerijos atstovais. Nagrinėdami Gyvulininkystės, Termoizoliacijos, Architektūros ir statybos, Žemės ūkio inžinerijos ir kitų institutų veiklą, stengdavomės išsiaiškinti, kas iš tikrųjų juose vyksta, siekėme ne uždaryti tuos institutus, bet padaryti taip, kad ir šaliai, ir juose dirbantiems žmonėms būtų geriau.

Turiu pasakyti, jog taip vadinamos mokslo reformos metu Lietuvoje nieko rimtesnio neįvyko ir turbūt neįvyks, nes neturime nustatytų prioritetų, be to, susiduriama su didžiuliu pasipriešinimu jai. Taigi bet kokia “reforma” gali būti tik kosmetinė.

Viename institute man aiškino, jog glaudžiau bendradarbiauti su užsienio mokslo ir studijų įstaigomis nereikia, galima apsiriboti tik trumpalaikėmis – 10 dienų – išvykomis. Kategoriškai pasisakė prieš tai, kad jaunimas būtų siunčiamas į užsienio doktorantūrą, nes, girdi, ten mūsų žmones panaudos savo tikslams. Pagaliau ką tie sugrįžėliai veiks Lietuvoje …

Tame ginče aš priminiau mūsų prieškario profesorius, kurių daugelis buvo mokslus baigę Rusijos universitetuose, patys ten dirbo. Sugrįžę gimtinėje kūrė mokslo pagrindus, o vėliau savo doktorantus siuntė tobulintis į Vakarų universitetus. O man valstybinio instituto habilituotas daktaras bandė įrodyti visai priešingus dalykus. Štai apie ką kalbu ir su kuo jokiu būdu negaliu sutikti. Ir pamėgink tame institute ką nors padaryti. Matau vieną kelią: kuo glaudžiau tokį institutą susieti su aukštąja mokykla, įpūsti į jo veiklą naujų vėjų. Todėl ramia sąžine balsavau, kad kai kurie institutai būtų kuo greičiau sujungti su universitetais, tegu ir administracinėmis priemonėmis.

E. Zavadskas. Vargu ar galime lyginti prieškario ir šių laikų profesorių ir kitų mokslininkų situaciją. Tada lietuviai pasitobulinę užsienyje tikrai grįždavo į gimtinę. Dabar tai gana reta išimtis, ir tam yra paaiškinimas. Šiandien mokslininko darbas Lietuvoje yra tikrai nuvertintas. Privalumai teikiami “teisėjams”, o ne kūrėjams. Kodėl civilizuotai nesutvarkomi atlyginimai? Kodėl nėra ligi šiol atlyginimų skalės? Kodėl atskirų ministerijų darbuotojai gali gauti didesnius atlyginimus net už šalies vadovus, o profesorius – mažesnį atlyginimą net už kai kurių valstybinių įstaigų sekretores? Ar galima reikalauti labai aukštų mokslo rezultatų iš tų universitetų ir mokslo sričių atstovų, kurie anksčiau nedirbo buvusios TSRS kariniam kompleksui ir todėl neturėjo galimybės gauti gerą finansavimą ir sukomplektuoti tyrimams reikalingą ir milijonus kainavusią įrangą. Būtent šių sričių mokslininkai šiuo metu Lietuvoje pirmauja savo gerais rezultatais. Be to, tarkim, visi technikos mokslai tarp cituojamų straipsnių sudaro gal tik apie 3 proc., o prof. A. Janulaičio mokslai - turbūt 50-60 proc. Tuo tarpu ne kas kitas, o būtent technikos sričių mokslininkai sukuria galutinį vartojimo produktą ir ne atsitiktinai technikos mokslų srityje dirba apie 30 proc. visų mokslininkų. Tačiau technikos mokslų žurnaluose labai sunku rasti informacijos apie konkrečias technologijas. Dažniausiai skelbiami fundamentinių tyrimų pobūdžio straipsniai. Niekas neskuba skelbti informacijos, kuri gali būti naudinga gaminančioms firmoms, stengiamasi šią informaciją pelningai parduoti. Užsienio universitetai noriai priima stažuotojus humanitarus, socialinių mokslų atstovus, tik ne inžinierius. Tai galima savaip paaiškinti.