Doc. dr. Ina Dagytė

Koks mokslas reikalingas Lietuvai

Nutraukiant ryšius su nomenklatūra, mokslo biurokratija, Maskvos diktatu, autonomija atliko teigiamą vaidmenį. Tačiau dabar grįžtamojo ryšio nebuvimas jau ima trukdyti. Daug dubliavimo, daug energetiškai imlių, tačiau mažai efektyvių veiksmų.

Stebėtina, kodėl mokslo transformacinei analizei ir perspektyvos numatymui nepanaudojamos PHARE programos ir kitos lėšos. Nėra veiklių ir profesionalių mokslotyros institucijų. Nėra tinkamų duomenų bazių, reikalingų mokslo politikai formuoti. Nėra specialistų rengimo koncepcijos. Nėra sąryšio tarp ūkio ir mokslo, leidžiančio formuoti valstybinius užsakymus, analizės. Neatliekame tinkamo lygio Lietuvos mokslo galimybių inventorizacijos. Mūsų prioritetai – nemenka dalimi iš lubų, ambicijų ir asmeninių interesų.

Iš pradžių iškėlėme lietuvių kalbos, istorijos kultūros prioritetus. Visoje Europoje tai aktualu, tačiau lemia tie mokslai, kurie leidžia valstybei išgyventi ir vystytis.Vietiniai ir užsienio (Coopers & Lybrard) ekspertai konstatuoja, kad mokslo politika Lietuvoje yra formavimosi stadijoje. Skurdūs finansiniai resursai verčia turėti labai aiškius prioritetus. Daugiau dėmesio skirti taikomiesiems darbams. Sukurti tokių darbų vertinimo sistemą – toliau skatinti tarptautinį bendradarbiavimą (nors teigiamu poslinkių yra, tačiau kaimyninės Estija ir Latvija pagal užsienio lėšų apimtį mokslo finansavimui lenkia Lietuvą). Reikia dirbti mokslinio monitoringo srityje pagal užsienio standartus. Įvesti tarptautinę grantų ekspertizę, didinti patį grantinį finansavimą. Reikia turėti kokybišką mokslo politikos formavimo instituciją - su uždaviniais, galimybėmis ir atsakomybe. Gerinti mokslo reguliavimo institucijų darbą - tiek valstybinių, tiek visuomeninių. Lanksčiau panaudoti Europos šalių patirtį, derinant ekspertines ir valdymo funkcijas.

Koks moterų vaidmuo formuojant mokslo politiką?

Kaip jos tai gali daryti – per mokslo reguliavimo institucijas – dalyvaudamos Lietuvos mokslo tarybos, mokslo ir švietimo institucijos, Rektorių konferencijos, Mokslinių institucijų asociacijos, Lietuvos mokslininkų sąjungos ir kt. institucijų bei organizacijų darbe.

Šių institucijų – valstybinių ir visuomeninių – sprendimai turėtų daryti įtaką parlamento ir Vyriausybės veiksmams mokslo srityje. O parlamente ir Vyriausybėje taip pat yra moterų, galinčių suvokti mokslo raidos tėkmę.

Tačiau šiandien visos šios institucijos perdėm patriarchalinės ir moterys, dalyvaujančios jų veikloje, nei savo buvimu, nei darbais nekeičia, o gal ir nenori ar nesugeba keisti šio patriarchalinio modelio. Manau, kad lemia ne moterų skaičius šiose institucijose, o pačios nuostatos, veiklos modeliai, asmenybių reali visuomeninė kokybė.

Jei turėtume tinkamą informaciją šiuo požiūriu, lengviau būtų išskirti iš tiesų egzistuojančias atviras, o dar daugiau užslėptas moterų diskriminacijos formas moksle. Reikia įvertinti ne tik skirtingą lyčių agresijos faktorių, bet ir agresiją moterų sociume, bendrą visuomenės klimatą.

Pagrindinė ląstelė moksle – mokslininkas. O juo Lietuvoje pagal 1991 m. mokslo ir studijų įstatymą laikomas žmogus, turintis mokslo laipsnį ir aktyviai dirbantis mokslinį darbą.

Tad konkrečioje darbo srityje – universitete, mokslo institute – habilituota mokslų daktarė, profesorė ar daktarė – docentė pagal savo statusą privalo atsakyti už pasirinktos mokslo srities tyrimų kryptį ir kokybę. Turi būti suderinti asmeniniai ir visuomeniniai interesai.

Jau 10 metų Lietuvoje negalime suformuoti mokslo politikos, nes formuotojas, kaip pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir žuvį, – kiekvienas traukia į savo pusę.

Mokėjimas greitai ir kūrybingai kalbėti, tačiau užmiršti savo kalbų nuostatas realioje veikloje mokslo, kaip ir kitų sričių, sociumuose tapo visuomenės raidai pavojinga aplinkybe.

Dar kartą akcentuoju – 1996 m. mokslininkų buvo 5769 (1000 gyventojų – 4,3, turinčių mokslo laipsnį - 5472 (reikia įvertinti meno akademijas – ten vardai suteikiami be laipsnių). Moterų mokslininkių buvo 1760 – štai ir visas potencialus mokslo politikos formuotojų – moterų būrys. Daug ar mažai 3,5 milijono Lietuvos gyventojų? Tai priklauso nuo jų asmenybių, veiklos kūrimo ir rezultatų.

Tačiau moterų Lietuvoje – daugiau nei pusė. Jos taip pat gali prisidėti prie mokslo politikos formavimo. Juk mokslo politika siekia užtikrinti reguliuojamus svertus tarp visuomenės užsakymo ir mokslo raidos. Jei mūsų moterys bus ir aktyvios valstybės pilietės, kuriančios asmenybės – jos geriau suvoks mokslo reikšmę, pasistengs įgyti žinių apie mokslą ir mokslininkus Lietuvoje. Ši problematika atsiras ne tik profesinių, bet ir šeimyninių pokalbių metu, jos geriau galės pasirinkti būsimą specialybę ir veiklos formas, daryti įtakos savo vaikų profesinei orientacijai. Štai Čekijoje vykdomi visuomenės požiūrio į mokslą tyrimai rodo, kad jau 20 metų mokslas, mokslininko profesija yra išskirtinės vertybės. O Lietuvoje? Manau, į Lietuvos periodinę spaudą, o ypač į moterų spaudą, turėtų sugrįžti mokslininkų rengiami straipsniai apie jų kolegų mokslinius darbus, konferencijų atgarsiai, mokslinės publikacijos iš atskirų mokslų naujausių pasiekimų srities. Mūsų visuomenė – vyrai, moterys, jaunimas, žvelgiant plačiąja prasme – nedovanotinai neišprususi. Tai trukdo formuojant visuomenės užsakymus mokslui. Leidžia įsivyrauti klanams pačiame mokslo sociume. Gesina jame kūrybingumą, artina mokslinių kolektyvų gyvenimo turinį prie valdiškos kontorėlės egzistavimo modelio.

Moterys, sakosi, jausmingesnės, geriau gebančios mylėti. Jos turėtų rodyti pavyzdį, kaip galima mylėti kūrybą, mokslą, puoselėti jo rezultatus. Mylėti ir patį kuriantį žmogų – vyrą ar moterį – už jo talentą ir triūsą.