Gerbiamasis ministre, kokį Susisiekimo ministerijos šiuo metu atliekamą darbą laikote svarbiausiu? Dėl kurios transporto rūšies kyla daugiausia rūpesčių?
Šalyje pradėti transporto sistemos restruktūrizavimo darbai. Jeigu Klaipėdos uoste tas procesas iš esmės baigtas, civilinėje aviacijoje – įpusėtas, tai geležinkelių restruktūrizavimo darbai dar tik pradedami. Todėl šiandien daugiausia rūpesčių kelianti sritis – geležinkelis.

Kiek krašto ūkis, ekonomika nukenčia dėl nepatenkinamo geležinkelių transporto darbo?
Svarbiausia ne tai, gerai ar blogai šiandien dirba geležinkelis. Jis vykdo savo užduotis, ir negalėčiau pasakyti, kad dėl prasto darbo susidarytų krovinių pervežimo “kamščiai”, strigtų srautai. Esu labiau susirūpinęs dėl rytdienos. Norime liberalizuoti keleivių ir krovinių vežimo rinką. Sieksime, kad šalies geležinkeliais galėtų savo paslaugas teikti keli ar net keliolika vežėjų – privačių ir valstybinių, – kurie lygiomis sąlygomis ir teisėmis konkuruotų. Šitaip į šią kol kas monopolizuotą sritį būtų įsileisti rinkos elementai.

Žinau, kaip skausmingai šie procesai vyksta visose šalyse. Lenkijoje restruktūrizacija buvo pradėta tik po to, kai šalies geležinkelio transportas patyrė šimtus milijonų JAV dolerių nuostolių. Mes nenorime laukti to paties, todėl kuo skubiau siūlau restruktūrizaciją pradėti ir sparčiai tęsti.

Tačiau seminare "Valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimas restruktūrizuojant Klaipėdos uostą" jūrinių įmonių ir organizacijų vadovai turėjo nemažai priekaištų būtent SPAB “Lietuvos geležinkeliai” vadovams. Ir būtent dėl monopolistinės geležinkelininkų laikysenos, nenoro suprasti, kad nelankstūs tarifai, nenoras ar nesugebėjimas laiku reaguoti į rinkos pokyčius kenkia visai Lietuvos ekonomikai, nes krovinių srautai bemat nukreipiami į kaimyninių šalių uostus. Todėl gal reikėtų kalbėti apie visos valstybės ūkio infrastruktūrą, neskirstant, kur čia uosto, kur geležinkelių ar automobilių transporto interesai?
Iš tikro galima suprasti vienų ir kitų interesus. Krovinių pervežimo kompanijos nori kuo mažesnių geležinkelio tarifų ir kuo geresnių darbo sąlygų – tai natūralu. Didesnio pelno siekia ir “Lietuvos geležinkeliai”. Reikėtų rasti kompromisą, kuris pasiekiamas tik derybomis, nes kalbame apie pinigus. Šiuo atveju Susisiekimo ministerija bus tas tarpininkas, kuris skatins šiuos klausimus spręsti kuo lanksčiau ir operatyviau.

Jeigu neprieštarausite, kiek pakeiskime pokalbio temą. Kaip greitai keičiasi mūsų gyvenimas, rodo kad ir toks pavyzdys. Dar prieš trejus metus net techninio žurnalo stilistas nenorėjo vartoti termino “logistika”, kadangi žodynuose šio žodžio mums rūpima prasme nebuvo. Beje, viena logistikos prasmių “Tarptautinių žodžių žodyne” buvo ši: “tušti, beprasmiški samprotavimai, atitrūkę nuo patyrimo ir praktikos, tas pat, kas scholastika”. Tačiau šiandien be logistikos, kaip įvairių gamybos šakų firmų ir organizacijų tarpusavio veiksmų sinchronizavimo bei laiku atliekamo veiklos informacinio aprūpinimo, panaudojant naujausias informacines technologijas ir komunikacinius tinklus, sunku įsivaizduoti ir transportininkų veiklą.
Tai mūsų veiklos tik pati pradžia. Neseniai paskelbėme konkursą krovinių perkrovimo centro Kaune projektui sukurti. Panašus logistikos centras kuriamas Klaipėdoje. Visokeriopai palaikome tokias iniciatyvas.

Kiek daugiau kaip prieš metus Vilniaus Gedimino technikos universitete įkurtas Transporto institutas. Kaip jo darbuotojai prisideda spartindami ką tik minėtas permainas?
Pirmiausia mes paskelbėme aktualiausių, mus labiausiai jaudinančių temų sąrašą. Paskelbėme konkursą ir pakvietėme dalyvauti taip pat ir Transporto instituto mokslininkus. Žinau, kad konkursu susidomėjo ne tik Vilniaus, bet ir Kauno bei Klaipėdos mokslininkai. Tai džiugu.

Ar apskritai Jus patenkina Lietuvos mokslo indėlis į šalies transporto sistemos restruktūrizavimo reikalus? Kaip vertinate mokslininkų ryšius su gamyba ir praktika? Ar esama tarpusavio supratimo?
Man gal kiek lengviau šias problemas suvokti, kadangi pačiam teko būti praktikuojančiu mokslininku. Dar 1992-1993 m. supratau, kad mokslininkai iš savo veiklos galės užsidirbti kiek daugiau tik tuo atveju, jeigu dirbs taikomojoje srityje. Turiu nemažai pavyzdžių, kai mokslo institucijų darbuotojai sugeba spręsti aktualias nūdienos problemas – technines, technologines, organizacines. Savo ruožtu fundamentiniai tyrimai, kuriuos reikia daugiau analizuoti, numatyti perspektyvą, galėtų būti finansuojami ir iš mūsų ministerijos šiam tikslui sukauptų lėšų. Tik gaila, kad tų lėšų nėra tiek, kiek reikėtų.

Ar tai reiškia, jog kol kas net ir tos ne itin gausios lėšos nepanaudojamos?
Jos panaudojamos daugiausia darbams, kurie orientuoti į ateitį, perspektyvinių veiklos sričių paiešką, analizę ir pan. Žinoma, norėčiau geresnio bendradarbiavimo tarp mokslininkų ir transporto sistemos įmonių.

Gal žodį kitą apie savo buvusio mokslinio darbo kryptį, temas?
Iki 1990 m. tai buvo taikomojo pobūdžio mokslinio tyrimo darbai, taikomi perdirbimo pramonėje. Dalis jų buvo susiję su naujų mašinų, įrengimų kūrimu, ypač su pakavimo technika ir technologija. Mano mokslinio darbo ir kandidatinės disertacijos vadovas buvo inžinierius mechanikas prof. habil. dr. Vilius Židonis, kuris tuometiniame Kauno politechnikos institute įkūrė pakavimo laboratoriją.

Pramonės nuosmukis, prasidėjęs 1990 m., labai sumažino pramonės taikomojo pobūdžio darbų užsakymų. Laiku pasinaudojau galimybe įgyti tam tikrą kvalifikaciją taip pat ir ekonomikos srityje. Nuo 1992 m. daugiausia dirbau praktinį darbą, kuris man labai pravertė. 1993-1994 m. teko dalyvauti smulkaus ir vidutinio verslo plėtotės Lietuvoje PHARE projekte. Pamačiau, kaip ta veikla plėtojama Anglijoje, kitose Europos šalyse. Supratau, jog turės prabėgti tam tikras laiko tarpas, kol suvoksime daugelį Europai įprastų dalykų.

Kita vertus, mes kartais ir patys nespėjame suprasti, kaip sparčiai keičiasi mūsų gyvenimas. 1996 m. tapęs Seimo nariu, apsiaviau paprastus batus, užsivilkau darbinį švarką ir perėjau per Klaipėdos uosto teritoriją, pradėjęs nuo Danės upės. Prabėgo tik treji metai, tačiau jeigu dabar kartu eitume tomis pačiomis krantinėmis, tai pamatytume visai kitą vaizdą. Tvarkos nepalyginamai daugiau, nes savininkai kitaip žiūri į darbą, tvarką ir daugelį kitų dalykų. Tačiau stinga investicijų tas krantines kaip reikiant įrengti.

Šiuo metu paprašiau surinkti išsamius duomenis apie Klaipėdos uoste veikiančias įmones, darbuotojus, jų kaitą ir darbo užmokestį, palyginti su ankstesnių metų duomenimis. Tos analizės duomenų dar negavau, bet esu įsitikinęs, kad darbuotojų nesumažėjo, o jų darbo užmokestis padidėjo. Įsisavinamos naujos technologijos, kyla darbuotojų kvalifikacija. Kadangi uosto teritorija plėsis, tai ir darbuotojų neabejotinai turės daugėti. Tai geros tendencijos.

Ar nepastebėjote ir kokių nors neigiamų privačių savininkų savybių?
Galimas dalykas, šiandien dar nesame pakankamai pasirengę dirbti su tais savininkais, nes jie - “kietas riešutas”. Štai su KLASCO vystymo direktoriumi Benediktu Petrausku bendraujame labai draugiškai, bet apie reikalus kalbame dalykiškai, kartais ir griežtai.. Anksčiau uosto direkcija pasakė, ir šventa. Šiandien įsakinėti negali, susitarimo tenka siekti derybų keliu. Visai kito pobūdžio bendravimas ir bendradarbiavimas. Ir šito mums visiems reikia mokytis. “Mažeikių naftos” pavyzdys rodo, kad mes ne visados mokame derėtis. Privalėsime išmokti.

Kuo skiriasi Lietuvos privatininkas nuo Vakarų savininko? Gal visus skirtumus ir savitumus pinigai išlygina?
Vakarų savininkas gudresnis. Jeigu jis mato, kad gali iš tavęs kai ką pasiimti, tai tą būtinai padarys. Mūsiškiai savininkai iš tos pačios tešlos, kaip ir mes visi, todėl su jais paprasčiau ir derėtis.

Baigiant labai asmeniškas klausimas: kas paprasčiau – dirbti mokslinį darbą, būti Seimo nariu ar ministru?
Man seniai yra tekę dirbti vieną kurį darbą. Klaipėdos universitete dirbdamas mokslinį ir pedagoginį darbą, turėjau taip pat ir kitų papildomų darbų, pvz., nuo 1994 m. dirbau Klaipėdos miesto taryboje, daug laiko ir jėgų atimdavo politiko veikla. Žodžiu, tai buvo darbas iki žmogaus galimybių ribos. Kai 1996 m. tapau Seimo nariu, darbo krūvis man pasirodė labai didelis. Bet po to, kai pradėjau dirbti ministerijoje, tas krūvis dar padidėjo.

Ačiū už pokalbį.