Neužilgo ne tik Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, bet ir tolimojoje Čilėje bus paminėtos garsaus lietuvių geologo, chemiko, visuomenės veikėjo Igno Domeikos 200-osios gimimo metinės (1801-1889).

Ignas Domeika gimė 1801 m. Nesvyžiuje, Naugarduko apskrityje bajoro šeimoje. Keturiolikos metų Ignas baigė kunigų pijorų mokyklą Ščiučine ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, tapdamas jo jauniausiu studentu.

1822 m. I. Domeika apgynė filosofijos magistro laipsnį. Jį traukė inžinieriaus arba mokytojo darbas, tačiau už dalyvavimą filomatų veikloje 1823 m. rusų valdžios buvo suimtas ir ištremtas į kaimą. Apsistojo savo dėdės dvare Zapolėje, kur ėmėsi ūkininkauti.

Prižiūrimas policijos I. Domeika gyveno iki 1829 m., tačiau politiniuose įvykiuose dalyvavo. 1831 m. Vokietijoje susitiko su senu draugu Adomu Mickevičiumi, kartu nuvyko į Paryžių. Laukdamas progos grįžti į Lietuvą I. Domeika mokėsi – 1837 m. baigė Kalnų akademiją (Ecole des Mines), įgijo kalnų inžinieriaus specialybę. Tuo metu į Prancūziją atvyko Čilės įgaliotinis, kuris turėjo surasti chemijos profesorių naujai organizuojamai mokyklai La Serenoje, Kokimboje. Kalnų akademijos vadovybė rekomendavo Igną Domeiką, išskirdamas jį iš kitų absolventų. Domeika sutiko šešeriems metams priimti pasiūlymą. Jis suprato, kad turės pasikliauti tiktai savo jėgomis, todėl įsigijo būtiniausius vadovėlius, įrenginius, chemines medžiagas būsimajai laboratorijai. Taip prasidėjo plačiai pagarsėjusi I. Domeikos mokslinė ir organizacinė veikla Čilėje, trukusi 50 metų.

Vos tik atvykęs į Čilę, pradėjo domėtis švietimo modeliu. 1842 m. įteikė vietinei valdžiai projektą, kuriame siūlė panaudoti Vilniaus universiteto patirtį. Valdžia pripažino jo pasiūlymą ir netrukus paskyrė universiteto kolegijos nariu.

Mokslinio tyrimo darbas I. Domeiką labai domino jau nuo pat pirmųjų dienų Čilėje. Daug dėmesio skyrė geologijai: surado ir ištyrė daugelį vario, aukso, akmens anglies telkinių. Aptiko mokslui anksčiau nežinomus mineralus, kuriuos pavadino domeikitu ir argneritu. Labai sėkmingai tyrinėjo Čilės salietros klodus ir kitas naudingąsias iškasenas. Taip pat domėjosi meteorologijos reiškiniais ir hidrologija.

1867 m. buvo išrinktas Santjago universiteto rektoriumi. Iš šių pareigų pasitraukė 1883 m., eidamas 81 metus. 1884 m. su sūnumis išvyko į Europą. Į Čilę grįžo 1888 m. sunkiai sirgdamas. Mirė Santjage 1889 m. sausio 23 d. Liko jo vardu pavadintas miestas Puerto Domeika, jau išmirusių moliuskų rūšys Ammonites Domeycanus, Nautilus Domeycanus, gėlė Viola Domeycana, jo atrastas mineralas domeikitas. Prieš 101 metus, 1898 m., Igno Domeikos vardas buvo suteiktas 450 kilometrų ilgio kalnagūbriui Andų kalnyne.

Igno Domeikos pasiekimais seniai domisi mokslo ir kultūros istorikai. Apibendrinti jo veiklą pirmą kartą pamėginta Lenkijoje 1860 m., Čilėje - 1867 m. Iki šių dienų paskelbta ne viena monografija, šimtai įvairaus mokslinio lygio straipsnių Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Čilėje. Lenkijoje išleisti I. Domeikos laiškai, Čilėje ispanų kalba paskelbti mokslininko atsiminimai. Lietuvoje atminimą apie garsųjį absolventą rasime įamžintą memorialinėje lentoje Vilniaus universitete.

Varšuvos mokslų akademijos Žemės muziejaus profesorius, geologas ir mokslo istorikas Z. Voicikas (Zbigniew Wójcik) išleido knygą apie Igną Domeiką^* . Prof. Z. Voiciko plunksnai priklauso ir daugiau biografinių veikalų apie žymius žmones: Aleksandrą Čekanauską, Joną Čerskį ir kt.

Rengdamas monografiją apie I. Domeiką, autorius neturėjo galimybių ieškoti informacijos Vokietijos, Prancūzijos ar Čilės archyvuose, todėl labai kruopščiai ištyrinėjo Lietuvos archyvus. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomuose 1816-1823 m. studentų sąrašuose gausu informacijos apie I. Domeikos studijas. Gausiai dokumentuotoje medžiagoje žingsnis po žingsnio keliaujame jaunojo filareto pėdomis; netgi sužinome, kad jis gyveno Pilies gatvėje, 190 numeriu pažymėtame name.

Knygoje apie Igną Domeiką biografiniai ir istoriniai duomenys gausiai iliustruoti dokumentų kopijomis, graviūrų ir nuotraukų reprodukcijomis.

Knygą sudaro trys pagrindinės dalys: Lietuva, Prancūzija ir Čilė. Kiekviena jų - ne tik biografiniai faktai. Autorius plačiai aprašo istorines aplinkybes, supažindina su artimiausiais I. Domeikos aplinkos žmonėmis: draugais, mokytojais. Galime skaityti laiškų ištraukas, lyginti įvairių dailininkų pieštus jų portretus.

Be to, bibliografiniai duomenys Igno Domeikos darbų rodyklei, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, yra santraukos lietuvių ir ispanų kalbomis.

Pateiktas mokslininko darbų sąrašas (chronologine tvarka), kitame sąraše - publikacijos apie I. Domeiką. Pastarajame sąraše laiškų aprašai pateikiami kartu su publikacijomis, dominuoja lenkų autorių darbai. Knygoje 256 iliustracijos. Nurodyta, kur jos saugomos, iš kokios kolekcijos paskolintos. Knygoje pateikta I. Domeikos genealoginio medžio schema, padalyta į dvi dalis: lenkiškoji ir čilietiškoji šaka. Pastaroji - ispanų kalba, ir netradicine tokioms schemoms forma. Prieduose pateikti I. Domeikos laiškų, kitos korespondencijos tekstai.

2002 m. iškilmingai paminėti Igno Domeikos metines ruošiasi Lenkija ir Čilė, specialiai sudaryti mokslininkų kolektyvai rengs spaudai monografijas apie žymųjį mokslininką. Kaip rašo Z. Voicikas, “pagrindinis Lenkijos mokslininkų uždavinys būtų paskelbti įvairiose bibliotekose saugomus rankraščius, taip pat Čilės universiteto rektoriaus epistoliarinį palikimą”.

Igno Domeikos jaunystė kartu su filaretais ir filomatais prabėgo Lietuvoje, Vilniaus universiteto prieglobstyje, ir artėjantis 200 metų jubiliejus bus puiki proga plačiau prabilti apie Lietuvą garsinusį mokslininką.