Gediminas Zemlickas

Tikriausiai nebus perdėta, jei pasakysime, kad lietuvių tauta lenkų dailininko paveikslą suvokia ir priima ne tik kaip mielą istorinių prisiminimų aidą, bet ir kaip neatsiejamą dabarties dvasinio gyvenimo dalį.

Nieko stebėtino, kad ir istoriko prof. habil. dr. Mečislovo Jučo monografijos “Žalgirio mūšis” ^* pristatymas balandžio 28 d. taip pat vyko Taikomosios dailės muziejuje, senajame Vilniaus arsenale, taigi būtent garsiosios drobės fone. Senokai vykęs renginys, bet jį verta prisiminti, tuo labiau, kad tokių reikšmingų istorinių veikalų parašome ne tiek ir daug. Labai gausiai susirinkusiems lankytojams knygą pristatė ir kalbėjo pats jos autorius – M. Jučas, kuris dirba Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senosios ir vidurinių amžių istorijos katedroje. Renginyje taip pat dalyvavo ir jo sėkmę užtikrino minėtos katedros vedėja doc. Irena Valikonytė, knygą parengusios leidyklos “Baltos lankos” vadovas Saulius Žukas bei istorikas Rimantas Jasas. Renginį vedė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas doc. Alfredas Bumblauskas, visiems gerai pažįstamas karštas istorijos mokslo propaguotojas. Muzikinę programos dalį atliko dainininkė Regina Maciūtė ir kamerinis ansamblis “Naujasis arsenalas”.

Ką turime istorijos aruode

Profesorius neslepia, kad turi gerą mokslinės veiklos pavyzdį – prof. Igną Jonyną. Tai buvo iš tiesų nepaprasto kruopštumo ir istorinių šaltinių tyrimų skrupulingumo šalininkas, padaręs didelę įtaką jaunesniajai lietuvių istorikų kartai, kurios vienas atstovų ir yra M. Jučas.

Doc. I. Valikonytė priminė, kad kolega M. Jučas pasinaudojo galimybėmis perimti ir kito žymaus vyresnės kartos istoriko prof. Konstantino Jablonskio pirminių istorijos šaltinių tyrinėjimų patirtį. 1962 m. pasirodė ir judviejų bendra publikacija “Lietuvos inventoriai XVII a.”.

M. Jučui tai nebuvo pirmoji knyga. Dar 1956 m. Maskvoje jis apgynė mokslų kandidato disertaciją, kurios tema “LDK XIV a. II pusėje – XV a. pr. ir lietuvių kova už savo nepriklausomybę”. Po trejų metų buvo atskira knygele “Žalgirio mūšis” išleistas disertacijos gabalėlis. Nieko stebėtino, kad skurdžiame to meto istorinių veikalų leidybos fone knygelė buvo labai populiari, tad po metų – 1960-aisiais - pasirodė ir jos antrasis pataisytas leidimas.

Ką be “Žalgirio mūšio” tuo metu dar turėjo skaitytojas, besidomintis lietuvių kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiu? Rimanto Jaso knygelę “Herkus Mantas”, istoriko (anksti mirusio) Romo Varakausko veikalus “Pilėnų gynimas” (1960), “Didvyriškieji Pilėnai” (1969), Romo Batūros veikalus ir dar vieną kitą knygą bei ne itin gausius straipsnius periodinėje spaudoje. Žinoma, išskirsime ir 1964 m. pasirodžiusį aštuonių autorių kolektyvinį Juozo Jurginio redaguotą veikalą “Lietuvių karas su kryžiuočiais”. Tarp autorių rasime ir M. Jučo pavardę.

Po to, anot doc. I. Valikonytės, kone du dešimtmečius tęsėsi visiškas štilis. Tik 1982 m. pasirodė “Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII-XVI a.”, 9-ojo dešimtmečio viduryje Broniaus Dundulio “Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros”, Antano Tylos “Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje” (1986), Alvydui Nikžentaičiui apgynus kandidato disertaciją apie lietuvių kovas su kryžiuočiais XIV a. pirmoje pusėje, neužilgo (1989) pasirodė ir jo knygelė “Gediminas”. A. Nikžentaičio mokytojas prof. Edvardas Gudavičius tais pačiais metais išspausdino apgintąjį daktaro (habilitacijos) darbą “Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje”.

Jeigu per skubotumą vieną ar kelis veikalus ir praleidome, vis viena jų buvo labai nedaug. Kokias temas tuo metu gvildeno M. Jučas? 1968 m. išėjo istoriografijos istorijos veikalas “Lietuvos metraščiai”. Tai ir LDK raštijos istorijos tyrimas, taigi ir kultūros istorijos veikalas. Tais pačiais metais su Rimantu Jasu išspausdino dokumentų rinkinį “Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais” (3 d., 1968). 1970 m. pasirodė knyga “Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos”, kurioje gvildenama Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija. 1972 m. M. Jučas apgina antrąją – mokslų daktaro (habilitacijos) disertaciją “Baudžiavos irimas Lietuvoje”, kuri išėjo ir atskira knyga. Tai mūsų istoriografijos klasika.

M. Jučo pavardę galime rasti tarp daugelio reikšmingų kolektyvinių darbų autorių ir bendraautorių. Pats profesorius yra sakęs, jog labai vertina tuos istorikus, kurie pirma išleidžia autentiškus šaltinius, o paskui tų publikacijų pagrindu rašo knygas. Šie žodžiai visiškai susišaukia ir su jau minėto istoriko Konstantino Jablonskio nuostata.

Ar visados istorikai išmoko tiesos

Todėl knygos “Žalgirio mūšis” autorius tiek patį šį veikalą, tiek jo pristatymą prie J. Mateikos istorinės drobės linkęs vertinti, regis, ne vien kaip mokslo, bet ir kaip švietėjišką veikalą. Nežinojimas ir dvasios snaudulys gimdo absurdus. Bet įdomiausia – ir tai tikras paradoksas, - kad ir žinojimas, siekis įsigilinti į problemą kartais ne mažiau tų absurdų pagimdo. Pakanka prisiminti, ką apie Žalgirio mūšį yra prirašę ir prikūrę įvairių kraštų istorikai, gilios praeities šaltinių žinovai. Galima būtų išvardyti (beje, savo knygoje tą ir padaro autorius) ne vieną istoriką, šlovinusį tik Lenkijos ginklo pergalę prieš kryžiuočių ordiną Griunvaldo (t. y. Žalgirio) mūšyje ir tvirtinusį, kad lietuviai, neatlaikę riterių spaudimo, iš to mūšio lauko sprukę, patyrę triuškinantį pralaimėjimą. Buvo ir tebėra ir tokių praeities traktuotojų, kurie visus didžiausio viduramžių mūšio pergalės laurus skyrė vien trims Smolensko pulkams (išties didvyriškiems), tarsi pamiršę, kad lietuvių su rusais iš viso buvo 40 vėliavų, o lenkų – 51.

Neretai būdavo nesusišnekama ir dėl vėliavų skaičiaus. Štai rusų istorikas A. Barbaševas, rašęs daugiau kaip prieš 100 metų, tvirtino, kad iš 40 Vytauto vėliavų, tik 4 sudarę lietuviai kariai, o 36 buvusios rusų. Pagal tuos skaičiavimus išėjo, jog mūšyje dalyvavo 43 rusų, 40 lenkų, 4 lietuvių, 2 čekų ir 1 mišri vėliava. A. Barbaševui nė motais, kad ir rusų žemėse gyveno nemažai lietuvių kunigaikščių ir bajorų, o vakarinės LDK žemės buvo tankiau gyvenamos už rytines, todėl ir jų pulkai turėjo būti didesni. M. Jučas primena, jog lietuviai žygiavo ne vien iš Kauno (Žemaitijos), Vilniaus, Trakų, bet ir iš Gardino, Drohičino, Melniko, Lydos, Medininkų. Vien žemaičių žemė su Vytautu pasiuntė net 7 vėliavas.

Tiek carinės Rusijos, tiek tarybiniai istorikai dažnai sėkmingai “pamiršdavo”, kad prieš Teutonų ordiną Žalgirio mūšyje susirėmė dvi valstybės – Lenkijos karalystė su karaliumi Jogaila priešakyje ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pulkus rikiavo Vytautas. Kariai buvo mobilizuojami iš tų valstybių teritorijų. Pravartu jas prisiminti: Lenkijoje kariai buvo šaukiami iš 240 tūkst. km² teritorijos, LDK – iš 1110 tūkst. km^², Ordino - iš 58 tūkst. km^².

Todėl pergalės vainiką teisingiausia būtų dalyti ne pagal tautinį, bet pagal politinį principą – nugalėjusioms valstybėms. Tai nepaneigia ir dėmesio tose kautynėse dalyvavusių tautų atstovams. Juk vien LDK pulkuose be lietuvių kovėsi baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, valakai, armėnai, totoriai, moldavai. Visus juos sutelkė Vytautas ir priklausymas LDK. Lygiai taip pat malonu prisiminti, kad Jogaila už Vytauto skirtus pinigus į mūšį atsivedė ir čekus.