1. Lietuvos aukštosios mokyklos jau nuo 1991 m. vykdo mokslo ir studijų reformą pereita prie vakarietiškos kelių pakopų studijų sistemos, atsisakyta siauros specializacijos įvedant bendrojo humanitarinio ir socialinio bei fundamentinio išsilavinimo dalis, pertvarkyta mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistema, tarptautinių projektų ir savo uždirbtomis lėšomis atnaujinta mokslo ir studijų bazė, Lietuvos universitetai tapo patraukliais partneriais Vakarų Europos, Skandinavijos ir kitų pasaulio šalių universitetams. Reformos sėkmę lėmė 1991 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas, suteikęs aukštosioms mokykloms ir mokslo institutams autonomiją ir paskatinęs iniciatyvą bei įvairovę. Net tai, kad Valstybė išgali skirti keleriopai mažiau lėšų vienam studentui nei Vakarų universitetuose, neužkerta Lietuvos universitetų absolventams kelio konkuruoti tarptautinėje darbo ir mokslo rinkoje.

2. Nepriimtina šiame įstatymo projekte vyraujanti nuostata - valdžios institucijų siekis administruoti universitetus, siaurinti jų autonomiją. Iš universitetų numatoma atimti tokias esmines jų teises, kaip mokslo laipsnių teikimas, dėstytojų ir mokslo darbuotojų skaičiaus nustatymas ir jų darbo apmokėjimo tvarka, studentų priėmimo tvarkos nustatymas, studijų krypčių nustatymas, teisė išsirinkti rektorių ir daugelis kitų.

3. Susirūpinę dėl bandymo atimti iš universitetų senatų, kaip aukščiausių universitetų savivaldos institucijų, pagrindines sprendžiamąsias funkcijas - rinkti ir atšaukti rektorių, tvirtinti jo metines ataskaitas, tvirtinti universiteto plėtros programas. Šių funkcijų perdavimas universiteto tarybai, kurią sudarys du trečdaliai universitete nedirbančių ir paskirtų narių bei numatytas šios tarybos sprendimų priėmimo mechanizmas gali sukelti sunkiai prognozuojamas neigiamas pasekmes ne tik universitetų bendruomenei, bet ir visai valstybės aukštojo mokslo sistemai.

4. Esame sunerimę dėl norų skubotai atverti duris į aukštojo mokslo sferą aukštesniosioms mokykloms. Manome, kad kolegijos gali būti įteisintos Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, bet jos turi tenkinti nors minimalius reikalavimus aukštajai mokyklai - bent ketvirtadalis jų dėstytojų privalo turėti mokslo laipsnius.

5. Manome, kad įstatymo projekte devalvuojamos profesoriaus ir vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigos. Atsisakymas dabartiniu metu būtino šioms pareigoms habilituoto daktaro mokslo laipsnio neskatins dėstytojų ir mokslininkų kvalifikacijos augimo, bus skirtingai vertinami kandidatai į profesoriaus pareigas įvairiose aukštosiose mokyklose.

6. Manome, kad įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios sprendimai taptų labiau pagrįsti, jei būtų išklausoma įvairių ekspertinių institucijų nuomonė. Todėl įstatyme Lietuvos universitetų rektorių konferencijai, kaip ir Lietuvos mokslo tarybai, turi būti suteiktas Seimo ir Vyriausybės eksperto mokslo ir studijų organizavimo ir finansavimo klausimais statusas.

7. Esame įsitikinę, kad visais ginčytinais klausimais gali būti rastos priimtinos nuostatos ir sprendimai. Todėl kviečiame Seimo narius pasiremti akademinės bendruomenės patirtimi ir žiniomis tobulinant Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymo projektą.

Senato ir Tarybos vardu

Rektorius	prof. V. Kaminskas
Senato pirmininkas	prof. R. Juknys
Asociacijos viceprezidentas	prof. A. Tyla

Kaunas
1999 06 10